Aplinką kuriame patys

Naujausi įrašai

Prie ištakų

Prie ištakų

Grįžtu prie Sodo plano po keleto metų tylos. Gyvenime būna laikotarpių, kad vietoje gerai žinomų, plačiai ištryptų ir jau kiek pabodusių takų renkamės mažai pramintus takelius ir ieškome savęs, o ratui apsisukus grįžtame prie ištakų. Gamta ir augalai – mano ištakos, mano alfa ir omega, […]

Spygliuočiai želdynuose

Spygliuočiai želdynuose

Pas mus įprasta spygliuočius sodinti tik gyvatvorėse arba išmėtyti vejoje padrikai tikintis kad jų visžalė ir dažnai spalvinga laja savaime suteiks dekoratyvumo. Iš tiesų spygliuočiai sklype vaidina tokį patį vaidmenį kaip ir kiti augalai, vieni puikiai tinka akcentams, o kiti tėra geras fonas išraiškingesniems augalams. […]

5 pradinuko klaidos

5 pradinuko klaidos

Įsigijus namą su sklypu rankos tiesiog niežti sėti, sodinti, nesvarbu ką ir kaip, bet svarbu kuo greičiau ir daugiau. Sodininkystė nemėgsta skubos, gražus želdinys “tapomas” pamažu (nebent pasamdomas profesionalus   “dailininkas”), todėl klaidų neišvengiama.

Pirmiausia ir didžiausia klaida, kurią daro visi naujokai, kai pagavus azartui perkami visi patikę ar pirmiausiai pasitaikę medžiai ar krūmai ir sodinami kur pakliūva. Vėliau prasideda begaliniai persodinimai, augalų keitimai vietomis ar naujais augalais, ir galutinis kiemo vaizdas susiformuoja po gero dešimtmečio ar nesusiformuoja visai, tuo sukeldamas didžiulį nusivylimą.

Kita klaida, kai susižavima ir pradedami kolekcionuoti vienos rūšies augalai. Rimta augalų kolekcija ir akiai malonus želdinys – dvi sunkiai suderinamos savokos, nebent sklypas labai didelis ir savo kolekciją jūs galite meistriškai paslėpti tarp kitų augalų.

Trečia klaida, kai nekreipiama dėmesio į augalo ir sklypo dydžio darną. Dažniausiai prekiaujama jaunais, mažais augalais ir nepatyręs sodininkas pirkdamas net nepaklausia, kas užaugs iš šio mažo mielo spyglių ar lapų kamuoliuko. Nesodinkite didelių rūšinių medžių ir krūmų miesto sklype ir miniatiūrinių ar pusiau žemaūgių medžių ir krūmų erdvioje kaimo sodyboje, nebent jūs turite slaptą mintį ir viziją kaip juos tinkamai panaudoti.

Ketvirta klaida, kai nepaisoma agrotechnikos. Augalus reikia grupuoti pagal jų poreikius saulei, dirvai, jos pH ir drėgmės kiekiui. Tie, kurie mėgsta saulę, lengvą ir rūgščią žemę, prastai jausis pavėsyje ir molyje. Ir atvirkščiai.

Penkta klaida – žavėjimasis egzotiškais ir šalčiui neatspariais augalais. Jų vieta narvelyje, t.y. – vazonėlyje, o gražūs, daug priežiūros nereikalaujantys želdynai kuriami iš paprastų, šalčiui atsparių medžių ir krūmų, jų žemaūgių kultivarų spalvingais lapais ar spygliais.

Dažniausiai sumedėjusių augalų dydis apibūdinamas taip:

Miniatiūrinis augalas per 10 metų užauga nuo1 iki 30 cm (vidutiniškai 1-2,5 cm per metus).

Žemaūgis augalas per 10 metų užauga nuo 30 cm iki 1,8 m (vidutiniškai 2,5-15 cm per metus).

Vidutinio dydžio augalas per 10 metų užauga nuo 1,8 iki 4,5 m (vidutiniškai 15-30 cm per metus).

Normalaus dydžio (stambus) augalas per 10 metų užauga apie 4,5 m (apie 30 cm per metus).

Visgi gražiai susitvarkyti kiemą galima ir be specialisto pagalbos, jeigu rimtai domitės augalais, išmanote jų dydį, augimo greitį, lajos formą, lapų ar spyglių spalvas ir jų kaitą kintant metų laikams. Tam reikia ne vienerių metų augalų stebėjimo ir mokymosi iš savo bei svetimų klaidų.

Dažnai spygliuočiai sodinami tik gyvatvorėse arba išmėtomi vejoje padrikai tikintis kad jų visžalė ir dažnai spalvinga laja savaime suteiks dekoratyvumo. Iš tiesų spygliuočiai sklype vaidina tokį patį vaidmenį kaip ir kiti augalai, vieni puikiai tinka akcentams, o kiti tėra geras fonas išraiškingesniems augalams. Jų vieta sode turi būti kruopščiai suplanuota jau vien todėl, kad didžiąją metų dalį – nuo vėlaus rudens iki vėlyvo pavasario – kai kiti augalai be lapų, jie gros pagrindiniu smuiku ir pasodinti ne vietoje darkys bendrą vaizdą, o ne puoš jį.

© Sodoplanas.lt, 2013, Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Žavingieji bukučiai

Žavingieji bukučiai

Bukieji puskiparisiai ( Chamaecyparis obtusa) kilę iš Japonijos aukštikalnių. Rūšiniai augalai dideli ir retai auginami želdynuose, bet žemaūgiai, geltonspygliai, lėtai augantys kultivarai užsienyje labai populiarūs. Kaip ir dauguma iš Rytų kilusių augalų, bukieji puskiparisiai šiek tiek keistoki, neįprasti akiai. Galima jų nekęsti arba jais žavėtis, […]

Figūrinis karpymas arba žaidžiame skulptorių

Figūrinis karpymas arba žaidžiame skulptorių

Figūrinį karpymą savo želdynuose pirmieji ėmė taikyti romėnų sodininkai I amžiuje prie Kristų. Tiesa, pirmaisiais juos krikštyti ne visai teisinga, nes romėnai šį amatą nusižiūrėjo iš… ožkų. Jeigu yra tekę keliauti Viduržemio jūros pakrantėmis, o ypač šio regiono salomis, tikriausiai atkreipėte dėmesį į būrelius sulaukėjusių […]

Dėl vietos po saule

Dėl vietos po saule

Suaugę medžiai sklype – ir džiaugsmas, ir vargas. Jeigu turite bent vieną, kaimynai tikriausiai jums pavydi pavėsio ir tos nuostabios romantiškos nuotaikos, kurią sukuria tik didžiuliai medžiai, o jūs jiems – spalvingų saulėtų gėlynų. Bandymai apželdinti pomedžius dažniausiai baigiasi nesėkme – vos keletas augalų ištveria ekstremalias gyvenimo sąlygas milžinų šešėlyje, o dauguma medžių nepakenčia,  kai prie šaknų yra dirbama žemė.

Pomedžiuose labai prastos augimo sąlygos – žemė čia sausa, beveik visuomet tvyro pavėsis, o drėgme ir maisto medžiagomis reikia dalintis su galingu konkurentu. Ir atvirkščiai – nuolatinis žemės purenimas, perkasimas, netinkamas tręšimas ir laistymas, o ypač mulčiavimas labai storu sluoksniu kai kuriuos medžius gali pražudyti.

Verčiau nesodinti gėlynų po bukais, ažuolais, cūgomis, pušimis, maumedžiais, liepomis, kaštonais, dekoratyvinėmis vyšniomis ir slyvomis, sedulomis ir dauguma klevų. Šiokią tokią veiklą pomedžiuose pakenčia skroblai, uosiai, beržai ir eglės, raudonasis klevas, karijos (Carya), krūminis rūgštūnis (Oxydendrum arboreum). Kauptuko ir kaimynų nebijo tujos, dekoratyvinės obelys, ginkmedžiai, gudobelės, tuopos, karklai, baltasis ažuolas ir sidabrinis klevas.

Tamsios vietos skirstomos į pavėsį, kai žemės visai nepasiekia saulės spinduliai, ir pusiau pavėsį. Visiškas pavėsis būna po medžiais labai tankia laja – obelimis, kriaušėmis, aronijoms, bukais, spygliuočiais, prie šiaurinės pastato sienos  arba tvoros. Čia augalai gauna apie 5-10 proc. normalios šviesos.  Pusiau pavėsyje po vyšniomis, slyvomis, lazdynais, beržais, riešutmedžiais žemę pasiekia apie 30-60 proc. šviesos.

Nedidelis šešėlis krenta po riešutmedžiais, lazdynais, šermukšniais, akacijomis, smulkialapiais klevais, vyšniomis, slyvomis, žilakrūmiais. Jų šaknys auga žemės paviršiuje, todėl pomedžių geriau neperkasinėti, sodinti augalus reikėtų labai atsargiai.

Jeigu po medžiais, kuriuos planuojate apželdinti, auga žolė, neraukite jos, bet užklokite vyniojamuoju popieriumi arba laikraščiais ir užberkite 5-7 cm sluoksniu žemių. Nepamirškite retkarčiais palaistyti, kad “slėgtainis” nuolat būtų drėgnas – tokiu būdu vasarą žolė sunyks per 2-3 mėn (rudenį ir pavasarį prireiks daugiau laiko). Daug greičiau sunaikinti žolę purškiant herbicidą roundapą, tačiau labai svarbu, kad chemikalo nepatektų ant greta augančių jaunų medelių, krūmų, daugiamečių gėlių. Suaugusio medžio chemikalas nesunaikins, jauni kurį laiką laiką skurs, sirgs.

Nedraskykite pomedžių be reikalo, neperkasinėkite žemės – duobutes augalams kaskite tik ten, kur numatyta gėlyno (želdyno) plane. Stenkitės sodinti kuo jaunesnius augalus – jų šaknų sistema mažesnė, reikės mažesnių duobių, o augdami jie patys prisitaikys prie esamos aplinkos. Jeigu kasant duobes rasite stambesnę medžio šaknį, nenukirskite jos, verčiau kaskite šalia.

Nesodinkite augalų arčiau kaip per 50 cm nuo medžio kamieno. Kai gėlynas bus baigtas, palaistykite pasodintus augalus, o paskui – visą plotą, ir mulčiuokite 5-7 cm sluoksniu smulkintos medienos arba žievės. Plonas mulčio sluoksnis padės ilgiau išlaikyti drėgmę. Nemulčiuokite 50 cm aplink medžio kamieną ir neužberkite mulču storesnių medžio šaknų, jeigu jos išlindusios iš žemės. Nepamirškite savo gėlyną reguliariai laistyti (kartą per savaitę) – jaunų augalų konkurentai yra ne tik galingos medžio šaknys, bet ir medžio vai

nikas, kuris sulaiko lietų. Kuo jis tankesnis, tuo mažiau lietaus kliūva pomedžiui

Pirmaisiais metais želdyno netręškite, nukritusių lapų negrėbkite, kasmet arba kas du užberkite naują sluoksnį mulčo (žievė suyra greičiau negu smulkinta mediena). Sausame šešėlyje po medžiais neblogai auga kalikantai (Calycanthus), karpytalapės stefanandros (Stephanandra incisa), pūsleniai (Physocarpus opuliforlius), meškytės (Symphoricarpos), bugieniai (Ilex), blakėžudės (Cimicifuga), sinavadai (Aquilegia), tiarelės (Tiarella), plautės (Pulmonaria), sibiriniai vilkdalgiai (Iris), dauguma smulkiasvogūnių gėlių, kurios žydi anksti pavasarį, kai medžiai dar nesužaliavę. Daugiau drėgmės reikia melsvėms, bet jos ypač tinka pavėsingiems gėlynams.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Spygliuočių dauginimas. Sėja

Spygliuočių dauginimas. Sėja

Kur jau čia žmogus ištversi, kai prieš akis sijonus plaiksto rytinės eglės, akina geltonspyglės pušys ir jūros mėliu užlieja uoliniai kadagiai… Ir taip kasryt, ir taip kasdien, kol supranti kad esi priklausomas, kad tau reikia daugiau, dar ir dar nors sode jau nėra laisvos pėdos. […]

Drakono akis

Drakono akis

Gausiažiedės pušys (Pinus densiflora) kurios angliškai vadinamos Japonijos raudonosiomis pušimis, turi keletą išskirtinių kultivarų. Vienas jų `Oculus Draconis`, išvertus Drakono akis. Jo spygliai tamsiai žali su dviem plačiomis geltonomis juostomis. Viena juosta yra ryškiai geltona, beveik auksinė, kita gerokai blyškesnė. Geltonai žalia mozaika labai puošni. […]

Bambukų auginimas

Bambukų auginimas

Bambukai nereiklūs žemei, bet geriausiai ir greičiausiai auga purioje, vandeniui ir orui laidžioje ir humusu turtingoje žemėje. Yra išimčių – pastebėta, kad didbambukiai ir bambukaičiai geriau auga priemolyje. Kuo daugiau žemėje organikos, tuo geriau. Šaknų atžalomis plintančių bambukų verčiau nesodinti ypač sausose dirvoje – ieškodami vandens jie dar įnirtingiau leidžia ūglius. Nors bambukai trumpai pakenčia stovintį vandenį, tuo piktnaudžiauti nevertėtų. Jiems patinka lengvai rūgščios arba neutralios dirvos (5,5-6,5 pH).  Įvairiašakis didbambukis (Phyllostachys heteroclada) puikiai jaučiasi šlapiose, nuolat užliejamose vietose.

Po bambukais galima ir bet reikia krauti visą nupjautą žolę ir išravėtas piktžoles, jeigu jos jaunos ir be sėklų. Jeigu orai sausi, mulčias retsykiais palaistomas, pabarstomas salietra (iki liepos mėnesio). Šviežia žolė greitai sukrenta – tai puiki trąša bambukams. Per vasarą susidaro storas apipuvusio mulčio sluoksnis. Bambukų šaknys ypač gerai jaučiasi puvėsiuose, jos nesuserga ir pačios nepradeda pūti, jų nepuola jokie grybai. Po bambukais galima pilti virtuvės atliekas, užsienyje po jais užkasa dvėselieną, skerdienos atliekas – šie augalai vikriai įsisavina visą organiką. Aš po bambukais pilu nupjautą žolę, kartais “paslepiu” ir išravėtas piktžoles. Ten sliekų (ir žvejų) rojus.

Dauguma bambukų palyginti atsparūs sausroms, bet mes juos sodiname ne tam, kad kankinti, o tam, kad jie augtų. Ir augtų greitai. Šiltą lietingą vasarą bambukai iš tiesų auga kaip ant mielių. Labai sausą ir karštą vasarą reikia laistyti – gausiai, kartą per savaitę. Jeigu po bambukais kraunate nupjautą žolę ir mulčio sluoksnis storas, jų laistyti nereikia (nebent sausra užtrunka), nes mulčias puikiai sulaiko drėgmę. Ką tik pasodinti augalai laistomi dažnai.

Dauguma bambukų geriausiai jaučiasi saulėje ir pusau pavėsyje, o kai kurie nebijo ir visai tamsių kampelių. Visus didbambukius reikia sodinti saulėje, išskyrus juodąjį didbambukį (Phylloastachys nigra), kuris geriau jaučiasi  pusiau pavėsyje. Bašanijoms (Bashania) tinka pusiau pavėsis, o bambukaičiams (Fargesia), indlendrėms (Indocalamus), Pleioblastus, šeivabambukiams (Pseudosasa), sazoms (Sasa), Sasaella, pelbambukiams (Shibataea) – pusiau pavėsis ir pavėsis. Nuo saulės reikėtų saugoti visus jaunus, ką tik pasodintus bambukus.

Nenuostabu, kad tikrą lietuvišką vasarą – vidutiniškai šiltą ir lietingą – bambukai jaučiasi geriausiai. Šaltą ir lietingą arba karštą ir sausą jie skursta, augimas sustoja. Lėčiau augantiems aukštiems bambukams dažnai nepakanka trumpos vasaros, ir vos pradėję augti jie priversti ruoštis žiemai. Tai viena iš priežasčių, kodėl bambukai pas mus nepasiekia rūšiai būdingo aukščio.

Didžiausia aukštaūgių bambukų bėda yra ta, kad šaltomis, o ypač vėjuotomis žiemomis virš sniego dangos esantys stiebai su lapais nušąla, o pavasarį labai vėlai atželia. Vos pradeda augti, o jau, žiūrėk, atėjo ruduo. Mažų krūminių bambukų grožiui šalnos beveik nepakenkia, nes žiemą jie po sniegu (dažniausiai kyšo tik viršūnės), be to, net ir nušąlę pavasarį jie sparčiai atauga.

Aukštesni ilgai maivosi, todėl metus kitus gražaus krūmelio vietoje styro vos kelios suvargusios šakelės. Jeigu stiprūs šalčiai kartojasi, tokie augalai labai nuskursta ir niekad pilnai neatauga. Aukštesnių bambukų stiebus žiemai reikia uždengti, apvynioti agroplėvele ar maišiniu audeklu, saugoti nuo vėjo, o šaknis storai mulčiuoti. Žvarbus vėjas žiemą bambukams yra daug baisiau negu -25ºC šalčio tykią ir ramią dieną.

Šalčiui atspariausi Fargesia, Phylloastachys, Bashania, Arundinaria, Pleioblastus, Pseudosasa, Sasa, Sasaella, Semiarundinaria, Shibataea genčių bambukai, o ypač atskiros jų rūšys. Jie nebijo -17ºC, o kai kurie net -23ºC. Prie ištvermingiausių priskiriami auksavagiai didbambukiai (-25ºC), pluoštiniai didbambukiai (-26ºC),  plikieji didbambukiai (Phyllostachys nuda – iki -27ºC), kai kurie bambukaičiai (Fargesia murielae ir Fargesia nitida – iki 27ºC), taip pat  bambukaičių kultivarai `Jiuzhaigou`,  `Scabrida` (-24ºC), kurilinė saza (Sasa kurilensis – iki -25ºC) ir Sasaella ramosa (-26ºC).

Nukritus temperatūrai iki -30ºC ar -35ºC, neverta tikėtis kad bambukų stiebai išgyvens, bet storai mulčiuotos šaknys dažniausiai peržiemoja. Bent jau apie Kauną.

Per septynerius metus neteko pastebėti, kad bambukus pultų kenkėjai ar ligos. Jeigu jūsų augintinis skursta, lapai gelsta, blykšta ir byra, tai dažniausiai sąlygoja netinkamos gyvenimo sąlygos, fiziologinės problemos – saulės, vandens, šilumos, trašų stoka arba perteklius.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Bambukų pievelė

Bambukų pievelė

Skamba egzotiškai, bet tai tiesa. Bambukai – visai ne medžiai, o aukščiausia pasaulyje žolė. Jie priskiriami miglinių šeimai, bet nuo kitų miglinių skiriasi sumedėjusiais bambliuotais stiebais ir palyginti plačiais lapais. Tai ypatingi augalai, labai mylimi ir vertinami Rytuose. Jų stiebai naudojami statybos pramonėje (netgi statant […]

Rūpesčiai dėl buksmedžių

Rūpesčiai dėl buksmedžių

Tai mylimiausi visžaliai lapuočiai krūmai Europos soduose, o pas mus dažniau keiksnojami negu giriami. Užsienyje jie neatsiejami nuo dekoratyvinės sodininkystės kultūros ir kraštovaizdžio puoselėjimo, mes vargiai galėtume pasigirti tokią kultūrą turintys. Sakoma, kad nėra prasto oro, yra tik prasta apranga. Panašiai ir su buksmedžiais – […]

Mylimi ir peikiami žagreniai

Mylimi ir peikiami žagreniai

Šie krūmai arba neaukšti medeliai auginami nuo seno ir plačiai paplitę mūsų miestuose ir miesteliuose. Vieni juos peikia, kiti giria – abejingų nėra. Lietuvoje sutinkamos 3 žagrenių rūšys, bet plačiau paplitęs tik rūgštusis žagrenis (Rhus typhina L.). Aš šiuo augalu žaviuosi – jis auga labai greitai, yra visai nereiklus (neauga gal tik pelkėse), formuoja ažūrinę, taisyklingo skėčio formos lają ir savo egzotiška išvaizda primena savanoje augančias skėtines akacijas.

Birželio mėnesį žagreniai aplimpa žalsvais ir rausvais neišvaizdžiais žiedynais, vėliau – rudais, puošniais,šluotelės formos vaisynais (moteriški egzemplioriai), kurie styro plikose šakose per visą žiemą ir atrodo ypač puošniai. Be to, rudenį plunksniški žagrenių lapai nusidažo ryškiomis spalvomis, dažniausiai oranžiniu purpuru. Rausta jie pamažu, todėl ant augalo vienu metu yra ir žalių, ir oranžinių lapų.

Dažniausiai užauga iki 5 metrų, nors literatūroje kartais aprašomi 10-20 m aukščio egzemplioriai.

Dabar apie tai, dėl ko žagreniai nemėgstami – jie ne tik sparčiai auga, bet ir sparčiai leidžia šaknų atžalas. Vienas augalas per sezoną gali užauginti apie 5-10 atžalų, kurios išlenda iš žemės per keletą ar net keliolika metrų nuo pagrindinio kamieno – kieme pasodintas žagrenis atsiduria gėlyne, sode ar net darže. Kita vertus, atžalas galima iškasti arba tiesiog nupjauti. Erdvioje sodyboje tai nėra didelė problema, o mažuose miestų sklypuose galima sodinti žagrenio kultivarus, kurie atžalų neleidžia arba augina jų mažai, be to, yra dar puošnesni.

Žagreniai geriausiai jaučiasi ir gražiausiai atrodo pasodinti pavieniui, vandeniui laidžioje, net skurdokoje žemėje, saulėje. Šalčiui visai atsparus. Sprogsta vėlai.

Moteriškos lyties rūšinius augalus, kurie labiau vertinami dėl puošnių vaisynų, galima atskirti iš storų naujų šakučių. Vyriškų augalų jos plonesnės.

`Dissecta` – lapai giliai karpyti, šiek tiek mažesnis už rūšinį augalą. Atžalų augina mažiau.

`Tiger Eyes` – lapai karpyti, visą sezoną žalsvai geltoni, rudenį rusvi ar žalsvi su raudonais potėpiais, dažnai oranžiniai. Nauji ūgliai stori, apaugę rusvais plaukeliais, lapkočiai rausvi ar raudoni, gražiai kontrastuoja su geltonais lapais. Vidurvasarį geltoni lapai šiek tiek pablykšta, ypač jeigu pasodinta pusiau pavėsyje. Rudenį lapai ima pamažu, nuo viršūnėlių, dažytis rausvai oranžine spalva. Ankstyvų šalnų pakąsti lapai nukrenta pilnai nenusidažę. Jeigu ruduo ilgas ir šiltas, lapai  pasidaro rausvai oranžiniai.

Tai labai dekoratyvus augalas. Literatūroje rašoma, kad neleidžia atžalų ir užauga iki 3 m aukščio. Pas mane šis gražuolis auga nuo 2008 metų ir vis dar nepraaugęs metro – augina daugiau šoninių šakų, nei stiebiasi į viršų. Šaltomis žiemomis apšąla , bet per sezoną atsigauna. Per 10 metų žagrenis jau išleido 7 atžalas, kuo aš tikrai džiaugiuosi. Nuotraukoje kaip tik šis gražuolis.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Saulėje išmirkytos forsitijos

Saulėje išmirkytos forsitijos

Prisipažinsiu: savo sode neturiu nei vienos forsitijos, bet jos mylimos kaimynystėje ir nori nenori kasmet pavasarį man bado akis skaisčiai geltonomis šakomis. Neturiu nieko prieš šį visuotinai mėgiamą augalą, bet sklypas prie namų nedidelis, o forsitija dekoratyvi tik porą savaičių, todėl visos mano lysvės atiduotos […]

`Conicos` pusseserės ir pusbroliai

`Conicos` pusseserės ir pusbroliai

Nykštukinė baltosios eglės atmaina trumpomis šakutėmis ir  tankia laja, kurią dabar mes auginame kaip `Conica`, buvo rasta natūraliai auganti Kanados miškuose. O tiksliau, kirtavietėje, kurią laukdami traukinio nusprendė apžiūrėti du vietos botanikai. Per 10-15 metų ji užauga iki 1-1,2 m aukščio ir 50 cm pločio. […]

Vazonai lauke. Hypertufa

Vazonai lauke. Hypertufa

Patys geriausi vazonai ir loviai miniatiūriniams sodeliams bei alpinariumams yra išpjaustomi  iš tufos. Ši uoliena porėta, minkšta – greitai įšyla ir sulaiko šilumą, lengvai skobiasi, sugeria drėgmę iš aplinkos. Aukštikalnių augalai, kurie mėgsta saulės atokaitą ir sausą skurdoką žemę, tufos vazonuose jaučiasi kaip namie. Bet tufa reta ir brangi, todėl vietoje jos naudojami hypertufos liejiniai, kurie gaminami iš cemento ir liejinį minkštinančių medžiagų (durpių, perlito, vermikulito ir pan.).

Hypertufa yra sunkesnė už tufą, bet lengvesnė už betoną.  Iš hypertufos pagaminti vazonai ir loviai savo išvaizda primena akmenį, yra ilgaamžiai, žiemą juos galima palikti lauke – nesuskyla. Yra daug įvairių hypertufos receptūrų, nuo kurių priklauso liejinio išvaizda, savybės ir paskirtis. Dažniausiai „žaidžiama“ dviejų pagrindinių medžiagų – cemento ir durpių kiekiais.

Užsienyje hypertufos vazonai dažniausiai gaminama iš cemento, durpių ir perlito (2:3:3) arba vermikulito mišinio. Jie labai dailūs, atrodo lyg granitas. Pas mus šių medžiagų (vermikulito ir perlito) gauti sunku arba jos brangios, todėl dažniausiai apseinama su betonu, durpėmis ir smėliu (santykiu 1:2:1). Pagal tokį  receptą pagaminti loviai labai sunkūs. Hypertufos masę galima „palengvinti” putų polistirolo granulėmis arba dedant daugiau durpių. Kiek tiksliai jų berti  nustatysite tik bandydami patys. Kai gautas rezultatas patiks, lengvai raižysis kol minkštas ir bus tvirtas, kai sustings, vadinasi, radote aukso viduriuką.

Hypertufos masės tirštumas prikrauso nuo to, kokiu būdu planuojate gaminti vazoną ar lovį. Jeigu lipdysite jį rankomis, darykite tirštesnį. Tinkamas tirštumas tuomet, kai suspaudus rankoje rutuliuką išvarva vos keli vandens lašai. Tuomet paimkite pageidaujamos formos talpą, pavydžiui, plastikinį vazoną, apvilkite jį plastikiniu maišeliu arba apvyniokite plėvele, apverskite ir išorinę sienelę aplipdykite hypertufa. Sienelės storis ir dugnas turi būti 3-5 cm storio. Dugne įsmeikite 2-4 pagaliukus, kuriuos po paros ištrauksite, kai masė šiek tiek sukietės. Tai bus drenažo skylės. Šiek tiek pridenkite lipdinį polietilenu, kad per greitai nesukietėtų. Po paros patikrinkite ar masė pakankamai sustingusi. Jeigu pirštas lenda lengvai, paliekama dar parai. Paskui plėvelė nuimama, vazono kraštai aplyginami, sienelės nuvalomos arba, jeigu reikia, atsargiai nušveičiamos metaliniu šepečiu. Galima atsargiai išraižyti įvairių ornamentų. Vėl pridengiama plėvele ir pavėsyje džiovinama apie porą savaičių. Jeigu džiovinama patalpoje arba lauke labai sausa, kasdien nupurškiama vandeniu. Lipdytas vazonas nėra labai dailus, sienelės nebūna vienodo storio, bet kiekvienas lipdinys savitas, originalus, ir gali būti tikri kad kito tokio niekas kitas neturi.

Jeigu vazoną arba lovį planuojate ne lipdyti, bet lieti, hypertufos masę darykite skystesnę, kad galėtumete lengvai sukrėsti į tam skirtą formą. Imkite dvi skirtingų dydžių trisluoksnio kartono dėžes ar du plastikinius vazonus. Įstačius talpas vieną į kitą, tarp sienelių turi likti 3-5 cm tarpai. Apvilkite jas plastiko plėvele, įkrėskite hypertufos masės į stambesnę  formą ir suformuokite dugną. Įstatykite mažesnę talpą ir užpilkite tarpus tarp sienelių. Gerai suspauskite, kad neliktų oro burbulų. Pridenkite plėvele ir palikite parai ar dviem. Paskui atsargiai išimkite mažesnę formą. Atsargiai aplyginkite sienelių kraštus, pridenkite plėvele ir palikite dar parai. Paskui apverskite ir nuimkite didesnę formą. Jeigu formos nenusiima, supjaustykite jas. Sieneles ir kraštus nušveiskite, pridenkite plėvele ir džiovinkite taip pat kaip lipdytą vazoną.

Jeigu pirmasis vazonas pavyko ir nusprendėte jų pasigaminti daugiau, išsinuomokite betono maišyklę, nes sumaišyti didesnį kiekį hypertufos, kaip ir betono – ne juokų darbas.  Į mišinį įpilkite betono plastifikatoriaus – neliks burbuliukų, masė bus vientisesnė, o liejiniai dailesni.

Geriausia hypertufos vazonus lieti rudenį ir palikti lauke per žiemą, kad juos išskalbtų lietus ir išbandytų šaltis.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

`Canadice` – kai svarbu ir ūgis, ir smūgis

`Canadice` – kai svarbu ir ūgis, ir smūgis

Iš septynių auginamų vynmedžių veislių lenkiu galvą `Canadice`. Pirmiausiai dėl to, kad idealiai tinka vertikaliam apželdinimui – vynmedis labai augus ir visiška i atsparus šalčiui. Antra, uogos be sėklų. Jos nedidukės, prinokusios gelsvai raudonos (ilgą saulėtą rudenį – ryškiai raudonos), saulėje skaidrios, sutelktos į vidutinio […]

Kvapnios mažylės

Kvapnios mažylės

Per keletą metų Lietuvoje labai išpopuliarėjo Davido budlėjos (Buddleja davidii). Nors joms pas mus šiek tiek per šalta ir žvarbią žiemą kartais iššąla, didžiuliai kvapnūs žiedynai bei gausus žydėjimas paperka visus. Budlėjos žydi „bangomis“, nuo liepos iki vėlyvo rudens, žiedynai stipriai kvepia medumi ir būna […]

Juodasis auksas

Juodasis auksas

Priemiestiniuose sklypuose rūšiniai juoduogiai šeivamedžiai (Sambucus racemosa L.) sodinami retai – jie dideli ir neišvaizdūs. Užtat dekoratyviniai kultivarai spalvotais lapais itin geidžiami, juo labiau, kad ir įsigyti jau ne bėda – šiemet jų turi beveik visi stambesni medelynai.

Dekoratyviniai šeivamedžiai ypač tinka erdvesniems sudėtiniams, visą sezoną dekoratyviems spalviniams gėlynams, kur derinami  lapuočiai ir spygliuočiai krūmai, stambios dekoratyvinės žolės ir kai kurios daugiametės gėlės. Geltonlapiai ir margalapiai šeivamedžiai puikiai atrodo kaip šviesus fonas tamsesniems augalams arba prie tamsios tvoros, raudonlapiai, atvirkščiai – gerai atrodo šviesiame fone (šviesi tvora, namo siena, veja, stambesnis žalialapis krūmas).

Naujausias juoduogio šeivamedžio kultivaras `Black Lace` itin mėgiamas japoninio stiliaus sodų gerbėjų. Savo karpytais beveik juodais lapeliais ir ažūrine lajos struktūra jis labai panašus į japoninį klevą ir dažnai jį pakeičia šaltesnio klimato soduose. Kas augino japoninį klevą, tie žino, koks lepus ir įnoringas šis augalas. Jam reikia drėgnos žemės ir oro, bet jis nepakenčia užmirkimo. Vasarą per karščius reikia laistyti, o vakarais dar ir purkšti, nes kitaip lapai sudega saulėje. Žiemą šiuos klevus reikia mulčiuoti, o dažnai ir visai uždengti, nes jie jautrūs šalčiui. Kiek teko auginti plaštakinius klevus, visi jie nusibaigdavo po 3-4 metų. Išgyveno tik vienas, pasodintas šiaurinėje namo pusėje, užuovėjoje ir pavėsyje. Tačiau jis gražus tik gerą mėnesį – be saulės raudoni lapai greitai išblunka iki nešvariai žalių. Taigi jeigu kuriate japoniško stiliaus sodą ir jums jau atsibodo kurenti klevus, vietoje jų sodinkite `Black Lace`.

Pirmiausiai, šis šeivamedis nebijo saulės, karščio ir sausrų. Jo lapai niekada nenudega. Jis nereiklus dirvai, taip pat oro drėgmei, bet kuo geresnė ir drėgnesnė žemė, tuo sparčiau jis auga, o lapai būna sodresni. Tiesa, `Black Lace` nėra visai atsparus šalčiui ir žiemą apšąla viršūnes – gamta pati kontroliuoja jo aukštį. Užsienio augintojai  netgi rekomenduoja šaltesnio klimato šalyse auginti jį kaip daugiametį žolinį augalą ir kasmet rudenį iškirpti visas šakas iki pat žemės. Iki žemės kasmet jį išgeni ir tie gėlininkai, kurie siekia ryškaus kontrasto sudėtiniame gėlyne – nauji ūgliai būna ypač sodrios spalvos, lapai stambesni ir standesni.

`Black Lace` šaknys yra visiškai atsparios šalčiui ir niekuomet neiššąla. Jauni ūgliai nebijo pavasarinių šalnų nei saulės. Geroje žemėje, jeigu netrūksta drėgmės, o ypač patręšus organika, jie per mėnesį pasiekia 1-1,5 m aukštį. Jeigu norite žemesnių, norimame aukštyje nugnybkite viršūnes – ūgliai nustos augę į viršų ir pradės šakotis. Šis krūmas labai gražiai atrodo ir sudėtiniuose želdynuose su geltonlapiais tankios lajos krūmais, pavydžiui, japoninėmis lanksvomis. Vasarą pavėsyje lapų juodumas šiek tiek išblunka, saulėje – išlieka ryškus. Spalva nesikeičia ir rudenį. Gerai jaučiasi auginami dideliuose vazonuose, bet žemė juose neturi perdžiūti.

Kasmet iki žemės išpjaunami `Black Lace` nežydi arba žydi pavieniais žiedynais vėliau negu įprasta šeivamedžiams. Žiedynai sudėtiniai, skėtiniai, sudaryti iš daugybės gražių balsvų (kiti sako švelniai rausvų)„porcelianinių“ žiedelių. Jie švelniai kvepia. Peržydėjus užsimezga pavienės raudonai juodos uogytės, bet kiek teko sėti – nedaigios. Iki žiemos jos nukrenta arba nuraško paukščiai.

Dauginama pusiau sumėdėjusiais arba sumedėjusiais auginiais. Iš 10 į vazonėlius vėlų rudenį įkištų sumėdėjusių auginių pavasarį įsišaknijo 6. Vazonėliai per žiemą buvo laikomi nešildomame šviesiame garaže, per atlydžius palaistomi. Beje, tai patentuotas augalas, dauginti jį galima tik savo poreikiams.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

Augalai apvadams

Augalai apvadams

Apvadai – vienas iš paprasčiausių, bet man asmeniškai gražiausių gyvatvorių tipų, kurį labai lengva pritaikyti kiekviename sklype – apjuosti, įrėminti gėlyną, tvenkinėlį, mažosios architektūros statinį ar net kopūstų lysvę, arba naudoti apvadus kaip sodo akcentą formuojant mažyčius labirintus, pynes ar net paveikslus. Į pynes sunerti […]

Lėtapėdžiai

Lėtapėdžiai

Kukmedžiai (Taxus) pakenčia genėjimą ir karpymą, todėl Europoje nuo seno buvo naudojami gyvatvorėms, žaliosioms sienoms, labirintams ir gyvosioms sodo skulptūroms kurti. Juos nesunku dauginti sėklomis ir auginiais, bet jie palyginti reiklūs augimo salygoms. Be to, pas mane jie auga ypač lėtai, o kantrybės (taigi logiškai […]