Spygliuočiai želdynuose

Pas mus įprasta spygliuočius sodinti tik gyvatvorėse arba išmėtyti vejoje padrikai tikintis kad jų visžalė ir dažnai spalvinga laja savaime suteiks dekoratyvumo. Iš tiesų spygliuočiai sklype vaidina tokį patį vaidmenį kaip ir kiti augalai, vieni puikiai tinka akcentams, o kiti tėra geras fonas išraiškingesniems augalams. Jų vieta sode turi būti kruopščiai suplanuota jau vien todėl, kad didžiąją metų dalį – nuo vėlaus rudens iki vėlyvo pavasario – kai kiti augalai be lapų, jie gros pagrindiniu smuiku ir pasodinti ne vietoje darkys bendrą vaizdą, o ne puoš jį.

Nors spygliuočiai šiek tiek keičia savo spalvą metų bėgyje, lapuočių krūmų ir daugiamečių gėlių derinimas želdyne įneša daugiau gyvumo, o sezonų kaita būna gerokai išraiškingesnė. Be to, tai gerokai išplečia augalų asortimentą ir spalvų gamą, juos paprasčiau ir pigiau surinkti.

Nereikėtų labai pedantiškai skaičiuoti augalų dydį ar aukštį, nes visa tai labai paprasta, o dažnai net ir rekomenduojama pakoreaguoti žirklėmis. Viena iš didžiausių bėdų yra ta, kad spygliuočiai dažniausiai auga lėtai, o kiti augalai greitai, ir želdynas įgauna nenormalias proporcijas.

Visuomet palikite spygliuočiams pakankamai vietos aplink augti ir gražėti. Jeigu spygliuočius sodinate kartu su daugiametėmis gėlėmis ar menkaverčiais lapuočiais krūmais, juos galima suglausti labiau, nes spygliuočiui paaugus kitus augalus tiesiog iškelsite.

[banner] Jeigu taupote ir perkate mažus sodinukus, rizikuojate mažiausiai 10-15 metų laukti kol sodas pagaliau bus toks kokį nusipiešėte, badydamas akis tuščiais tarpais tarp augalų. Kartais verčiau investuoti ir pirkti didesnius augalus. Svarbu neapsigauti perkant sodinukus: stambesnių rūšių ir miniatiūriniai kultivarai dažniausiai parduodami vienodo standartinio dydžio. Miniatiūriniai jau būna gerokai paauginti, o kiti dar visai jauni. Pasodinus juos kartu miniatiūriniai beveik nesikeis, o kiti ims augti ir pamažu išdarkys bendrą vaizdą. Todėl grupuoti geriausia augalus kurie yra panašaus augumo arba nebijo žirklių (ir jos nesugadina jų prigimtinio lajos grožio). Kita išeitis, kad gėlyno tarpuose 10 metų neišvilpautų vėjai – derinti spygliuočius su kitais augalais, kuriuos vėliau, spygliuočiams paaugus, perkelsite kitur. Galima spygliuočius grupuoti su nereikliais, puošniais ir augiais, žirklių nebijančiais lapuočiais krūmais (japoninės lanksvos, sedulos, pūkeniai, raugerškiai ir pan.), kurių vėliau persodinti nereiks, užteks kontroliuoti jų dydį ir formą sekatoriumi.

Grupavimas

Akcentiniai augalai padeda nukreipti žvilgsnį ten kur jums reikia. Jeigu vejoje ar gėlynui skirtoje vietoje ryžotės pasodinti tik vieną augalą, jis turi būti vertas šios garbės, o jo dydis –  atitikti erdvę. Visgi didesniame sklype toks augalas visuomet atrodys geriau jeigu aplink jį bus grupuojami mažesni.

Skaičius du iš karto padalina vaizdą į dvi simetriškas puses. Du vienodi augalai niekuomet nesodinami kartu, juos turi skirti takelis, įėjimas, laiptai ar gėlių lysvė.

Trejetuką reikėtų išmėtyti netvarkingai. Jeigu trikampyje derinate skirtingų rūšių augalus, sodindami palikite tarp jų šiek tiek daugiau erdvės.  Ketvertukas  geriausiai atrodo, kai padalinama į dvi grupes – vienoje lieka 3 augalai, o kitoje 1.

Penketukas geriausiai atrodo pasodintas kartu, panašiai kaip trijulė. Stambiausi egzemplioriai  sodinami trikampyje, o smulkesni išdėstomi kraštuose. Šešetukas geriausiai atrodo padalintas į dvi grupes po 3. Didesnes augalų grupes skaidykite neporiniais skaičiais.

Dažniausios dekoratyvinių medžių ir krūmų grupavimo klaidos –  pasodinama per tankiai, augalai nedera lajos forma ir spalvomis, jiems reikia skirtingų augimo sąlygų ir jie vienas kitam trukdo. Jau prieš pirkdami augalus turite žinoti, kur ir kaip juos sodinsite – grupėmis ar pavieniui, vejos viduryje ar pakraštyje, prie tvoros, namo fasadinėje pusėje ar vidiniame kieme, ir pan. Kai kurie medžiai ir krūmai labai gražiai atrodo grupėje, bet visai netinka sodinti po vieną.

Grupėmis sodinami augalai derinami ne tik pagal išvaizdą, bet ir augimo sąlygas. Juk vieniems reikia saulės, kitiems pusiau pavėsio, priemolio arba priesmėlio, o kai kurie paprasčiausiai nepakenčia kaimynystės. Labai svarbu, augalai augtų vienodai greitai. Jeigu vieni augs greitai, po 15-50 cm per metus, o kiti lėtai (1-5 cm), grupė atrodys prastai ir augalus gali tekti persodinti.

Pabandykite ant popieriaus nusipiešti keletą eskizų. Viename pavaizduokite augalų grupę, kaip ji atrodo dabar, o kitame – kaip grupė atrodys po 10 ar 15 metų, kai medeliai ar krūmai užaugs.

Jūsų dėmesiui keletas paprastų spygliuočių grupavimo planelių, kurie galbūt įkvėps ir pažadins jūsų vaizduotę. Nereikėtų jais vadovautis aklai, nes planeliai sukurti kompiuterine apželdinimo programa, kuriame įdiegtas ribotas augalų asortimentas, todėl čia išvardintus, bet rečiau prekyboje sutinkamus augalas galite drąsiai keisti populiaresniais, panašaus dydžio, spalvos ir lajos formos. Rekomenduoju ir patiems pažaisti su GardenPuzzle, tai nemokama lengvai valdoma programėlė. Labai smagu! :)

Visi augalai planeliuose vaizduojami jau pasiekę savo normalų, veislei būdingą aukštį ir formą. Paspauskite ant paveikslėlio, kad atsidarytų didesnis.

1 planelis. Sala

Aukščiausias augalas – dygioji eglė (Picea pungens)  `Koster,` raudonas – Tunbergo raugerškis (Berberis Thunbergi) `Atropurpurea`,  šalia jo geltonas kupstas – paprastoji tuja (Thuja occidentalis) `Rheingold`. Tarp tujos ir eglės auga kazokinis kadagys (Juniper sabina) `Tamariscifolia`, šalia stambi gelsva pagalvė – žirniavaisis puskiparisis (Chamaecyparis pisifera) `Filifera Aurea`. Priešais puskiparisį auga kalninė pušis (Pinus mugo) `Mops`, o želdyno priekyje – paprastoji tuja `Danica`.

Pilkšvi kilimėliai tai gulčiasis kadagys (Juniperus horizontalis) `Blue Chip`, o raudonai žydintys krūmeliai – sidabrakrūmiai (Potentilla fruticosa) `Red Ace`.

(Bus daugiau)

© Sodoplanas.lt, 2013, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

5 pradinuko klaidos

Įsigijus namą su sklypu rankos tiesiog niežti sėti, sodinti, nesvarbu ką ir kaip, bet svarbu kuo greičiau ir daugiau. Sodininkystė nemėgsta skubos, gražus želdinys “tapomas” pamažu (nebent pasamdomas profesionalus   “dailininkas”), todėl klaidų neišvengiama.

Pirmiausia ir didžiausia klaida, kurią daro visi naujokai, kai pagavus azartui perkami visi patikę ar pirmiausiai pasitaikę medžiai ar krūmai ir sodinami kur pakliūva. Vėliau prasideda begaliniai persodinimai, augalų keitimai vietomis ar naujais augalais, ir galutinis kiemo vaizdas susiformuoja po gero dešimtmečio ar nesusiformuoja visai, tuo sukeldamas didžiulį nusivylimą.

Kita klaida, kai susižavima ir pradedami kolekcionuoti vienos rūšies augalai. Rimta augalų kolekcija ir akiai malonus želdinys – dvi sunkiai suderinamos savokos, nebent sklypas labai didelis ir savo kolekciją jūs galite meistriškai paslėpti tarp kitų augalų.

Trečia klaida, kai nekreipiama dėmesio į augalo ir sklypo dydžio darną. Dažniausiai prekiaujama jaunais, mažais augalais ir nepatyręs sodininkas pirkdamas net nepaklausia, kas užaugs iš šio mažo mielo spyglių ar lapų kamuoliuko. Nesodinkite didelių rūšinių medžių ir krūmų miesto sklype ir miniatiūrinių ar pusiau žemaūgių medžių ir krūmų erdvioje kaimo sodyboje, nebent jūs turite slaptą mintį ir viziją kaip juos tinkamai panaudoti.

Ketvirta klaida, kai nepaisoma agrotechnikos. Augalus reikia grupuoti pagal jų poreikius saulei, dirvai, jos pH ir drėgmės kiekiui. Tie, kurie mėgsta saulę, lengvą ir rūgščią žemę, prastai jausis pavėsyje ir molyje. Ir atvirkščiai.

[banner] Penkta klaida – žavėjimasis egzotiškais ir šalčiui neatspariais augalais. Jų vieta narvelyje, t.y. – vazonėlyje, o gražūs, daug priežiūros nereikalaujantys želdynai kuriami iš paprastų, šalčiui atsparių medžių ir krūmų, jų žemaūgių kultivarų spalvingais lapais ar spygliais.

Dažniausiai sumedėjusių augalų dydis apibūdinamas taip:

Miniatiūrinis augalas per 10 metų užauga nuo1 iki 30 cm (vidutiniškai 1-2,5 cm per metus).

Žemaūgis augalas per 10 metų užauga nuo 30 cm iki 1,8 m (vidutiniškai 2,5-15 cm per metus).

Vidutinio dydžio augalas per 10 metų užauga nuo 1,8 iki 4,5 m (vidutiniškai 15-30 cm per metus).

Normalaus dydžio (stambus) augalas per 10 metų užauga apie 4,5 m (apie 30 cm per metus).

Visgi gražiai susitvarkyti kiemą galima ir be specialisto pagalbos, jeigu rimtai domitės augalais, išmanote jų dydį, augimo greitį, lajos formą, lapų ar spyglių spalvas ir jų kaitą kintant metų laikams. Tam reikia ne vienerių metų augalų stebėjimo ir mokymosi iš savo bei svetimų klaidų.

Dažnai spygliuočiai sodinami tik gyvatvorėse arba išmėtomi vejoje padrikai tikintis kad jų visžalė ir dažnai spalvinga laja savaime suteiks dekoratyvumo. Iš tiesų spygliuočiai sklype vaidina tokį patį vaidmenį kaip ir kiti augalai, vieni puikiai tinka akcentams, o kiti tėra geras fonas išraiškingesniems augalams. Jų vieta sode turi būti kruopščiai suplanuota jau vien todėl, kad didžiąją metų dalį – nuo vėlaus rudens iki vėlyvo pavasario – kai kiti augalai be lapų, jie gros pagrindiniu smuiku ir pasodinti ne vietoje darkys bendrą vaizdą, o ne puoš jį.


© Sodoplanas.lt, 2013, Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Žavingieji bukučiai

Bukieji puskiparisiai ( Chamaecyparis obtusa) kilę iš Japonijos aukštikalnių. Rūšiniai augalai dideli ir retai auginami želdynuose, bet žemaūgiai, geltonspygliai, lėtai augantys kultivarai užsienyje labai populiarūs. Kaip ir dauguma iš Rytų kilusių augalų, bukieji puskiparisiai šiek tiek keistoki, neįprasti akiai. Galima jų nekęsti arba jais žavėtis, bet abejingų nebus. Išsiskiria trumpomis šakelėmis, suktomis, lyg garbanotomis jų viršūnėlėmis. Dauguma kultivarų neturi viršūnės arba ji nėra aiškiai išreikšta. Pirmasis prieš 15 metų man tekęs „bukutis“ – `Nana Gracilis` – prieš jį nuperkant keletą metų skurdo vazonėlyje ir labiau priminė keistą bijūno žiedą, negu mažą grakštų medelį, kaip žadėjo pavadinimas. Mano paskutinis numylėtinis – `Tsatsumi Gold` svyrančiomis geltonomis šakelėmis, lyg reumato išsuktais pirštais. Sudėjus šiuos du augalus krūvon vargiai nuspėtum jų kraujo ryšį.  Kandidatas į numylėtinius – `Lemon Twist `, bet šis dar vos matyti virš žemės (o dabar giliai po sniegu)  ir sunku pasakyti  kaip jam seksis man patikti. :) Šiuo metu pasaulyje yra atrinkta tikrai daug puikių miniatiūrinių bukųjų puskiparisių, ir keletas įdomesnių, jeigu rimtai pataupysiu, šią vasarą nutūps mano kolekcijoje.

Balsvi, geltoni, tamsiai žali, suktomis šakutėmis, pasišiaušę kaip ežiukai, purūs ir minkšti kaip miško samanos – štai kokie tie „bukučiai“. Kai kurie labiau primena elfų namukus ar pasakų personažus negu augalus. Pavyzdžiui, `Golden Fern`, kurį galima supainioti su tikru paparčiu. `Snowkist` kai kurių šakelių viršūnės kreminiai baltos, lyg apsnigtos negausiu pirmu sniegu, o `Chirimen` šakos atrodo lyg būtų apaugusios samanomis ir primena keistą šiurpoką padarą, kuris tiesia savo ūglius stačiai į viršų ieškodamas atramos užsikabinti. Šis augaliukas pirmas mano šių metų “Privalu turėti” augalų sąraše.

Miniatiūriniai bukųjų puskiparisių kultivarai – puikus akcentas alpinariume arba nedideliame japoninio stiliaus sodelyje, arboretume.

Gerai auga drėgnuose, bet laidžiuose priemoliuose, mėgsta saulę ir drėgną orą, bet oro drėgmės jiems visai pakanka, jeigu pažemė storiau mulčiuota žieve. Jeigu alpinariumas prie tvenkinio, tuomet dar geriau. Nors mėgsta saulę ir atviras vietas, jiems nepatinka šaltas vėjas, todėl spalvingus brangius kultivarus verčiau sodinti užuovėjoje, pusiau pavėsyje. Miniatiūriniai (dwarf) puskiparisiai gali augti vazonuose.

Rekomenduoju aplankyti www.iselinursery.com

Tai visame pasaulyje garsus medelynas Oregono valstijoje (JAV), kurio selekcininkai yra išvedę ar atradę daug tikrai įspūdingų spygliuočių kultivarų. Ten rasite ne tik spygliuočių aprašymus, bet ir pasigrožėsite puikiomis nuotraukomis.

© Sodoplanas.lt, 2013. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Figūrinis karpymas arba žaidžiame skulptorių

Figūrinį karpymą savo želdynuose pirmieji ėmė taikyti romėnų sodininkai I amžiuje prie Kristų. Tiesa, pirmaisiais juos krikštyti ne visai teisinga, nes romėnai šį amatą nusižiūrėjo iš… ožkų. Jeigu yra tekę keliauti Viduržemio jūros pakrantėmis, o ypač šio regiono salomis, tikriausiai atkreipėte dėmesį į būrelius sulaukėjusių ožkų, kurios lyg cirko akrobatai karstosi stačiomis uolomis. Žemė ten nederlinga,  augalų mažai, dauguma jų efemeriniai ir tris ketvirtadalius metų praleidžia po žeme, išlysdami tik anksti pavasarį, kai orai vėsūs ir lietingi. Todėl vasarą iš uolų plyšio kyšantis žalias lapas – atgaiva ir turisto akims, ir ožkų pilvukams. Krūmai turi būti ypač gerai prisitaikę augti, o tiksliau – išgyventi sudėtingomis sąlygomis. Jiems nuolat trūksta drėgmės ir maisto medžiagų, be to, juos nuolat negailestingai geni. Kadangi ožkos dažniausiai pasiekia tik vieną krūmo pusę, apačią ar viršų, pamažu krūmas įgauna tam tikrą formą. Yra tekę matyti debesėlių, laivų ir keisčiausių geometrinių figūrų formos krūmokšnių, pakibusių ant uolų virš bedugnės.

Masiškai figūriniu karpymu susižavėta tik Renesanso laikotarpiu, kai idėjų pritrūkę italų ir prancūzų sodininkai ėmė semtis įkvėpimo antikinės Romos madose. Žymiausias to meto kūrinys – Versalio sodai. Britai bandė kopijuoti, bet jiems prastai sekėsi. Tačiau dėl savo aistros sodininkauti, jie greitai perėmė visas technikas, jas patobulino ir pritaikė savo poreikiams. Jų dėka puikios žalios skulptūros iš didikų ir karalių sodų persikėlė į mažus, bet jaukius angliskus sodelius. Figūrinis karpymas iš priveligijuoto užsiėmimo tapo mielu ir prieinamu kiekvienam. Ir šiandien, kalbėdami apie puikiausias pasaulyje gyvatvores, vejas ir žaliąsias skulptūras, dažniausiai minime ir žavimės britų, o ne prancūzų sodais.

Formalūs geometriniai želdiniai – gyvatvorės, apvadai ir žaliosios skulptūros suteikia sodui svorio, didesnę estetinę vertę ir užbaigtumo įspūdį. Tai želdinio rėmas – nekintantis, stabilus, tokį efektą paprastai galima pasiekti tik mažosios architektūros statiniais (akmeniniais ar trinkelių takais, pergolėmis, pavėsinėmis, grįstomis aikštelėmis, dekoratyviniais tvenkiniais). Gerai prižiūrimi geometriniai želdiniai nekinta ir yra dekoratyvūs visus metus. Jie gražūs savaime, bet dera su akmenimis ir ryškiais gėlynais. Jais nesunkiai galima paslėpti sklypo trūkumus ir išryškinti [banner] privalumus.

Žaliosioms skulptūroms formuoti labiausiai tinka visžaliai, lėtai augantys, gerai sutankėjantys ir karpymą pakenčiantys krūmai ir medžiai smulkiais lapais arba spygliais. Labiausiai tinka buksmedžiai (Buxus sempervirens) ir kukmedžiai (Taxus baccata), bet galima naudoti ir karpomų gyvatvorių augalus – gudobeles (Crataegus), ligustrus (Ligustrum), skroblus (Carpinus), tujas (Thuja), kaulenius (Cotoneaster) ir pan.

Pradedantiesiems sodininkams figūrinis karpymas skamba mistiškai ir jie baidosi sodo žirklių kaip arklys automobilio.  Iš tikrųjų procedūra visai paprasta, svarbu tinkami ir neatšipę įrankiai.

Dažnai sakoma, kad skulptūrai suformuoti reikia viso gyvenimo. Iš tikrųjų tai priklauso nuo to, kokio amžiaus augalą pradedate formuoti ir kokio tikitės rezultato. Sudėtingoms 3-4 aukštų arba labai detalioms smulkmeniškoms figūroms sukurti išties reikės laiko, bet paprastoms geometrinėms formoms užtenka 3-5 metų, jeigu sodinukas tinkamo aukščio ir tankumo. Iš paaugusio augalo skulptūrą suformuosite greičiau negu iš mažiuko, ką tik įsišaknijusio auginio (juk jis pats augs ir stiprės mažiausiai 3 metus). Medelynuose galima nusipirkti įvairaus amžiaus ir dydžio sodinukų augintų konteineriuose. Piniginė labai nesuplonės, jeigu įsigysite 2-4 paaugintus buksmedžius ar kukmedžius, bet tai sutaupys jums keletą, o dažnai ir kelioliką metų. Konteineriuose auginti krūmai ir medžiai nepatiria didelio streso persodinti į didesnį vazoną arba į lysvę, juos galima pradėti genėti jau kitais metais.

(Bus daugiau)

© Sodoplanas.lt, 2013. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Dėl vietos po saule

Suaugę medžiai sklype – ir džiaugsmas, ir vargas. Jeigu turite bent vieną, kaimynai tikriausiai jums pavydi pavėsio ir tos nuostabios romantiškos nuotaikos, kurią sukuria tik didžiuliai medžiai, o jūs jiems – spalvingų saulėtų gėlynų. Bandymai apželdinti pomedžius dažniausiai baigiasi nesėkme – vos keletas augalų ištveria ekstremalias gyvenimo sąlygas milžinų šešėlyje, o dauguma medžių nepakenčia,  kai prie šaknų yra dirbama žemė.

Pomedžiuose labai prastos augimo sąlygos – žemė čia sausa, beveik visuomet tvyro pavėsis, o drėgme ir maisto medžiagomis reikia dalintis su galingu konkurentu. Ir atvirkščiai – nuolatinis žemės purenimas, perkasimas, netinkamas tręšimas ir laistymas, o ypač mulčiavimas labai storu sluoksniu kai kuriuos medžius gali pražudyti.

Verčiau nesodinti gėlynų po bukais, ažuolais, cūgomis, pušimis, maumedžiais, liepomis, kaštonais, dekoratyvinėmis vyšniomis ir slyvomis, sedulomis ir dauguma klevų. Šiokią tokią veiklą pomedžiuose pakenčia skroblai, uosiai, beržai ir eglės, raudonasis klevas, karijos (Carya), krūminis rūgštūnis (Oxydendrum arboreum). Kauptuko ir kaimynų nebijo tujos, dekoratyvinės obelys, ginkmedžiai, gudobelės, tuopos, karklai, baltasis ažuolas ir sidabrinis klevas.

Tamsios vietos skirstomos į pavėsį, kai žemės visai nepasiekia saulės spinduliai, ir pusiau pavėsį. Visiškas pavėsis būna po medžiais labai tankia laja – obelimis, kriaušėmis, aronijoms, bukais, spygliuočiais, prie šiaurinės pastato sienos  arba tvoros. Čia augalai gauna apie 5-10 proc. normalios šviesos.  Pusiau pavėsyje po vyšniomis, slyvomis, lazdynais, beržais, riešutmedžiais žemę pasiekia apie 30-60 proc. šviesos.

Nedidelis šešėlis krenta po riešutmedžiais, lazdynais, šermukšniais, akacijomis, smulkialapiais klevais, vyšniomis, slyvomis, žilakrūmiais. Jų šaknys auga žemės paviršiuje, todėl pomedžių geriau neperkasinėti, sodinti augalus reikėtų labai atsargiai.

Jeigu po medžiais, kuriuos planuojate apželdinti, auga žolė, neraukite jos, bet užklokite vyniojamuoju popieriumi arba laikraščiais ir užberkite 5-7 cm sluoksniu žemių. Nepamirškite retkarčiais palaistyti, kad “slėgtainis” nuolat būtų drėgnas – tokiu būdu vasarą žolė sunyks per 2-3 mėn (rudenį ir pavasarį prireiks daugiau laiko). Daug greičiau sunaikinti žolę purškiant herbicidą roundapą, tačiau labai svarbu, kad chemikalo nepatektų ant greta augančių jaunų medelių, krūmų, daugiamečių gėlių. Suaugusio medžio chemikalas nesunaikins, jauni kurį laiką laiką skurs, sirgs.

[banner] Nedraskykite pomedžių be reikalo, neperkasinėkite žemės – duobutes augalams kaskite tik ten, kur numatyta gėlyno (želdyno) plane. Stenkitės sodinti kuo jaunesnius augalus – jų šaknų sistema mažesnė, reikės mažesnių duobių, o augdami jie patys prisitaikys prie esamos aplinkos. Jeigu kasant duobes rasite stambesnę medžio šaknį, nenukirskite jos, verčiau kaskite šalia.

Nesodinkite augalų arčiau kaip per 50 cm nuo medžio kamieno. Kai gėlynas bus baigtas, palaistykite pasodintus augalus, o paskui – visą plotą, ir mulčiuokite 5-7 cm sluoksniu smulkintos medienos arba žievės. Plonas mulčio sluoksnis padės ilgiau išlaikyti drėgmę. Nemulčiuokite 50 cm aplink medžio kamieną ir neužberkite mulču storesnių medžio šaknų, jeigu jos išlindusios iš žemės. Nepamirškite savo gėlyną reguliariai laistyti (kartą per savaitę) – jaunų augalų konkurentai yra ne tik galingos medžio šaknys, bet ir medžio vainikas, kuris sulaiko lietų. Kuo jis tankesnis, tuo mažiau lietaus kliūva pomedžiui.

Pirmaisiais metais želdyno netręškite, nukritusių lapų negrėbkite, kasmet arba kas du užberkite naują sluoksnį mulčo (žievė suyra greičiau negu smulkinta mediena). Sausame šešėlyje po medžiais neblogai auga kalikantai (Calycanthus), karpytalapės stefanandros (Stephanandra incisa), pūsleniai (Physocarpus opuliforlius), meškytės (Symphoricarpos), bugieniai (Ilex), blakėžudės (Cimicifuga), sinavadai (Aquilegia), tiarelės (Tiarella), plautės (Pulmonaria), sibiriniai vilkdalgiai (Iris), dauguma smulkiasvogūnių gėlių, kurios žydi anksti pavasarį, kai medžiai dar nesužaliavę. Daugiau drėgmės reikia melsvėms, bet jos ypač tinka pavėsingiems gėlynams.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Spygliuočių dauginimas. Sėja

Kur jau čia žmogus ištversi, kai prieš akis sijonus plaiksto rytinės eglės, akina geltonspyglės pušys ir jūros mėliu užlieja uoliniai kadagiai… Ir taip kasryt, ir taip kasdien, kol supranti kad esi priklausomas, kad tau reikia daugiau, dar ir dar nors sode jau nėra laisvos pėdos. Ranka taip ir tiesiasi paglostyti, nugnybti, į žemę įkišti… Tad šį sykį – apie spygliuočių dauginimą.

Rūšiniai augalai dauginami sėklomis. Tai ypač populiaru miško pramonėje, kur vienu ypu reikia gauti daug sodinamosios medžiagos, taip pat medelynuose, kurie specializuojasi skiepydami spygliuočius, nes sėjinukai yra naudojami kaip pigus ir nereiklus poskiepis. Kultivarai, kurie savo išvaizda gerokai skirasi nuo rūšinių augalų sėklas subrandina retai, o tie kurie subrandina, vistiek dauginami vegetatyviniu būdu, nes jų sėjinukai neišlaiko veislei būdingų požymių (natūraliai grįžta prie rūšiai būdingos išvaizdos) arba tie požymiai labai retai ir prastai išreikšti. Nelygu augalas, veislės požymius išlaiko apie 10-60 proc. sėjinukų. Žodžiu, pasėjus bukojo puskiparisio “Nana Gracilis“ sėklas, gal tik 10 proc. sėjinukų turės tikslius veislės požymius.

Neetiška sėklomis dauginti tų kultivarų, kurie skirti pardavimui, nes tai tas pats kaip parduoti katę maiše. Net jeigu trimetis sėjinukas atrodo labai panašus į motinį augalą, po metų, dviejų ar penkių jis gali pasikeisti neatpažįstamai. Geltonspyglių, glaustašakių augalų sėjinukai paveldi daugiau veislei ir formai būdingų požymių, o štai margi ar svyruokliniai – beveik niekada. Daugelis kultivarų, ypač žemaūgiai, besidriekiantys sėklų nė neužmezga.

Visgi spygliuočių dauginimas sėklomis yra labai įdomus, smagus, nors ir ilgas procesas. Motulė gamta kartais prikrečia pokštų, ir tarp sėjinukų pasitaiko išskirtinių egzempliorių įdomios formos ar spalvos laja,  deformuotomis šakomis arba spygliais, ar kitais keistais, bet akį traukiančiais morfologiniais požymiais, kurie verti ne tik naujo veislės pavadinimo, bet ir patento.

Sėklomis dauginami dekoratyvūs rūšiniai spygliuočiai, tokie kaip veimutinės pušys (Pinus strobus), Engelmano (Picea engelmannii) ar serbinės eglės (Picea omorica), arba didžiosios pocūgės (Pseudotsuga menziesii) tinka sodinti erdvesnėse sodyboje, nes užauga dideli. Sėjinukai praverčia ir tuomet, kai augalų reikia daug ir tikslingai. Pavyzdžiui, paprastųjų eglių gyvatvorei arba kalninių pušų smėlingiems šlaitams sutvirtinti.

Sėklų galima nusipirkti ar prisirinkti patiems. Kankorėžiai paprastai subręsta rudenį. Įnešti į šiltą patalpą jie išsiskleidžia ir sėklos nesunkiai išbyra. Jeigu kankorėžis neatsidaro, jį galima pašildyti iki 40-45C. Išbyrėjusias sėklas prieš sėją būtina stratifikuoti (peršaldyti). Jos sumaišomos su drėgnu smėliu ir mažiausiai 6 savaites laikomos plastiko maišelyje šaldytuve (tinka standartinė 4oC temperatūra). Paskui, paprastai vasario-kovo mėnesiais, sėjama į rūgštoką substratą vazonėliuose ar dėžutėse (taip daug patogiau) ir laikoma šviesioje patalpoje (galima išnešti į šiltnamį ar vėsų prieškambarį). Dalis sėklų sudygsta tą patį pavasarį, bet dauguma tik po metų. Vėliau dėžutės išnešamos į lauką ir laikomos užuovėjoje, pusiau pavėsyje, užklotos agroplėvele. Žemė jose neturi perdžiūti ar užmirkti. Tokią sėjos eigą rekomenduoja specialistai, o aš darau daug paprasčiau. Sėju rudenį tiesiai į daigyną, lysves pažymiu, pasėju ir mulčiuoju smulkinta žieve (2-3 cm sluoksniu). Jeigu sėklų mažai arba augalas labai vertingas, jas 2 mėnesius laikau drėgname smėlyje šaldytuve, paskui sėju į dėžutes, mulčiuoju žieve, išnešu į lauką ir įkasu į žemę arba pastatau (jeigu žemė įšalusi) užuovėjoje. Dėžutes užkloju agroplėvele, šonus apkamšau pernykšte [banner] nupjauta žole, lapais ar stambia medžio žieve ir palieku iki šiltesnių dienų. Agroplėvelė skirta tam, kad mulčias ir kamšalai nesusimaišytų. Atšilus orams agroplėvelė saugo nuo per kaitrios saulės, žemė dėžutėse lėčiau džiūva. Sėjinukų mažiausiai metus nejudinu. Kitą žiemą dėžutes vėl užkloju agroplėvele, pridengiu lapais, žieve. Žemių mišinį gaminu iš nupjautos žolės ir smulkios medžio žievės – juos sumaišius per metus ar dvejus gaunasi puikus pūdinys, kuris tinka ne tik spygliuočius sėti, bet ir įšaknydinti jų auginius. Supuvusi žolė turi daug maistingų medžiagų, o apirusi žievė daro substratą purų, laidų ir rūgštų. Jeigu sėklos labai smulkios, pūdinį persijokite ir išrinkite stambesnes dalis. Paprastai sėjama 1-2,5 cm gyliu. Jeigu pasėlį mulčiuosite smulkinta medžio žieve, sėkite ant žemės paviršiaus, nes mulčias ir sudarys tuos 2,5 cm. Smulkias sėklas verčiau užberti ne žieve, bet smulkiu smėliu.

(Bus daugiau)

Beje, spygliuočių dauginimas labai išsamiai ir aiškiai aprašytas Dendrologų draugijos tinklapyje. Rekomenduoju paskaityti: Augalų dauginimas gyvašakėmis

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo draudžiama.

Drakono akis

Gausiažiedės pušys (Pinus densiflora) kurios angliškai vadinamos Japonijos raudonosiomis pušimis, turi keletą išskirtinių kultivarų. Vienas jų `Oculus Draconis`, išvertus Drakono akis. Jo spygliai tamsiai žali su dviem plačiomis geltonomis juostomis. Viena juosta yra ryškiai geltona, beveik auksinė, kita gerokai blyškesnė. Geltonai žalia mozaika labai puošni. Kadangi ryškiausi spyglių galiukai, o jie patys pusiau prigludę prie šakų, iš toliau atrodo kad pušis žydi gelsvomis taurelėmis. O jeigu į šaką su viršūniniais pumpurais pažiūrėti iš viršaus, ji išties primena akį.

Savo spalvą `Oculus Draconis` išlaiko visus metus, bet ryškiausi spygliai būna rudeniop ir žiemą. Saulėtą snieguotą pavasarį jie gali apdegti saulėje. [banner]Šios pušys gražiausiai atrodo pasodintos tamsiame fone, prie kitų augalų tamsiai žalia laja ar tamsios tvoros. Puikus augalas japoniniam sodeliui arba retesnių spygliuočių kolekcijai. Tinka didesniam alpinariumui, sodinti tarp akmenų šlaite, kaip akcentinis augalas prie laiptų, terasos ir pan.

Naujoje vietoje prigijusi pušis per metus paauga apie 15-25 cm, ir 10 metų amžiaus pasiekia 2-3 m aukštį. Suaugęs kultivaras retai viršija 4-5 m. Jauno augalo vainikas retas, šakos pavienės, bet su laiku vaizdas pagerėja. Laja suapvalėja, sutankėja, įgauna plataus kiaušinio formą. Augalui senstant viršūnė ima plokštėti. Šalčiui pušis atspari, pakenčia trumpalaikius atšalimus iki -35oC.  Sodinama į vandeniui laidų priesmėlį saulėje arba pusiau pavėsyje. Saulėje spygliai nusidažo ryškiau, nuo saulės pavasarį augalą galima apsaugoti uždengus agroplėvele, maišiniu audeklu ar faneros skydu. Nepakenčia stovinčio vandens ir sunkios kalkingos žemės.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Bambukų auginimas

Bambukai nereiklūs žemei, bet geriausiai ir greičiausiai auga purioje, vandeniui ir orui laidžioje ir humusu turtingoje žemėje. Yra išimčių – pastebėta, kad didbambukiai ir bambukaičiai geriau auga priemolyje. Kuo daugiau žemėje organikos, tuo geriau. Šaknų atžalomis plintančių bambukų verčiau nesodinti ypač sausose dirvoje – ieškodami vandens jie dar įnirtingiau leidžia ūglius. Nors bambukai trumpai pakenčia stovintį vandenį, tuo piktnaudžiauti nevertėtų. Jiems patinka lengvai rūgščios arba neutralios dirvos (5,5-6,5 pH).  Įvairiašakis didbambukis (Phyllostachys heteroclada) puikiai jaučiasi šlapiose, nuolat užliejamose vietose.

Po bambukais galima ir bet reikia krauti visą nupjautą žolę ir išravėtas piktžoles, jeigu jos jaunos ir be sėklų. Jeigu orai sausi, mulčias retsykiais palaistomas, pabarstomas salietra (iki liepos mėnesio). Šviežia žolė greitai sukrenta – tai puiki trąša bambukams. Per vasarą susidaro storas apipuvusio mulčio sluoksnis. Bambukų šaknys ypač gerai jaučiasi puvėsiuose, jos nesuserga ir pačios nepradeda pūti, jų nepuola jokie grybai. Po bambukais galima pilti virtuvės atliekas, užsienyje po jais užkasa dvėselieną, skerdienos atliekas – šie augalai vikriai įsisavina visą organiką. Aš po bambukais pilu nupjautą žolę, kartais “paslepiu” ir išravėtas piktžoles. Ten sliekų (ir žvejų) rojus.

Dauguma bambukų palyginti atsparūs sausroms, bet mes juos sodiname ne tam, kad kankinti, o tam, kad jie augtų. Ir augtų greitai. Šiltą lietingą vasarą bambukai iš tiesų auga kaip ant mielių. Labai sausą ir karštą vasarą reikia laistyti – gausiai, kartą per savaitę. Jeigu po bambukais kraunate nupjautą žolę ir mulčio sluoksnis storas, jų laistyti nereikia (nebent sausra užtrunka), nes mulčias puikiai sulaiko drėgmę. Ką tik pasodinti augalai laistomi dažnai.

[banner]Dauguma bambukų geriausiai jaučiasi saulėje ir pusau pavėsyje, o kai kurie nebijo ir visai tamsių kampelių. Visus didbambukius reikia sodinti saulėje, išskyrus juodąjį didbambukį (Phylloastachys nigra), kuris geriau jaučiasi  pusiau pavėsyje. Bašanijoms (Bashania) tinka pusiau pavėsis, o bambukaičiams (Fargesia), indlendrėms (Indocalamus), Pleioblastus, šeivabambukiams (Pseudosasa), sazoms (Sasa), Sasaella, pelbambukiams (Shibataea) – pusiau pavėsis ir pavėsis. Nuo saulės reikėtų saugoti visus jaunus, ką tik pasodintus bambukus.

Nenuostabu, kad tikrą lietuvišką vasarą – vidutiniškai šiltą ir lietingą – bambukai jaučiasi geriausiai. Šaltą ir lietingą arba karštą ir sausą jie skursta, augimas sustoja. Lėčiau augantiems aukštiems bambukams dažnai nepakanka trumpos vasaros, ir vos pradėję augti jie priversti ruoštis žiemai. Tai viena iš priežasčių, kodėl bambukai pas mus nepasiekia rūšiai būdingo aukščio.

Didžiausia aukštaūgių bambukų bėda yra ta, kad šaltomis, o ypač vėjuotomis žiemomis virš sniego dangos esantys stiebai su lapais nušąla, o pavasarį labai vėlai atželia. Vos pradeda augti, o jau, žiūrėk, atėjo ruduo. Mažų krūminių bambukų grožiui šalnos beveik nepakenkia, nes žiemą jie po sniegu (dažniausiai kyšo tik viršūnės), be to, net ir nušąlę pavasarį jie sparčiai atauga.

Aukštesni ilgai maivosi, todėl metus kitus gražaus krūmelio vietoje styro vos kelios suvargusios šakelės. Jeigu stiprūs šalčiai kartojasi, tokie augalai labai nuskursta ir niekad pilnai neatauga. Aukštesnių bambukų stiebus žiemai reikia uždengti, apvynioti agroplėvele ar maišiniu audeklu, saugoti nuo vėjo, o šaknis storai mulčiuoti. Žvarbus vėjas žiemą bambukams yra daug baisiau negu -25 C šalčio tykią ir ramią dieną.

Šalčiui atspariausi Fargesia, Phylloastachys, Bashania, Arundinaria, Pleioblastus, Pseudosasa, Sasa, Sasaella, Semiarundinaria, Shibataea genčių bambukai, o ypač atskiros jų rūšys. Jie nebijo -17oC, o kai kurie net -23C. Prie ištvermingiausių priskiriami auksavagiai didbambukiai (-25C), pluoštiniai didbambukiai (-26C),  plikieji didbambukiai (Phyllostachys nuda – iki -27C), kai kurie bambukaičiai (Fargesia murielae ir Fargesia nitida – iki 27C), taip pat  bambukaičių kultivarai `Jiuzhaigou`,  `Scabrida` (-24C), kurilinė saza (Sasa kurilensis – iki -25C) ir Sasaella ramosa (-26C).

Nukritus temperatūrai iki -30C ar -35C, neverta tikėtis kad bambukų stiebai išgyvens, bet storai mulčiuotos šaknys dažniausiai peržiemoja. Bent jau apie Kauną.

Per septynerius metus neteko pastebėti, kad bambukus pultų kenkėjai ar ligos. Jeigu jūsų augintinis skursta, lapai gelsta, blykšta ir byra, tai dažniausiai sąlygoja netinkamos gyvenimo sąlygos, fiziologinės problemos – saulės, vandens, šilumos, trašų stoka arba perteklius.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Bambukų pievelė

Skamba egzotiškai, bet tai tiesa. Bambukai – visai ne medžiai, o aukščiausia pasaulyje žolė. Jie priskiriami miglinių šeimai, bet nuo kitų miglinių skiriasi sumedėjusiais bambliuotais stiebais ir palyginti plačiais lapais. Tai ypatingi augalai, labai mylimi ir vertinami Rytuose. Jų stiebai naudojami statybos pramonėje (netgi statant šiuolaikiškus aukštus miestų pastatus), iš jų gaminami baldai, muzikos instrumentai, įvairus interjero ir sodo dekoro detalės, namų apyvokos daiktai, indai, popierius ir net drabužiai. Jauni bambukų ūgliai valgomi, kai kurie laikomi ypatingu delikatesu. Nespjauna į bambukus ir didžiosios pandos, kurioms šie augalai yra vieni iš pagrindinių racione.

Bambukai – rytietiško kraštovaizdžio ir rytietiškos filosofijos simbolis ir vienas iš geidžiamiausių augalų rytietiško stiliaus sode. Nors tai egzotiškas augalas, kuris natūraliai auga šiltesniuose regionuose, kai kurios rūšys neblogai jaučiasi ir lietuviškame sode. Tiesa, stebuklų iš „lietuviškų“ bambukų tikėtis nereikia.

Geriausiai pas mus jaučiasi žemaūgiai šalčiui atsparūs bambukai – sazos (Sasa), šeivabambukiai (Pseudosasa), Sassaella. Jie auga nedideliais (0,3-1 m aukščio) kompaktiškais kupsteliais, kurie labai tinka apvadams formuoti, be to puikiai peržiemoja. Iš aukštesnių šalčiui atsparių bambukų reikėtų paminėti kai kurių rūšių didbambukius (Phyllostachys) ir bambukaičius (Fargesia). Jie niekuomet nepasieks rūšiai būdingo 4-6 m aukščio ir neaugins rankos storio stiebų kaip nupiešta Kinijos atvirukuose, bet šiaip ar taip tai bambukai.

Bambukams priskiriama daugybė savo išvaizda ir augimo įpročiais skirtingų augalų rūšių, natūraliai augančių tropikų, subtropikų ir vidurinio klimato kraštuose.

Bambukų stiebai gali būti žali, geltoni (Phyllostachys bambusoides `Allgold`, Ph. aureosulcata f. aureocaulis), geltoni su žaliais dryžiais (Ph. aureosulcata f. spectabilis), žali su geltonais dryžiais, žali su violetiniais dryžiais (Ph.violascens), rausvi, melsvi, rudi ir net juodi (Ph.nigra, Ph. glauca f.yunzhu). Kai kurių bambukų jauni ūgliai būna vienos spalvos, o paskui nusidažo kita. Pavyzdžiui, auksavagio didbambukio (Ph. aureosulcata f. spectabilis) jauni ūgliai tamsiai raudoni, o subrendę pageltonuoja. Melsvojo didbambukio (Ph. glauca f.yunzhu) jauni ūgliai žali, o vėliau pajuoduoja.

[banner] Apie spartų bambukų augimą sklando legendos. Iš tikrųjų augimas priklauso nuo daugybės sąlygų – klimato, saulėtų ir šiltų dienų skaičiaus, šalnų, drėgmės ir trąšų, ir net nuo bambuko šaknų sistemos tipo. Vieni bambukai auga kaip krūmai, jų šaknų sistema kompaktiška, kiti, panašiai kaip varputis, plita šaknų atžalomis – augina ilgus šakniastiebius ir netrukus „pabėga” iš jiems skirtos augavietės. Pastarieji ne tik greitai „laksto“, bet ir sparčiau auga – gerose sąlygose rūšiai būdingą aukštį stiebas pasiekia per 5-8 savaites. Tuo tarpu krūmu augantiems bambukams užauginti stiebą prireikia 2-4 mėnesių. Pasaulinis augimo rekordas priklauso valgomajam didbambukiui (Phyllostachys edulis) – per parą jo ūglis paaugo 121 cm.

Bambuko stiebo aukštis ir storis tiesiogiai priklauso nuo rūšies, augalo amžiaus ir šaknų sistemos. Kuo augalas vyresnis ir kuo geriau išvystyta jo šaknų sistema, tuo storesnius ir ilgesnius stiebus jis augins, kol pasieks rūšiai būdingą aukštį ir apimtį. Net nušalus antžeminei daliai, pavasarį bambukai toliau leidžia naujus ūglius, jeigu šaknys sveikos (juk tai žolė – nupjovus veją ji netrukus vėl atauga). Tačiau krūmu augančiui bambukui prireikia gerokai daugiau laiko lajai atstatyti negu plintantiems šaknų atžalomis. Jeigu šaltos žiemos kartojasi, augalui (arba jums) gali pritrūkti kantrybės.

Bambukų lapai lanceto formos su smailia viršūne ir aiškiai matomomis gyslomis. Jie būna įvairaus ilgio ir pločio (nelygu rūšis), dažniausiai kelių atspalvių žali arba išmarginti geltonais ar baltais dryžiais. Nuotraukose kraštuotosios sazos (Sasa veitchii) lapai traukia akį plačiu baltu apvadu, tačiau neapsigaukite. Iš tikrųjų šio bambuko lapai žali ir apvadas gražiai pabąla tik saulėtą rudenį, kai nakties ir dienos temperatūrų skirtumas ypač didelis. Jie reaguoja į oro sąlygas panašiai kaip mūsų klevai. Gražiu ir saulėtu oru klevų lapai spindi puikiais ryškiai raudonais ar oranžiniais atspalviais, o lietingą rudenį nusidažo nešvaria rūdžių spalva ir dar labiau sugadina nuotaiką. Panašiai ir su sasomis – lietingą apsiniaukusį rudenį jų lapai apvado neturi arba jis būna siauras, pilkšvas, netaisyklingas, nusispalvina tik pavieniai lapai. Gal tai ir gerai, nes balti pakraščiai pavasarį linkę apdegti saulėje (kaip visžaliai spygliuočiai apdega spyglius).

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama

Rūpesčiai dėl buksmedžių

Tai mylimiausi visžaliai lapuočiai krūmai Europos soduose, o pas mus dažniau keiksnojami negu giriami. Užsienyje jie neatsiejami nuo dekoratyvinės sodininkystės kultūros ir kraštovaizdžio puoselėjimo, mes vargiai galėtume pasigirti tokią kultūrą turintys. Sakoma, kad nėra prasto oro, yra tik prasta apranga. Panašiai ir su buksmedžiais – tinkamai parinkti ir tinkamoje vietoje auginami jie rūpesčių nekelia.

Buksmedžiai (Buxus) natūraliai auga Europoje, Viduržiemio jūros pakrantėse, Azijoje ir centrinėje Amerikoje. Buxus šeimai priklauso 30 rūšių, iš kurių išvesta apie 120 dekoratyviniuose želdiniuose naudojamų veislių ir kultivarų.

Dažniausiai soduose auginami paprastieji (Buxus sempervirens) ir smulkialapiai (Buxus microphylla) buksmedžiai ir jų kultivarai. Retesnis korėjinis buksmedis (B. sinica var. Insularis). Paprastieji buksmedžiai linkę plėsti į šonus ir auginti horizontalias šakas, dažnai turi keletą viršūnių be aiškaus lyderio. Laja tanki, visžalė. Lapai žali iš viršaus ir gelsvai žali iš apačios, ovalūs arba pailgi.

Smulkialapiai buksmedžiai auga lėtai, yra neaukšti, kompaktiški, laja tanki. Lapai elipsės formos. Šios trys rūšys yra kryžminamos tarpusavyje stengiantis išgauti aplinkos sąlygoms pakančius, šalčiui visiškai atsparius, greitai augančius ir tankius kultivarus.

Daug žadantys nauji paprastojo ir korėjinio buksmedžio hibridai  `Green mountain`, `Glencoe` (Chicagoland Green TM) ar `Green Velvet`.

Labiausiai buksmedžiams patinka vėsios ar viduriniškai šiltos lietingos vasaros, tačiau paskutiniais metais tokios pas mus retenybė. Patinka jiems ir sniego patalai bei vidutiniškas šaltukas. Žodžiu, jie nemėgsta kraštutinumų –

ilgai trunkančių sausrų, kaitros ir baisaus speigo. Kaip jiems sekėsi išgyventi šią žiemą, pamatysime tik vėlyvą pavasarį ar vasarą. Sniego danga nebloga, todėl neaukštiems buksmedžiams, jų apvadams speigas pakenkti neturėtų.

[banner] Šaltis buksmedžių labai negąsdina, jeigu jie pasodinti užuovėjoje, šaknys mulčiuotos arba tupi sniege. Žvarbus vėjas žiemą gali numarinti augalus greičiau negu -30C.

Nemėgsta jie ir kaitrios saulės žiemos pabaigoje (nudega), taip pat karštų ir sausų vasarų, jeigu žemė lengva ir greitai išdžiūvanti, o sodas nelaistomas. Jeigu buksmedžiai sodinami pusiau pavėsyje ir pavėsyje, užuovėjoje, arba naudojami žemiems gėlynų apvadams, dėl speigo ar saulės retai nukenčia. Visgi žiemai baigiantis (paprastai kovo mėn) saulėje augančius buksmedžius vertėtų pridengti agroplėvele.

Buksmedžiams patinka derlingos, purios, bet drėgmę gerai sulaikančios dirvos, geriausiai laidūs priemoliai. Šalto molio dirvos, stovintis vanduo juos greitai pražudo. Tai visžalis augalas, drėgmę per lapus garinantis ir žiemą, todėl rudenį buksmedžius, taip pat spygliuočius ar kitus visžalius augalus, reikia gerai palaistyti (jeigu ruduo sausas). Buksmedžiams reikia neutralios žemės (pH 6.5-7.0). Jų šaknys plečiasi į šonus, todėl duobė kasama ne tiek gili, kiek plati. Į tai reikėtų atsižvelgti ir sodinant buksmedžių apvadus bei pynes, ir kaimyninius augalus sodinti tokiu atstumu, kad jie vienas kitam netrukdytų arba parintki tokius kaimynus, kurie šaknis leistų giliai, o plėstų tik antžeminę dalį. Nors konteineriuose užaugintus sodinukus galima persodinti visą sezoną, kai sodinate gyvatvores, apvadus, pynes ir kitus masinius želdinius, geriausiai laikyti senųjų tradicijų ir labiau pasikliauti gamta. Taigi, jeigu planuojate pasodinti daugiau kaip 20 buksmedžių, sodinkite pavasarį ir  mulčiuokite. Lietinga pavasario pradžia ir mulčias sutaupys jums laiko ir vandens. Beje, tradiciskai gegužė arba balandžio vidurys – gegužės vidurys yra sausas (bent jau Kaune). Šiaip ar taip pirmaisiais metais, jeigu vasara karšta ir sausa, buksmedžius reikės laistyti kartą per savaitę. Geriau rečiau, bet gausiai.

Jeigu žemė derlinga, pirmaisiais metais sodinukų tręšti nereikia. Vėliau kasmet pavasarį pakrūmėse paberiama kompleksinių, lėtai tirpstančių, visžaliams augalams (tinka spygliuočių) skirtų trąšų. Dauginama pusiau sumedėjusiais arba sumedėjusiais auginiais.

Žiemą šalčio ar vėjo pažeisti buksmedžiai paruduoja, lapukai įgauna bronzinį (gelsvą, oranžinį) atspalvį, kuris pavasarį nepasikeičia. Kartais tokį parudavimą sukelia ne šaltis, bet prastos augimo sąlygos – žemas pH, maisto medžiagų stygius, ilgai trukusi sausra, bet išryškėja jis tik po žiemos. Buksmedžiai, panašiai kaip spygliuočiai, miršta lėtai ir dauguma prastos priežiūros simptomų išlenda tuomet, kai jau per vėlu. Jeigu nukenčia ne visas augalas, bet pavienės šakos, jas reikia iškirpti, augimo sąlygas pagerinti. Augalas kurį laiką būna nedekoratyvus, bet pamažu atsigauna. Visgi neskubėkite genėti buksmedžių anksti pavasarį, palaukite birželio. Kartais lapukai žiemą pakeičia spalvą dėl veislės savybių. Jie gali pagelsti, parusti ar tiesiog pablykšti, o pavasarį atgauna savo įprastą spalvą.

© Sodoplanas.lt. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo draudžiama.


Paprasti,bet ne prasti vynvyčiai

Laipiojantys augalai yra ypatingi. Jie neturi stačių stiebų, bet užtat labai greitai auga ir sugeba lipti kitais augalais aukštyn kaip kopėčiomis, todėl kovoje už saulės šviesą dažnai laimi prieš kitus augalus. Jauno augalo ūgliai atlieka sukamuosius judesius užgriebdami vis daugiau erdvės. Jie labai jautrūs šviesai – tai jų kelrodė žvaigždė. Ieškodami šviesos ūgliai lipa aukštyn per krūmus, medžius, akmenis ir sienas. Jeigu atramos nėra, jie lipa ant savo paties stiebų. Kai kurie iš laipiojančių augalų labai gerai prisitaikę kopti  į viršų jie vyniojasi aplink atramą stiebais, kabinasi ūseliais ar dygliais, orinėmis šaknimis arba specialiais diskelio formos siurbtukais.

Lianos, arba sumedėję laipiojantys augalai, visuomet siejasi su tropikais, džiunglėmis ir įspūdingais vijokliais rankos storio stiebais. Bet jos auga ir vidutinio klimato zonoje, tik atrodo ne taip įspūdingai.

Štai penkialapis vynvytis (Parthenocissus quinquefolia) – pati tikriausia liana, [banner] kadaise labai populiari Lietuvoje ir, deja, nepelnytai pamiršta. Užauga iki 30 m aukščio. Miestuose ir miesteliuose galima rasti senos statybos penkiaaukščių namų, kurių sienos nuo apačios iki pat stogo apaugusios penkialapiais vynvyčiais. Gamtos sukurtas vertikalaus apželdinimo šedevras! Lipdami penkialapiai vynvyčiai ūseliais kabinasi už balkonų grotelių, vamzdžių,  menkiausio sienos nelygumo ir taip ropščiasi į viršų. Jeigu nebūtų tvirtos atramos, po keleto metų jie nukristų žemėn neišlaikę savo pačių svorio.

Šio vynvyčio lapai sudaryti iš penkių (retsykiais 3 ar 7) lapukų. Žiedai smulkūs, žalsvi, sutelkti skydiškas kekes. Žydi birželio liepos mėnesiais. Uogos smulkios, melsvai juodos, nevalgomos, prinoksta vėlų rudenį. Jas lesa paukščiai ir neretai prisėja aplink. Žemei penkialapis vinvytis nereiklus, gerai auga ir saulėje ir pavėsyje, pakenčia sausras ir yra visiškai atsparus šalčiui.

Įdomi atmaina  Parthenocissus quinquefolia var. Engelmannii, kurios šakelės turi siurbtukus ir prisitvirtina net prie visiškai lygaus vertikalaus paviršiaus, panašiai kaip triskiaučiai vynvyčiai. Šiam vynvyčiui nereikia atramų.

`Star showers` lapai baltai dėmėti, šlakuoti, dažnai su rausvu atspalviu. Gerokai mažesnis už rūšinį augalą. Jaunų lapų lapkočiai raudoni.

Triskiautis vynvytis (Parthenocissus tricuspidata) pas mus retai auginamas, o užsienyje tai viena iš populiariausių lianų. Užauga iki 3-5 m. Jo lapukai labai dekoratyvūs, triskiaučiai, nulinkę žemyn. Jie tamsiai žali, žvilgantys. Rudenį nusidažo puikiu raudoniu. Ūgliai patys prisitvirtina prie atramos siurbtukais, jų nereikia rišti. Dendrologas M. Navasaitis rašo, kad nors triskiaučiai vynvyčiai priskiriami 4 klimato zonai, šaltomis žiemomis gali apšąlti ar nušąlti iki sniego dangos (žemės). Tiesa, vėliau greitai atauga. Geriausiai sodinti rytinėje ar vakarinėje namo pusėje. Žemei nereiklus, bet vešliau auga derlingame priemolyje. Nedidukas, labai puošnus, neagresyvus, todėl labai tinka sodinti prie pavėsinės, pergolės, treliažo. Galima auginti dideliame vazone.

`Veitchi` lapai sprogdami purpuriniai, o rudeni sodriai raudoni.

`Lowii` ir `Ginza Lights` lapai gerokai smulkesni negu rūšinio augalo.

`Purpurea` lapai rausvi visą vasarą.

`Fenway Park` – ypač retas ir ypač gražus. Sprogdami lapai skaisčiai geltoni, vėliau išblunka iki šviesiai geltonų ar žaliai geltonų ir saulėtoje vietoje tokie būna visą vasarą. Rudenį lapai nusidažo raudonais, oranžiniais ir geltonais atspalviais.

`Green Showers` lapai gelsvai žali, rudenį – purpuro raudonumo.

Vynvyčiai tinka ne tik vertikaliam apželdinimui, iš jų galima formuoti kilimus, ypač drėgnose pavėsingose vietose, kur veja auga prastai arba ją nustelbia samanos. Vynvyčiai augūs, todėl ypač tinka dideliems plotams apželdinti, juo labiau, kad rudenį žalias kilimas paraudonuoja ir atrodo ypač puošniai.

Vynvyčių auginiai lengvai įsišaknyja, palyginti greitai auga, tokio kilimo nereikia purkšti, nes vynvyčiai neserga jokiomis ligomis.

Saulėtiems ir pusiau pavėsingiems želdiniams juos galima derinti su svogūninėmis pavasarinėmis gėlėmis ir stambiomis dekoratyvinėmis žolėmis. Pirmosios žydi pavasarį, kai vynvyčiai dar nesulapoję, o paskui natūraliai sunyksta ir snūduriuoja iki kitų metų. Stambios dekoratyvinės žolės, pavyzdžiui miskantai, visą savo grožį atskleidžia rudenį. Jų žiedynai bei lapai išsilaiko iki pavasario ir tuomet nupjaunami per sprindį nuo žemės. Atauga vėlai. Reikia stebėti, kad vynvyčiai savo ūgliais neišlaužytų miskantų jaunų ūglių, šiems tik pradėjus augti. Tarp vynvyčių galima sodinti ir spygliuočius, ypač melsvus ar pilkšvus, kurie puikiai atrodo rudenį raudonų lapų fone. Giliame pavėsyje vynvyčiai nusidažo prastai.

Be išvardintų gerųjų vynvyčių kilimo savybių, reikėtų paminėti ir keletą netikusių. Pirmiausiai, juo negalima vaikščioti taip, kaip vaikštoma žole. Pirmuosius metus visą plotą reikia ravėti, kol augalai sustiprės ir uždengs žemę. Pavienių piktžolių pasitaiko ir vėliau.

„Kilimą“ pasodinti nesunku. Dirva sukasama 18-20 cm gyliu, kas 0,8-1 m šachmatine tvarka iškasamos 20-30 cm gylio duobutės. Labiausiai vynvyčiams tinka priemolis, lengvoje žemėje prieauglis menkas, per sausras skursta. Jeigu planuojama apželdinti šlaitą, visos žemės perkasti nereikia, nes padidinsite eroziją, o duobės sodinimui pagilinamos iki 40-50 cm.  Auginiai ruošiami anksti pavasarį, prieš pradedant tekėti sulai. Jaunos (pirmametės), gerai sumedėjusios šakelės sukarpomos 20-35 cm ilgio pagaliukais su 2-4 pumpurais ir sodinama įstrižai, kad žemės paviršiuje liktų tik vienas pumpuras. Auginiai apspaudžiami žemėmis ir palaistomi. Laistoma ir vėliau, jeigu pavasaris sausas. Geriau rečiau, bet gausiai. Žemę kilimu vynvyčiai uždengia per 2-4 metus.

Kai reikia greito rezultato ir turima daug sodinamosios medžiagos, duobės kasamos kas pusmetrį, o į duobutę sodinama po 2-4  auginius. Įsišaknija daugiau kaip 80 proc. auginių. Pirmaisiais metais, jeigu užtenka drėgmės, vinvyčiai paauga apie 1 m, vėliau auga greičiau. Po kelerių metų kilimą reikia pradėti formuoti, šakas trumpinti, kad augalas nepaspruktų už jam skirtų ribų.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama

Mylimi ir peikiami žagreniai

Šie krūmai arba neaukšti medeliai auginami nuo seno ir plačiai paplitę mūsų miestuose ir miesteliuose. Vieni juos peikia, kiti giria – abejingų nėra. Lietuvoje sutinkamos 3 žagrenių rūšys, bet plačiau paplitęs tik rūgštusis žagrenis (Rhus typhina L.). Aš šiuo augalu žaviuosi – jis auga labai greitai, yra visai nereiklus (neauga gal tik pelkėse), formuoja ažūrinę, taisyklingo skėčio formos lają ir savo egzotiška išvaizda primena savanoje augančias skėtines akacijas.

Birželio mėnesį žagreniai aplimpa žalsvais ir rausvais neišvaizdžiais žiedynais, vėliau – rudais, puošniais,šluotelės formos vaisynais (moteriški egzemplioriai), kurie styro plikose šakose per visą žiemą ir atrodo ypač puošniai. Be to, rudenį plunksniški žagrenių lapai nusidažo ryškiomis spalvomis, dažniausiai oranžiniu purpuru. Rausta jie pamažu, todėl ant augalo vienu metu yra ir žalių, ir oranžinių lapų.

Dažniausiai užauga iki 5 metrų, nors literatūroje kartais aprašomi 10-20 m aukščio egzemplioriai.

Dabar apie tai, dėl ko žagreniai nemėgstami – jie ne tik sparčiai auga, bet ir sparčiai leidžia šaknų atžalas. Vienas augalas per sezoną gali užauginti apie 5-10 atžalų, kurios išlenda iš žemės per keletą ar net keliolika metrų nuo pagrindinio kamieno – kieme pasodintas žagrenis atsiduria gėlyne, sode ar net darže. Kita vertus, atžalas galima iškasti arba tiesiog nupjauti. Erdvioje sodyboje tai nėra didelė problema, o mažuose miestų sklypuose galima sodinti žagrenio kultivarus, kurie atžalų neleidžia arba augina jų mažai, be to, yra dar puošnesni.

Žagreniai geriausiai jaučiasi ir gražiausiai atrodo pasodinti pavieniui, vandeniui laidžioje, net skurdokoje žemėje, saulėje. Šalčiui visai atsparus. Sprogsta vėlai.

Moteriškos lyties rūšinius augalus, kurie labiau vertinami dėl puošnių vaisynų, galima atskirti iš storų naujų šakučių. Vyriškų augalų jos plonesnės.

`Dissecta` – lapai giliai karpyti, šiek tiek mažesnis už rūšinį augalą. Atžalų augina mažiau.

`Tiger Eyes` – lapai karpyti, visą sezoną žalsvai geltoni, rudenį rusvi ar žalsvi su raudonais potėpiais, dažnai oranžiniai. Nauji ūgliai stori, apaugę rusvais plaukeliais, lapkočiai rausvi ar raudoni, gražiai kontrastuoja su geltonais lapais. Vidurvasarį geltoni lapai šiek tiek pablykšta, ypač jeigu pasodinta pusiau pavėsyje. Rudenį lapai ima pamažu, nuo viršūnėlių, dažytis rausvai oranžine spalva. Ankstyvų šalnų pakąsti lapai nukrenta pilnai nenusidažę. Jeigu ruduo ilgas ir šiltas, lapai  pasidaro rausvai oranžiniai.

Labai dekoratyvus augalas, užauga iki 3 m aukščio. Literatūroje rašoma, kad neleidžia atžalų. Pas mane šis gražuolis auga nuo 2008 metų ir vis dar nesiekia metro. Jis jau išleido vieną atžalą, kuo aš labai džiaugiuosi, nes buvau pradėjus ieškoti kur galėčiau įsigyti antrą (pirmasis atkeliavo iš Belgijos). Brangokas, bet labai puošnus augalas. [banner]Pernai jau mačiau pirkti ir Lietuvoje, medelyne netoli Marijampolės. Šiemet gal pasiūla bus didesnė.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Saulėje išmirkytos forsitijos

Prisipažinsiu: savo sode neturiu nei vienos forsitijos, bet jos mylimos kaimynystėje ir nori nenori kasmet pavasarį man bado akis skaisčiai geltonomis šakomis. Neturiu nieko prieš šį visuotinai mėgiamą augalą, bet sklypas prie namų nedidelis, o forsitija dekoratyvi tik porą savaičių, todėl visos mano lysvės atiduotos vertingesniems augalams. Bet jeigu žemės pėdų neskaičiuojate, o ilgitės pavasarinės saulutės, šis straipsnis kaip tik jums.

Lietuvoje auginamos penkių rūšių forsitijos (Forsythia), bet dažniausiai žalioji (Forsythia viridissima), tarpinė (Forsythia x intermedia), ir dar kartais lenktašakė (Forsythia suspensa) forsitija, o medelynuose jos dažniausiai parduodamos kaip tarpinės forsitijos arba „tiesiog forsitijos“, neišskiriant rūšies. Tiesą pasakius, nelabai kas ir domisi.

Tarpinė forsitija užauga iki 1,5 m aukščio ir panašaus pločio, žydi prieš pat skleidžiantis lapams, balandžio-gegužės mėnesiais. Yra keletas tarpinių forsitijų veislių, kurios skiriasi augumu, žiedų atspalviu ir dydžiu.

Žalioji forsitija augesnė, gali užaugti iki 2 m. Žydi jos plikos šakos, o žiedai laikosi ilgai, kol sulapoja. Žiedeliai ryškiai geltoni, apie 2-2,5 cm ilgio. Abi forsitijos linkusios apšąlti, o labai šaltą žiemą gali nušąlti iki sniego dangos. Paskui krūmas pamažu atauga.

[banner] Lenktašakė forsitija yra augiausia, gali siekti 2-3 metrus. Žydi prieš skleidžiantis lapams. Lapai triskiaučiai, visai kitokie negu tarpinių ir žaliųjų forsitijų. Dekoratyvi  `Variegata` lenktašakė forsitija, kurios lapų pakraščiai aukso geltonumo, bet vidurvasaryje geltonis išblykšta.

Forsitijų lapai rudenį šiek tiek pagelsta, kartais parausta, bet vaizdas neįspūdingas. Juos meta vėlai. Vasarą lapai šviesiai arba tamsiai žali.

Naujesni tarpinės forsitijos kultivarai išsiskiria kompatiška kero forma, o tai jau didelis pliusas. Štai `Courtasol` (sinonimas `Gold Tide`) užauga vos 40-60 cm aukščio. Jo šakos ne stačios, o gražiai išlinkusios, žiedai auga kartu su lapais. Užsienyje `Courtasol` mielai sodinamas alpinariumuose arba aukštuose vazonuose, arba skiepijamas į 1-1,2 m aukščio kamieną – tuomet žiedai būna tiesiai prieš akis. Auga greitai, rekomenduojama kas keletą metų visas šakas nukirpti iki žemės.

Šiek tiek augesnei `Fiestai` (Forsythia x Fiesta) skiepyti labiau tinka trumpesnis kamienas. Žiedai išsiskleidžia prieš užaugant lapams. Lapai taip pat dekoratyvūs, marginti geltonai arba žali su kreminiu ar gelsvu apvadu. Rudenį lapai pasipuošia purpuru. Labai tinka sodinti grupėmis, ypač šlaituose, vandens telkinių pakrantėse. Šalčiui atspari.

Forsitijos myli saulę. Pusiau pavėsyje žydi prasčiau, o pavėsyje ir visai nežydi. Žemei nereiklios, bet derlingoje žydi gausiau. Nekenčia užpelkėjusių, sunkių ir šaltų, taip pat

rūgščių dirvų. Jeigu vieta forsitijai nelabai tinkama – stovi vanduo, kaskite duobę ir įrenkite drenažą. Ant viršaus pilkite komposto ir daržo žemės mišinį. Šiam augalui geriau sausesnė žemė, negu vandens perteklius. Tręšiama pavasarį kompleksinėmis dekoratyviniams medžiams ir krūmams skirtomis trąšomis. Forsitijoms labai patinka ir organinės trąšos, ypač gerai perpuvęs mėšlas. Jomis tręšti reikėtų iškart po žydėjimo.

Ligos ir kenkėjai forsitijų nepuola. Nebijo forsitijos ir žirklių, nors genėti jų nebūtina, bet naudinga, ypač formuojant tankesnę, kompaktiškesnę lają, nes savaime krūmas augina retas stačias šakas, kurios peržydėjusios praranda dekoratyvumą ir styro žalios iki rudens. Genima iškart kai peržydi. Iškerpamos sausos, taip pat kerą tankinančios šakos, o likusios patrumpiamos trečdaliu arba pusiau – taip išlaikoma kompaktiška kero forma. Senus arba prastai žydinčius krūmelius galima atjauninti – nukirpti šakas beveik prie pat žemės. Jos greitai atauga, bet atsiminkite, kad forsitijos žydi tik ant antramečių ir vyresnių šakų, todėl iškirpus jas prie pat žemės, žiedų neturėsite mažiausiai vienerius metus.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

`Conicos` pusseserės ir pusbroliai

Nykštukinė baltosios eglės atmaina trumpomis šakutėmis ir  tankia laja, kurią dabar mes auginame kaip `Conica`, buvo rasta natūraliai auganti Kanados miškuose. O tiksliau, kirtavietėje, kurią laukdami traukinio nusprendė apžiūrėti du vietos botanikai. Per 10-15 metų ji užauga iki 1-1,2 m aukščio ir 50 cm pločio. Visų mylimas, nebrangus kūgio formos medelis geriausiai jaučiasi pusiau pavėsyje, atviroje, bet apsaugotoje nuo šiaurinio vėjo ir kaitrios saulės vietoje. Tai puikus akcentas sudėtiniuose ir geometriniuose gėlynuose, nes laja palyginti taisyklingos formos. Sendamos `Conicos`  šiek tiek pastambėja, vizualiai sutrumpėja, įgyja ovalo formą, nes laja ypač išplatėja per vidurį ir viršuje. Spygliai sodriai žali.

[banner]`Conicos` turi daugybę pusseserių ir pusbrolių – miniatiūrinių baltosios eglės kultivarų, kurie šiek tiek skiriasi savo lajos forma (siauresnis ar stambesnis kūgis, rutulys, pagalvėlė), spyglių stambumu ir lajos tankumu, augumu (kai kurie neviršija 50 cm), bet svarbiausia – spalvomis. Tinkamai suplanavus iš 3-5 baltųjų eglių kultivarų galima suformuoti nediduką , bet labai dekoratyvų sodelį, kuriame pagrindiniu smuiku gros lajos spalvos ir formos.

Štai keletas  įdomesnių egzempliorių:

`Daisy`s White` išsiskiria kreminiai baltais jaunais spygliukais, kurie vėliau pažaliuoja. Per 10 metų užauga iki 0,7- 1 m aukščio ir 50-70 cm pločio. Geriausiai jaučiasi pusiau pavėsyje. Jeigu sprogstant pumpurams orai sausi ir saulėti, žemė lengva, o augalas pasodintas saulėkaitoje, ji būtina laistyti, kitaip balti spygliai gali “sudegti” saulėje. Laja gražios kūgio formos.

Reikėtų paminėti, kad baltosios eglės naujus spygliukus pavasarį užaugina per du kartus. Pirmą kartą jos sprogsta gausiai. Antrą kartą, po mėnesio ar dviejų, gerokai silpniau ir ne visuomet mes tai pastebime. `Rainbow`s End` pirmieji spygliukai sprogsta visiškai normalūs, ryškiai žali. Bet antroji banga citrinos geltonumo ir nepastebėti jos neįmanoma. Kaip ir `Daisy`s White`, šį augalą vasarą reikia saugoti nuo saulės, nes geltoni ūgliai gali nudegti.

`Sander`s blue` išsiskiria puikiais melsvai pilkais spygliais. Laja tanki, siauros kūgio formos. Per 10 metų retai pasiekia 1 m aukštį. Auga lėtai. Nauji spygliukai kartais sprogsta žali arba melsvai žali, bet greitai pamėlynuoja.

`Arneson`s Blue Variegated` augumu ir forma labai panaši į  `Conica`. Spygliai jūros mėlynumo, bet kai kurios šakos žalios, todėl laja dėmėta, dvispalvė ir labai dekoratyvi. Įdomu tai, kad spygliukų spalva nėra stabili, todėl laja gali visai pamėlynuoti, o žalios dėmės sumažėti arba išplisti.

`Laurin` per 10 metų užauga iki 0,7 m aukščio ir 0,3 m pločio. Jis labai siauros kūgio formos, išsiskiria skaisčiai žaliais kaip žolė spygliukais.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Šokoladinės mimozos

Lenkoraninė albizija (Albizia julibrissin) kilusi iš Azijos, auga didžiuliame plote nuo Irano iki Japonijos. Šie medžiai vertinami dėl kvapnių, į gausius žiedynus sutelktų rausvų žiedų. Jie švelnūs kaip šilkas ir primena gervių kuodukus. Tai jautriųjų mimozų (Mimosa pudica L.) giminaitės, dažnai vadinamos šilkinėmis mimozomis. Daugumos rūšių mimozų lapai jautrūs bet kokiam mechaniniam dirginimui. Jautriosios mimozos lapukai paliesti poromis susiglaudžia į viršų ir visas sudėtinis lapas nulinksta žemyn, o po pusvalandžio atsitiesia. Albizijos nėra tokios jautrios kaip mimozos, bet nakčiai ir jos suskleidžia lapukus.

Jautriosios mimozos – nedidukas (iki 0,6 m), šilumamėgis ir trumpaamžis augalas. Neverta jų auginti daugiau kaip 1-2 metus, nes keras nuskursta, išretėja, ima sirgti. Geriausiai iškart po žydėjimo jį išmesti ir kitąmet pasisėti iš naujo. Lenkoraninė albizija taip pat palyginti trumpaamžė, bet gražiai augs ir žydės bent 8-12 metų. Šiltuose kraštuose albizijos užauga iki 6 m aukščio ir panašaus pločio, bet pas mus vargiai pasiekia 2-2,5 m aukštį. Jeigu po keleto metų augalas ima skursti, dažnai sirgti, padauginkite keletą naujų augaliukų iš pusiau sumedėjusių (vasarą) auginių arba sėklų, o jį patį išmeskite.

Tai 7-9 zonos augalas, lauke pas mus joms  per šalta, bet galima auginti namuose, panašiai kaip auginami oleandrai, brugmansijos, bugenvilijos ar citrusiniai augalai. Rudenį ir pavasarį jie praleidžia namuose, žiemoja vėsiai (numeta lapus) arba šiltai ir šviesiai (nenumeta lapų arba tik keletą), o vasaroja lauke.

Šiltuose kraštuose lenkoraninės albizijos nemėgiamos ir net naikinamos, nes greitai auga ir plinta kaip invazinė rūšis. Tačiau prieš keletą metų Vakarų Europos augalų mugėse ir parodose pasirodžiusi `Summer Chocolate` sulaukė nemenko susidomėjimo. Pirmą sykį šį augalą pamačiau Gento (Belgija) augalų mugėje 2008 metų rudenį. Iš pradžių pagalvojau, kad tai robinija, kuri pas mus puikiai auga lauke, ir mintyse jau kasiau jai duobę pietiniame gėlyno kampe, bet  pardavėjas pertraukė mano fantazijas pasakydamas, kad tai mimoza. Šalčiui atspari, pridūrė išdidžiai, pakenčia -5oC, gal net daugiau. Duobę gėlyne teko užkasti. Visgi šokoladiniai lapukai dar ilgai mojavo man prieš akis, tad kitąmet iš Vokietijos atsisiunčiau sprindinį, ką tik išaknydintą auginį. Kasmet persodinamas į derlingą, bet laidžią žemę (nupjautos žolės komposto, priemolio ir smėlio mišinys 2:1:1) ir vis didesnį vazoną, per porą metų jis pasiekė 60 cm ir suformavo vainiką.

Įdomu tai, kad nauji ūgliai su lapukais auga žali ir pamažu nusispalvina sodria bronza. Juk paprastai visi raudonlapiai krūmai ir medžiai ryškiausi būna pavasarį ir vasarą, o paskui jų spalvos išblunka. Lenkoraninė albizija `Summer Chocolate`, atvirkščiai – juo toliau į vasarą, tuo ryškesni lapai. Pražysta vasaros antroje pusėje, jauni augaliukai – vėliau, ir žydi iki vėlyvo rudens. Žiedukai balsvai rausvi ar purpuriniai, atrodo labai dailiai tarp tamsių šokoladinių lapų. Mėgsta saulę, šviesą ir šilumą, todėl į lauką išneškite tuo pačiu metu, kai balkone ar terasoje sodinsite surfinijas ir kitas šalčiui jautrias balkonines gėles. Paprastai tai gegužės pabaiga arba birželio pradžia.

Rytinėje ir vakarinėje namo pusėje albizija gerai jausis saulėje, pietinėje pusėje verčiau laikykite pusiau pavėsyje, vazoną statykite prie pavėsinės, pergolės ar suoliuko, kad nekaistų saulėje.

[banner]Augalas pakenčia sausras, bet vazone žemė greičiau išdžiūva, todėl nepamirškite palaistyti ir kartą per mėnesį (vasarą) patręšti skystomis kompleksinėmis, žydintiems augalams skirtomis trąšomis. Albizija mėgsta, kai žemė vazone drėgna, bet „kojos“ vandenyje nemirksta. Jeigu perlaistėte arba po itin smarkaus ilgo lietaus, vandens perteklių iš vazono išpilkite.

Manoji albizija, kol jauna, žiemodavo kambaryje, bet šiemet planuoju palikti lauke iki pirmų šalnų ir palaukti, kol ji natūraliai pradės mesti lapus. Tai šio augalo problema, jis lapų mesti neskuba, o lietuviška žiema iki gruodžio nelaukia. Yra trys galimi žiemojimo variantai.

1. Jeigu numeta lapus ir pasiruošia žiemai – vėsiame tamsiame rūsyje (6-10oC).

2. Numeta dalį lapų, nustoja augti – vėsioje šviesioje patalpoje (12-16oC).

3. Auga, žydi, žiemai nesiruošia  – kambaryje, ar kitoje šiltoje patalpoje.

Kambaryje žiemojančios albizijos ūgliai ištįsta, auga šviesūs, augalą puola skydamariai ir baltasparniai. Lauke joss taip pat patinka įvairiems kenkėjams. Kai purkšite rožes, nepamirškite ir albizijų. Jeigu vasarą lietinga, vazoną perkelkite po stogeliu.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Garbinamos ir niekinamos tujos

Prieš gerus du dešimtmečius tai buvo vienas iš geidžiamiausių ir brangiausių sodo augalų. Tuja – koks egzotiškas ir šaunus vardas po jau atsibodusių rožių, veigelų ir stambiažiedžių hortenzijų!

Tujos neduria, yra nereiklios, augios, visžalės, todėl daugelį metų buvo mielai sodinamos kapinėse (ypač koloninės ir piramidinės formos) ir nepelnytai tapo jų simboliu. Didžiausi tujų trūkumai – žiemą laja įgauna nešvarų bronzinį atspalvį, pažeistos šakelės turi specifinį nemalonų kvapą, gausiai dera, o vaisynai rudenį paruduoja ir vėl kuriam laikui paslepia puošnią žalią lają. Neprižiūrimos gyvatvorės greitai išretėja, senesnių veislių tujos linkę prarasti joms būdingą formą. Jų, senų ir neišvaizdžių, ypač daug  mažesniuose miesteliuose. Neretai tujos minimos kaip dendrologinio neraštingumo simbolis. Vien ko vertas anekdotas apie tris mylimiausius lietuvių augalus – tai paprastoji tuja, gyvatvorinė tuja ir tuja kapinėms.

Bėgo metai ir tujas, kaip dekoratyvinį augalą, pamažu išstūmė vertingesni spygliuočiai, tačiau jos vis dar mielai sodinamos gyvatvorėse. Išvesta puikių naujų veislių tankia aiškios geometrinės formos laja, kuri net žiemą nekeičia spalvos. Būtų laikas tujas sugrąžinti ir į dekoratyvinius želdynus – nauji kultivarai visai nepanašūs į tuos išsidraikiusius, neaiškios formos, dydžio ir spalvos krūmus, prie kurių mes buvome įpratę. Yra puikių egzempliorių net alpinariumams – jie išsiskiria spalvinga laja, yra kompaktiški ir lėtai auga.

[banner]Dažniausiai pas mus auginami vakarinės tujos (Thuja occidentalis) kultivarai. Patys didžiausi šios tujos egzemplioriai gamtoje pasiekia 20 m aukštį, bet soduose dažniausiai nebūna aukštesni kaip 8-12 m. Aukščiausios – didžiosios tujos (Thuja plicata) – gamtoje gali siekti net 60 m aukštį, soduose – 20-30 m. Jos greitai auga, bet šalčiui mažiau atsparios, todėl pas mus retai auginamos.

Tujos nereiklios, bet geriausiai jaučiasi derlingoje ir drėgnoje žemėje, šviesioje šiltoje vietoje. Tuomet auga greitai, išlaiko spalvą ir lajos formą. Kita vertus, jos visai gerai jaučiasi ir šešėlyje, pakenčia bet kokią dirvą, jeigu ji ilgam neperdžiūva ir neužmirksta. Per sausras rekomenduojama laistyti, nes tujų šaknys paviršinės, o žemę mulčiuoti žieve, kuri saugo ne tik nuo perdžiūvimo, bet ir nuo šalčio. Laja kartais apdega saulėje anksti pavasarį, kai dar nenutirpęs sniegas. Mėgsta mineralines trąšas, bet persistengti nevertėtų – kompleksinėmis spygliuočiams skirtomis trąšomis užtenka patręšti kartą per metus, pavasarį, kai tręšiami kiti dekoratyviniai medžiai ir krūmai. Pertręštos tujos sparčiai, bet neproporcingai auga (ištįsta), labiau serga ir apšąla žiemą. Pavasarį sausos šakelės iškerpomos. Gyvatvorėse nauji ūgliai kasmet pakerpami 1/3, tuomet pamažu natūraliai sutankėja.

Grupėje tujos sodinamos kas 0,5-3 m, gyvatvorėje – kas 0,4-0,5 m. Dvieilėje gyvatvorėje sodinama kas 0,5-0,7 m. Siauros koloninės tujos, tokios kaip dabar labai populiarios `Smaragd`, eilėje sodinamos tankiau. Pirmaisiais metais po pasodinimo, jeigu nelyja, laistoma 1-2 kartus per savaitę, vėliau – tik per sausras.

Gyvatvorėse dažniausiai sodinamos koloninės formos tujos: 6-10 m aukščio `Columna`, `Douglasii`, `Pyramidalis`, `Fastigiata`, `Brabant` ir 2-4 m aukščio `Smaragd`, `Holmstrup`, `Wagneriana`, `Europe Gold`. Didžiosios gražiai atrodo ir pasodintos alėjose, o mažesniąsias galima grupuoti vejoje.

`Smaragd` tujos siauros kolonos formos, jos vertinamos dėl to, kad ryškiai žalia jų laja žiemą neparuduoja. Užauga 2 m per 10 metų.

`Europa Gold` užauga 2,5 m per pirmuosius 10 metų. Vasarą laja šviesiai geltona, žiemą patamsėja iki sodrios auksinės.

Atskirai reikėtų paminėti ir rutulio formos tujas, kurios ypač populiarios geometriniuose soduose. `Boothii`, `Globosa` ir `Recurva Nana` užauga iki 2 m aukščio ir panašaus skersmens, `Woodward` – šiek tiek mažesnė (iki 1,5 m). Dailios kompaktiškos `Mr.Bowling ball`, `Globosa Nana` (0,5 m aukščio, bet gerose sąlygose aukštesnė), `Little champion`, `Tiny Tom`. O `Danica` ir `Little Gem` su metais iš kamuoliuko pavirsta minkštomis prie žemės prilipusiomis  0,5 m aukščio ir 1-1,5 m skersmens pagalvėlėmis. Auga lėtai, `Danica` per 10 metų užauga 30-40 cm.

Nedidelio ūgio tujos dažniausiai žiemoja po sniegu ir nenukenčia nuo pavasarinės saulės. Jos ypač tinka alpinariumuose ar teminiuose spygliuočių sodeliuose su skurdžia žeme, nes labai derlingoje žemėje linkusios augti didesnės, praranda veislei būdingą formą.

Dar viena įdomi tuja – `Filiformis`. Jos šakelės siauros ir ilgos, siūlo formos, svyra žemyn ir augalas labiau panašus į dekoratyvinio žolyno kupstą, negu į tują.

`Ericoides` šakelės išsiskiria dviejų tipų žvyneliais ir labai primena viržius. Laja sidabriškai žalia, žiemą nusidažo ryškia bronza. `Ericoides` tujos netaisyklingo rutulio formos, užauga didelės, dažnai praranda veislei būdingą formą, ją išlaužo sniegas, todėl soduose dažniau auginama `Reinghold` bei miniatiūriniai kultivarai `Teddy`, `Golden Tuffet`.`Reinghold` laja pagalvėlės formos, suaugusi 1,5 m aukščio ir iki 2 m pločio. Per 10 metų paauga apie 1 m. Šakelės šviesiai žalios, žiemą nusidažo ryškiai oranžiniai, todėl šios tujos labai populiarios. Jauni augalai labai tankūs ir “minkšti”, vyresni išretėja. Reguliariai karpant galima išlaikyti minkštumo įspūdį.`Teddy` per 10 metų užauga apie 60 cm aukščio ir 40 cm pločio. Laja labai daili, kompakštiška, pilkšvai žalia, augalas visai nepanašus į tują. Rudenį šakelės nusidažo branzine spalva.`Golden Tuffet` auga lėtai, laja pagalvėlės formos. Labai mėgiamas dėl neįprastos oranžinės spalvos žiemą. Vasarą šakelės pašviesėja, būna žalsvai geltonos. Labai tinka alpinariume. Per 10 metų užauga 60 cm.

Vis dažniau auginamos geltonspyglės tujos: `Aurea Nana`, `Amber Glow`, `Sunkist`, `Lutea Nana`, `Europa Gold`, `Golden Globe`, `Reinghold`, `Wareana Lutescens`.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Vazonai lauke. Hypertufa

Patys geriausi vazonai ir loviai miniatiūriniams sodeliams bei alpinariumams yra išpjaustomi  iš tufos. Ši uoliena porėta, minkšta – greitai įšyla ir sulaiko šilumą, lengvai skobiasi, sugeria drėgmę iš aplinkos. Aukštikalnių augalai, kurie mėgsta saulės atokaitą ir sausą skurdoką žemę, tufos vazonuose jaučiasi kaip namie. Bet tufa reta ir brangi, todėl vietoje jos naudojami hypertufos liejiniai, kurie gaminami iš cemento ir liejinį minkštinančių medžiagų (durpių, perlito, vermikulito ir pan.).

Hypertufa yra sunkesnė už tufą, bet lengvesnė už betoną.  Iš hypertufos pagaminti vazonai ir loviai savo išvaizda primena akmenį, yra ilgaamžiai, žiemą juos galima palikti lauke – nesuskyla. Yra daug įvairių hypertufos receptūrų, nuo kurių priklauso liejinio išvaizda, savybės ir paskirtis. Dažniausiai „žaidžiama“ dviejų pagrindinių medžiagų – cemento ir durpių kiekiais.

Užsienyje hypertufos vazonai dažniausiai gaminama iš cemento, durpių ir perlito (2:3:3) arba vermikulito mišinio. Jie labai dailūs, atrodo lyg granitas. Pas mus šių medžiagų (vermikulito ir perlito) gauti sunku arba jos brangios, todėl dažniausiai apseinama su betonu, durpėmis ir smėliu (santykiu 1:2:1). Pagal tokį  receptą pagaminti loviai labai sunkūs. Hypertufos masę galima „palengvinti” putų polistirolo granulėmis arba dedant daugiau durpių. Kiek tiksliai jų berti  nustatysite tik bandydami patys. Kai gautas rezultatas patiks, lengvai raižysis kol minkštas ir bus tvirtas, kai sustings, vadinasi, radote aukso viduriuką.

[banner]Hypertufos masės tirštumas prikrauso nuo to, kokiu būdu planuojate gaminti vazoną ar lovį. Jeigu lipdysite jį rankomis, darykite tirštesnį. Tinkamas tirštumas tuomet, kai suspaudus rankoje rutuliuką išvarva vos keli vandens lašai. Tuomet paimkite pageidaujamos formos talpą, pavydžiui, plastikinį vazoną, apvilkite jį plastikiniu maišeliu arba apvyniokite plėvele, apverskite ir išorinę sienelę aplipdykite hypertufa. Sienelės storis ir dugnas turi būti 3-5 cm storio. Dugne įsmeikite 2-4 pagaliukus, kuriuos po paros ištrauksite, kai masė šiek tiek sukietės. Tai bus drenažo skylės. Šiek tiek pridenkite lipdinį polietilenu, kad per greitai nesukietėtų. Po paros patikrinkite ar masė pakankamai sustingusi. Jeigu pirštas lenda lengvai, paliekama dar parai. Paskui plėvelė nuimama, vazono kraštai aplyginami, sienelės nuvalomos arba, jeigu reikia, atsargiai nušveičiamos metaliniu šepečiu. Galima atsargiai išraižyti įvairių ornamentų. Vėl pridengiama plėvele ir pavėsyje džiovinama apie porą savaičių. Jeigu džiovinama patalpoje arba lauke labai sausa, kasdien nupurškiama vandeniu. Lipdytas vazonas nėra labai dailus, sienelės nebūna vienodo storio, bet kiekvienas lipdinys savitas, originalus, ir gali būti tikri kad kito tokio niekas kitas neturi.

Jeigu vazoną arba lovį planuojate ne lipdyti, bet lieti, hypertufos masę darykite skystesnę, kad galėtumete lengvai sukrėsti į tam skirtą formą. Imkite dvi skirtingų dydžių trisluoksnio kartono dėžes ar du plastikinius vazonus. Įstačius talpas vieną į kitą, tarp sienelių turi likti 3-5 cm tarpai. Apvilkite jas plastiko plėvele, įkrėskite hypertufos masės į stambesnę  formą ir suformuokite dugną. Įstatykite mažesnę talpą ir užpilkite tarpus tarp sienelių. Gerai suspauskite, kad neliktų oro burbulų. Pridenkite plėvele ir palikite parai ar dviem. Paskui atsargiai išimkite mažesnę formą. Atsargiai aplyginkite sienelių kraštus, pridenkite plėvele ir palikite dar parai. Paskui apverskite ir nuimkite didesnę formą. Jeigu formos nenusiima, supjaustykite jas. Sieneles ir kraštus nušveiskite, pridenkite plėvele ir džiovinkite taip pat kaip lipdytą vazoną.

Jeigu pirmasis vazonas pavyko ir nusprendėte jų pasigaminti daugiau, išsinuomokite betono maišyklę, nes sumaišyti didesnį kiekį hypertufos, kaip ir betono – ne juokų darbas.  Į mišinį įpilkite betono plastifikatoriaus – neliks burbuliukų, masė bus vientisesnė, o liejiniai dailesni.

Geriausia hypertufos vazonus lieti rudenį ir palikti lauke per žiemą, kad juos išskalbtų lietus ir išbandytų šaltis.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Trispalvės `Pinky Winky`kekės

Vienas iš gražesnių šluotelinių hortenzijų kultivarų –  `Pinky Winky` pražysta rugpjūčio mėnesį baltomis dailiomis kekėmis ir žydi labai ilgai. Įdomu tai, kad iš pradžių žiedynai nebūna dideli. Nauji žiedeliai formuojasi kekės viršūnėje ir ji pamažu ilgėja. Be to, apatiniai žiedeliai gana greitai pakeičia spalvą iš baltų į rausvus, o vėliau patamsėja iki raudonų. Taigi žiedynai vienu metu būna trijų atspalvių ir per žydėjimo laikotarpį jie padvigubėja. Seni stiprūs krūmai užaugina iki 40 cm ilgio kekes ir atrodo ypač gražiai!
Pirmą žiedų bangą keičia pavieniai žiedynai, kurie žydi iki stipresnių šalnų. Nors veislės aprašyme rašoma, kad `Pinky Winky` pražysta liepos mėnesį, mano sode per 4 metus šis krūmas anksčiausiai buvo pražydęs pernai – rugpjūčio pirmomis dienomis. Šiemet – dviem savaitėmis vėliau. Žydi iki šalnų, bet žiedynai dekoratyvūs ir žiemą, todėl geriau jų neliesti iki pavasario.

Kaip ir kitos šluotelinės hortenzijos,  `Pinky Winky` formuoja žiedynus ant pirmamečių šakelių, todėl genimos anksti pavasarį prieš pradedant augti naujiems ūgliams. Jeigu krūmas labai vešlus ir netvarkingas, iki gegužės pabaigos jį galima šiek tiek paformuoti nugnybiant ūglių viršūnes. Jeigu persistengsite ir išgenėsite per smarkiai arba per vėlai, krūmas suformuos žiedus tik rugsėjo pabaigoje ar net spalį, arba nežydės visai. Vėlyvi žiedai ypač laukiami, bet jie pražysta tik tuomet, jeigu ruduo šiltas, ilgas ir be šalnų, kas Lietuvoje retai pasitaiko. Šiltesniuose kraštuose, iškirpus pirmuosius peržydėjusius žiedynus, krūmas spėja suformuoti antrą gausią žiedų bangą, bet pas mus tokiems eksperimentams šiek tiek per šalta. Visgi jeigu jūsų hortenzija pražydo labai anksti, liepos mėnesį, peržydėjusius žiedynus galite drąsiai nukirpti ir rugsėjo pradžioje ar viduryje laukti antros žiedų bangos.

[banner]`Pinky Winky` labai lengva auginti, šis augalas nereiklus nei žemei, nei vietai. Visgi saulėje ir derlingame priemolyje augs vešliau, pražys anksčiau, o žiedynai bus stambesni ir ryškesni. Kol neįsitvirtina, auga palyginti lėtai,. Iki to laiko nežydi arba žydi negausiai. Dirvos pH augalas nejautrus. Labai šaltą žiemą gali nušąlti iki sniego dangos arba žemės, bet pavasarį atželia. Galima suformuoti nedidelį kompaktišką krūmelį arba auginti kaip medį.

Tręšiama lėtai tirpstančiomis kompleksinėmis, sumedėjusiems augalams skirtomis trąšomis anksti pavasarį. Užtenka vienos saulelės po vainiku. Žydi kasmet.

Nors veislės aprašyme nurodoma, kad `Pinky Winky` užauga iki 1,5-2 m  aukščio ir 2-3m pločio, mano augalas dvigubai mažesnis ir per 4 metus neparodė jokio noro plėstis. Žiedai tinka skinti.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Kėnis su skėčiu

Ir ne vienu. Menturinis skėtkėnis (Sciadopitys verticillata)  išsiskiria originalia išvaizda ir labiau primena keistą peraugusį kiaulpienės žiedyną, negu spygliuotį medelį. Dėl savo dekoratyvumo jis labai populiarus. Yra atrinkta keletas įdomesnių atmainų skėtkėnių spalvingais spygliais ir neįprastos formos laja – kolekcininkai juos dažniausiai atsiveža iš Lenkijos ar Vokietijos. Vieną kitą skėtkėnį galima rasti ir mūsų augalų prekybos aikštelėse.

Auga labai lėtai, po 5-10 cm per metus. Miniatiūriniai skėtkėniai per metus paauga vos ketvirtį tiek.
Šiltesnio klimato šalyse, gerose sąlygose per 20 metų medelis gali pasiekti 6 ar net 8 metrų aukštį, o vainikas plačiausioje vietoje išsipučia iki 4 m. Lietuvoje skėtkėniai turėtų užaugti iki 3 m aukščio, bet tai tik spėjimai – vargu ar surastume bent vieną 20 metų augalą. Tačiau mažumas – ne bėda. Atvirkščiai, lėtas skėtkėnio augimas ir dekoratyvi kompaktiška laja ypač vertinama mažuose priemiesčio sklypuose, o miniatiūrinių atmainų skėtkėnius galima drąsiai sodinti alpinariumuose.

Genėti skėtkėnių nereikia, nebent nuspręsite iškirpti nudžiūvusią šakutę arba nereikalingą viršūnę (kartais susiformuoja dvi arba trys). Nors dar visai neseniai dendrologai abejojo, ar skėtkėniai gali žiemoti Lietuvoje, mano turimos 4 veislės Kaune žiemoja nedengiamos ir nukenčia minimaliai. Visgi jeigu skėtkenį sodinate pirmą kartą ir jums neramu, pirmąsias dvi žiemas apvyniokite lają agroplėvele arba, jeigu augalas mažutis, apkaskite pušų žieve.

[banner] Panašiai kaip metasekvojos ar kėniai, skėtkėniai mėgsta drėgną derlingą žemę. Nepakenčia stovinčio vandens ir šalto sauso vėjo žiemą. Taigi, jeigu sklypas vėjuotas, šiam augalui reikės rasti užuovėją; sodinkite jį netoli sienos, tvorelės, tankios gyvatvorės. Blogiausiu atveju iš pagalių ir brezento (faneros, puto polistirolo lakštų) aplink skėtkėnį žiemai galima pastatyti bestogį namuką.

Specializuotoje literatūroje rašoma, kad jiems patinka rūgštoka žemė, bet savo augintiniams aš jos specialiai nerūgštinau. Visi storai mulčiuoti pušies žieve – irdama ji šiek tiek parūgština žemę – matyt, to gana. Tręšiama kartą per sezoną, anksti pavasarį, tuo pačiu metu kaip ir kitus sumedėjusius augalus. Paberkite keletą kruopelių lėtai tirpstančių kompleksinių, spygliuočiams skirtų trąšų. Pirmus metus ar dvejus po pasodinimo skėtkėnių verčiau visai netręšti. Spygliuočius apskritai geriau tręšti mažiau ir rečiau arba visai netręšti, negu pertręšti.

Gerai jaučiasi saulėje (drėgnoje sunkesnėje žemėje) ir pusiau pavėsyje. Jeigu pasodinsite saulėje, pavasarį nepamirškite apsukti agroplėvele, kad nenusviltų saulėje, o vasarą per karščius ar ilgiau trunkančias sauras – palaistyti. Jeigu tingite laistyti ir neturite laiko šokiams su agroplėvele, saulėje skėtkėnių nesodinkite. Ideali vieta, kai lają apšviečia rytinė arba vakarinė saulė, o vidurdienio spinduliai nepasiekia.

Žiemą skėtkėniai pakeičia spalvą, spygliai šiek tiek paruduoja, įgauna nešvarų atspalvį, o pavasarį jie sprogsta labai vėlai, vėliau už kitus spygliuočius, todėl kartais atrodo, kad augalas miręs. Neskubėkite jo rauti. Ypač vėluoja sprogti žiemą pažeisti ar prastomis sąlygomis augantys skėtkėniai.

Dauguma menturinių skėtkėnių yra gražios konuso ar formos. Jų spygliai (lapai) švelnūs, stambūs, išsidėstę ratuku ūglių viršūnėse ir primena japoninį apverstą skėtį.

Štai keletas labai gražių kultivarų. Dauguma jų kilę iš Vokietijos ir JAV.

`Winter Green`laja visus metus sodriai žalia, žiemą neprauduoja.

`Joe Kozey` laja siauros kolonos formos, šoniniai ūgliai prigludę prie kamieno.

`Green Cushion`- miniatiūrinis pagalvėlės formos augalas sodriai žaliais spygliais. Kasmet paauga po 2,5 cm.
`Green Parasol`- gražus kūgio formos augalas su storais spygliais ir bukais trumpais ūgliais.
`Golden Parasol`kūgio formos. Pavasarį nauji ūgliai ryškiai geltoni, vasarą balsvi, o rudenį pažaliuoja. Būtina saugoti nuo saulės ir perdžiūvimo, nes spygliai linkę apdegti.
`Moonlight`- gražios kūgio formos medelis kreminiai baltais spygliais. Sodinama pusiau pavėsyje. Būtina saugoti nuo saulės ir perdžiūvimo. Sodinama užuovėjoje į drėgną derlingą žemę.
`Green Kugel`- mažutis rutulio formos krūmelis. Auga lėtai, labai tinka alpinariume.
`Picola`- dar vienas tamsiai žalias rutuliukas. Itin geromis sąlygomis per 20 metų gali užaugti iki 80 cm.
`Yellow Dream` šviesiai geltonais spygliais. Sodinama nuo vėjų apsaugotoje, derlingoje žemėje, pusiau pavėsyje.

Karl Gercens nuotrauka

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

`Canadice` – kai svarbu ir ūgis, ir smūgis

Iš septynių auginamų vynmedžių veislių lenkiu galvą `Canadice`. Pirmiausiai dėl to, kad idealiai tinka vertikaliam apželdinimui – vynmedis labai augus ir visiškai atsparus šalčiui. Antra, uogos be sėklų. Jos nedidukės, prinokusios gelsvai raudonos (ilgą saulėtą rudenį – ryškiai raudonos), saulėje skaidrios, sutelktos į vidutinio dydžio širdies formos kekes. Pirmosios uogos ant pietiniame šlaite augančio vynmedžio prinoksta rugpjūčio pabaigoje, kitur 2-3 savaitėmis vėliau. Skonis malonus, saldžiarūgštis, turi specifinį žemuogių prieskonį.

Nors literatūroje rašoma, kad `Canadice` atspari ligoms, tai netiesa, bent jau Lietuvoje. Sausą saulėtą vasarą ir rudenį visi vynmedžiai serga mažiau. Labiausiai šie augalai nukenčia nuo lietaus. Šiemet vasara labai lietinga, todėl po atviru dangumi augantys vynmedžiai atrodo nekaip, jų lapai ligoti, pavienės uogos kekėse pūva (Botrytis). Tos pačios veislės po stogeliu jaučiasi daug geriau – uogos sveikos, stambesnės, lapai beveik nepažeisti. Sausą rudenį tiek po atviru dangumi, tiek po stogeliu augantys vynmedžiai būna vienodai sveiki ir derlingi.

Kaip ir visi vynmedžiai, `Canadice` nepakenčia stovinčio vandens. Jeigu žemė sunki, nelaidi, geriausiai vynmedžius [banner] sodinti ant kalniuko, idealu – pietinėje pusėje prie namo sienos, tvoros ar pavėsinės, kad būtų užuovėja. Prastą smėlingą dirvą reikėtų pagerinti riebiu kompostu, bet šiaip vynmedžiai  žemei nereiklūs. Per aštuonerius metus nė karto neteko vynmedžių laistyti, net per sausras. Jų šaknys ilgos, vandens jie ieško giliai, retsykiais palaistyti reikėtų tik pirmaisiais metais po pasodinimo. Trąšomis piktnaudžiauti taip pat nereikėtų, užtenka patręšti vieną kartą anksti pavasarį, kai tręšiami visi sumedėję augalai.

Šalčiui `Canadice` atspari, kartais apšąla jauni, sumedėti nespėję stiebai. Jauną augalą pirmuosius dvejus metus reikėtų pridengti. Pirmaisiais metais – užkloti agroplėvele ir apkasti medžio žieve, kitąmet užteks pamulčiuoti šaknis.

Vynmedžius, kurie skirti uogoms, geniu du kartus per metus. Rugpjūčio pradžioje patrumpinu per daug įsisiautėjusį „jaunimą“ – pirmamečius ūglius, kad užuot augę imtų medėti ir nenaudotų uogoms nokinti skirtų maisto medžiagų. Ūglius, kurie per daug sutankina kerą ir užstoja kekėms šviesą iškerpu visai. Vėlų rudenį, kai augalai jau be lapų arba anksti pavasarį, kol pumpurai dar nepradėję brinkti, geniu dar smarkiau ir suformuoju dvipetį ir dviaukštį kordoną.
Apželdinimui skirtus vynmedžius tiesiog šiek tiek išretinu, iškarpau per tankiai suaugusias šakas, stengiantis, kad likusios augtų kuo horizontaliau.

Ši veislė turi tik vieną ydą: kai kurie žiedeliai prastai apsidulkina ir suformuoja mažytes uogytes, kurios neauga ir neprinoksta. Nelygu metai, kekėse jų būna daugiau ar mažiau.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Kvapnios mažylės

Per keletą metų Lietuvoje labai išpopuliarėjo Davido budlėjos (Buddleja davidii). Nors joms pas mus šiek tiek per šalta ir žvarbią žiemą kartais iššąla, didžiuliai kvapnūs žiedynai bei gausus žydėjimas paperka visus. Budlėjos žydi „bangomis“, nuo liepos iki vėlyvo rudens, žiedynai stipriai kvepia medumi ir būna lipte aplipę drugeliais. Deja, sausu oru žiedynai greitai peržydi ir atrodo nedailiai, juos reikia iškirpti. Pats krūmas irgi greitai praranda formą, išretėja, jį reikia nuolat genėti, formuoti. Geriausia rudenį nupjauti visas šakas prie pat žemės arba palikti nedidelį kelmelį ir apkasti žeme. Rudenį nenupjautos ir nemulčiuotos budlėjos vistiek beveik visuomet nušąla iki sniego dangos (arba žemės). Iki žemės išgenėtas augalas pradeda augti ir pražysta šiek tiek vėliau, bet lapai būna didesni, žiedynai stambesni ir sodresni. Užauga iki 1,5-2 m. Negenimos ir neformuojamos budlėjos būna aukštesnės, bet retos, žiedynai smulkesni. Jos netinka dekoratyviniams želdiniams, nes pusę metų vietoje krūmo žioji skylė, taip pat netinka ir gėlynams, nes augalas per stambus.

[banner] Naujas miniatiūrinis kultivaras `Blue Chip` tiesiog sutvertas sodinti gėlynuose. Augalas kompaktiškas, ne aukštesnis kaip 60 cm (pas mus dažniausiai nesiekia 40 cm), o laja gražios formos. Jauni augalai žydi keletą savaičių, vyresni – nepertraukiamai nuo liepos vidurio iki šalnų. Žiedynai nedideli, kaip ir pats augalas, levandų spalvos, peržydėjusius netrukus paslėpia nauji, todėl jų karpyti nereikia. Sėklų nesubrandina arba subrandina labai mažai.

`Blue Chip` reikia atviros saulėtos vietos, purios ir lengvos žemės. Galima auginti alpinariume, gėlių lysvėje, tinka miestų gėlynams apželdinti, nes nebijo sausros. Puikiai jaučiasi vazonuose, balkono loveliuose ar krepšeliuose kartu su kitomis sausrai pakančiomis gėlėmis – verbenomis ir gludais. Labai gerai atrodo pasodintos grupėmis po 10 ir daugiau augalų, tinka didesniems plotams apželdinti. Žiedynus gausiai lanko drugeliai, bitės ir kiti vabzdžiai. Rudenį šakos iškerpamos paliekant nedidelį kelmelį. Galima šakas palikti žiemoti ir iškirpti pavasarį, kai iš kamieno pradės augti nauji ūgliai.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Juodasis auksas

Priemiestiniuose sklypuose rūšiniai juoduogiai šeivamedžiai (Sambucus racemosa L.) sodinami retai – jie dideli ir neišvaizdūs. Užtat dekoratyviniai kultivarai spalvotais lapais itin geidžiami, juo labiau, kad ir įsigyti jau ne bėda – šiemet jų turi beveik visi stambesni medelynai.

Dekoratyviniai šeivamedžiai ypač tinka erdvesniems sudėtiniams, visą sezoną dekoratyviems spalviniams gėlynams, kur derinami  lapuočiai ir spygliuočiai krūmai, stambios dekoratyvinės žolės ir kai kurios daugiametės gėlės. Geltonlapiai ir margalapiai šeivamedžiai puikiai atrodo kaip šviesus fonas tamsesniems augalams arba prie tamsios tvoros, raudonlapiai, atvirkščiai – gerai atrodo šviesiame fone (šviesi tvora, namo siena, veja, stambesnis žalialapis krūmas).

Naujausias juoduogio šeivamedžio kultivaras `Black Lace` itin mėgiamas japoninio stiliaus sodų gerbėjų. Savo karpytais beveik juodais lapeliais ir ažūrine lajos struktūra jis labai panašus į japoninį klevą ir dažnai jį pakeičia [banner] šaltesnio klimato soduose. Kas augino japoninį klevą, tie žino, koks lepus ir įnoringas šis augalas. Jam reikia drėgnos žemės ir oro, bet jis nepakenčia užmirkimo. Vasarą per karščius reikia laistyti, o vakarais dar ir purkšti, nes kitaip lapai sudega saulėje. Žiemą šiuos klevus reikia mulčiuoti, o dažnai ir visai uždengti, nes jie jautrūs šalčiui. Kiek teko auginti plaštakinius klevus, visi jie nusibaigdavo po 3-4 metų. Išgyveno tik vienas, pasodintas šiaurinėje namo pusėje, užuovėjoje ir pavėsyje. Tačiau jis gražus tik gerą mėnesį – be saulės raudoni lapai greitai išblunka iki nešvariai žalių. Taigi jeigu kuriate japoniško stiliaus sodą ir jums jau atsibodo kurenti klevus, vietoje jų sodinkite `Black Lace`.

Pirmiausiai, šis šeivamedis nebijo saulės, karščio ir sausrų. Jo lapai niekada nenudega. Jis nereiklus dirvai, taip pat oro drėgmei, bet kuo geresnė ir drėgnesnė žemė, tuo sparčiau jis auga, o lapai būna sodresni. Tiesa, `Black Lace` nėra visai atsparus šalčiui ir žiemą apšąla viršūnes – gamta pati kontroliuoja jo aukštį. Užsienio augintojai  netgi rekomenduoja šaltesnio klimato šalyse auginti jį kaip daugiametį žolinį augalą ir kasmet rudenį iškirpti visas šakas iki pat žemės. Iki žemės kasmet jį išgeni ir tie gėlininkai, kurie siekia ryškaus kontrasto sudėtiniame gėlyne – nauji ūgliai būna ypač sodrios spalvos, lapai stambesni ir standesni.

`Black Lace` šaknys yra visiškai atsparios šalčiui ir niekuomet neiššąla. Jauni ūgliai nebijo pavasarinių šalnų nei saulės. Geroje žemėje, jeigu netrūksta drėgmės, o ypač patręšus organika, jie per mėnesį pasiekia 1-1,5 m aukštį. Jeigu norite žemesnių, norimame aukštyje nugnybkite viršūnes – ūgliai nustos augę į viršų ir pradės šakotis. Šis krūmas labai gražiai atrodo ir sudėtiniuose želdynuose su geltonlapiais tankios lajos krūmais, pavydžiui, japoninėmis lanksvomis. Vasarą pavėsyje lapų juodumas šiek tiek išblunka, saulėje – išlieka ryškus. Spalva nesikeičia ir rudenį. Gerai jaučiasi auginami dideliuose vazonuose, bet žemė juose neturi perdžiūti.

Kasmet iki žemės išpjaunami `Black Lace` nežydi arba žydi pavieniais žiedynais vėliau negu įprasta šeivamedžiams. Žiedynai sudėtiniai, skėtiniai, sudaryti iš daugybės gražių balsvų (kiti sako švelniai rausvų)„porcelianinių“ žiedelių. Jie švelniai kvepia. Peržydėjus užsimezga pavienės raudonai juodos uogytės, bet kiek teko sėti – nedaigios. Iki žiemos jos nukrenta arba nuraško paukščiai.

Dauginama pusiau sumėdėjusiais arba sumedėjusiais auginiais. Iš 10 į vazonėlius vėlų rudenį įkištų sumėdėjusių auginių pavasarį įsišaknijo 6. Vazonėliai per žiemą buvo laikomi nešildomame šviesiame garaže, per atlydžius palaistomi. Beje, tai patentuotas augalas, dauginti jį galima tik savo poreikiams.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

`Sutherland Gold` šviečia iš toli

Dekoratyviniai šeivamedžiai ypač tinka erdvesniems sudėtiniams, visą sezoną dekoratyviems spalviniams gėlynams, kur derinami  lapuočiai ir spygliuočiai krūmai, stambios dekoratyvinės žolės ir kai kurios daugiametės gėlės. Geltonlapiai ir margalapiai šeivamedžiai puikiai atrodo kaip šviesus fonas tamsesniems augalams arba prie tamsios tvoros, raudonlapiai, atvirkščiai – gerai atrodo šviesiame fone (šviesi tvora, namo siena, veja, stambesnis žalialapis krūmas). Dekoratyviniuose želdynuose dažniausiai auginami juoduogio (Sambucus nigra) ir raudonuogio (Sambucus racemosa) šeivamedžių kultivarai spalvotais lapais.      

Raudonuogių šeivamedžių kultivarai vilioja ne tik skaisčiai geltona spalva, bet ir plunksniškais lapais bei ažūrine puikios formos laja. Plačiai auginamą `Plumosa Aurea` pamažu išstumia pagerintas jo variantas – `Sutherland Gold`.
`Plumosa Aurea` lapai giliai karpyti, plunksniški, nuo žalsvai geltonų iki skaisčiai geltonų, gražiai svyra. Šakas augina pakopomis, lanku ir tai šiek tiek primena japoninių klevų augimo manierą. Žydi baltais konuso formos žiedynais, uogytės raudonos. Karštą sausą vasarą lapai šiek tiek apdega.      

`Sutherland Gold` pavasarį išsiskiria oranžiniais ūgliais, kurie atrodo puikiai mėlyname dangaus fone. Vėliau lapai nusidažo skaisčiai geltonai ir spalvą išlaiko visą sezoną. Šakos auga pakopomis, panašiai kaip `Plumosa Aurea`. Lapai, jeigu augalui pakanka drėgmės, beveik niekuomet neapdega saulėje. Naujų ūglių viršūnės visuomet rausvos ar bronzinės, puikiai kontrastuoja su senesniais geltonais lapais. Balti žiedai ir ryškiai raudonos uogytės taip pat puošia krūmą. Didžiausia  `Plumosa Aurea` ir `Sutherland Gold` bėda –  rudenį lapai ima vysti ir kristi palyginti anksti, nuo krūmo apačios į viršų, todėl pasodinus juos atviroje vietoje nuplikusias šakas reikėtų maskuoti kitais augalais.      

 Po pelnytų pagyrų reiktų aptarti ir vieną prastą šeivamedžių savybę. Šie augalai sutraukia visus apylinkės kenkėjus, ypač juos puola amarai ir lapsukiai. Todėl kartą per sezoną, gegužės viduryje ar pabaigoje rekomenduojama juos nupurkšti efektoriumi. Galima maišyti efektorių su aktara ir purkšti šeivamedžius kartu su rožėmis, tik svarbu neperdozuoti.

Geriausios trąšos šeivamedžiams – lėtai tirpios kompleksinės (po saujytę po krūmu pavasarį). Labai mėgsta ir organines trąšas: gerai perpuvusį mėšlą, pūdytos žolės kompostą (nupjauta vejos žolė sluoksniuojama su žeme arba pūdoma viena), vadinamąjį skystą kompostą (organinės atliekos užpiltos vandeniu ir suraugintos).     [banner] 

 © Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.      

   

Rausvos cercio vilionės

Rožiniais žiedais aplipusios šakos, o kartais ir visas kamienas.  Medukas nedidelis, bet koks gražus – ar moteriškės atsilaikys? Žinoma, ne. Iš medelyno gražuoliai medeliai persikels į mūsų kiemus ir sodybas ir padidins lepinamų pusiau egzotinių augintinių gretas. Tų, kuriuos reikia dengti žiemai, o pavasarį ant pirštų galų pėdinti patikrinti, ar dar gyvi.

Kanadiniai cerciai (Cercis canadensis L.) nėra jau tokie lepūs, bet šalčiui jautroki, ypač kol jauni. Jiems reikia parinkti šiltą saulėtą vietą užuovėjoje ir žiemai, kol nedidukai, šiltai apklostyti. Lietuvoje galima gauti svyrantį suktašakį `Lavender Twist`, rečiau – raudonlapį `Forest pansy` ar  raudonžiedį `Appalachian Red` kanadinius cercius.

Nors vadinamas kanadiniu, Kanadoje jis retai aptinkamas – neapsigaukite palaikę jį nereikliu ir šalčiui atspariu vien dėl pavadinimo. Natūraliai jis paplitęs JAV rytinėje pakrantėje, nuo Niu Yorko valstijos iki Teksaso, o ten gerokai šilčiau negu pas mus. Be to, cerciai mėgsta saulę ir sausesnį orą, todėl jie nėra populiarūs Didžiojoje Britanijoje, nes dėl drėgno oro prastai žydi. Visgi vienas iš naujesnių kultivarų – `Lavender Twist` – gali viską apversti aukštyn kojomis. Jis dar vadinamas `Covey`, nes buvo atrastas C.Covey sode Westfielde. Šis miestelis yra visai netoli sienos su Kanada, ant Ernie ežero (vienas iš 5 vadinamųjų Didžiųjų Mičigano ežerų) kranto.

[banner] Suaugęs medelis siekė vos 1,5 m, jo šakos šiek tiek sukosi ir sviro žemyn iki žemės. Tuomet C. Covey ėmėsi  medelį formuoti – atlenkė ir pririšo centrinį ūglį, kad augtų į viršų. Per keletą metų, nuolat kartojant procedūrą, natūraliai svyrantį medelį pavyko „užauginti” iki 2,5 m. Beje, sodininkė jį rado visai atsitiktinai, pakelėje, važiuodama atostogauti į Floridą. Apie neįprastą kanadinio cercio atmainą išgirdęs Tim Brotzman, medelyno savininkas iš Ohio, atvyko jo apžiūrėti ir netrukus įsigijo išskirtines teises jį dauginti ir platinti.

Plačiąjai visuomenei `Lavender Twist` buvo pristatytas 2008 metais Čelsio gėlių šou. Britus jis sužavėjo ypač gausiu žydėjimu, kuris paaiškinamas tuo, kad nusvirusiose ir susisukusiose šakose sula teka lėčiau ir augalas suformuoja daugiau pumpurų. Lietuvius šis cercis galėtų sužavėti savo atsparumu šalčiui. Teigiama, kad prigijęs ir sutvirtėjęs medelis nebijo net -30oC. Labiausiai jam gali pakenkti vėlyvos pavasario šalnos.

Dėl polinkio formuoti skėtinę lają ir svirti `Lavender Twist` dažniausiai skiepijami į aukštą poskiepį. Pražysta jauni. Purpuriniai žiedai atrodo puikiai ant tamsių šakų ir kamieno. Žydi prieš skleidžiantis lapams arba tuo pačiu metu. Peržydėjus užsimezga ilgos rudos ankštys. Lapai dideli, pavasarį rusvai žali, o vasarą žali, širdelės formos, panašūs į puošmedžio lapus (Cercidiphyllum). Rudenį pageltonuoja.

Labai gražus ir raudonlapis kanadinis cercis `Forest Pansy` – jo lapai pavasarį tamsiai purpuriniai, su giliomis ryškiomis gyslomis. Vasarą jie išblunka, įgauna rausvai žalią atspalvį, o rudenį pasipuošia geltonais, oranžiniais ir purpuriniais potėpiais. Beje, lapai, nors ir dideli, nebijo vėjo ir nesudryksta. Užauga iki 1,5 m. Žydi prastai, bet žiedų niekas ir nepasigenda.

Raudonžiedis `Appalachian Red` – taip pat natūrali atmaina, rasta pakelėje Merilendo valstijoje. Jeigu ne žiedai, jis niekuo nesiskirtų nuo rūšinio augalo. Lapai žali.

Viduržemio jūros regione auginamas apskritalapis cercis (Cercis siliquastrum L.). Jis žydi ypač gausiai rausvai alyviniais žiedais, bet neatsparus šalčiui.

Kanadiniui cerciui parinkite šiltą ir saulėtą vietą užuovėjoje. Mėgsta derlingą purų priemolį, vandeniui laidžią dirvą. Geriausiai jaučiasi ir žydi kai žiemos gilios, be atlydžių, o vasaros karštos.

`Lavender Twist` geriausiai atrodo pasodintas vienas vejoje – tai išskirtinis augalas. Vietą cerciui parinkite kruopščiai, kad nereiktų vėliau persodinti. Šie augalai nepakenčia persodinimo, auga lėtai.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

Laikas kirpti kasas

MiskantasIlgos miskantų šluotos puošia gėlyną visą žiemą. Pavasarį žiedynai jau būna gerokai apskurę, bet stiebai vis dar atrodo dekoratyviai. Vis dėlto juos reikėtų iškirpti, kol dar nepradėjo augti nauji ūgliai. Gegužės pradžia labai tinka ne tik genėti dekoratyvines žoles (miskantus, lendrūnus, ašuotes), bet ir jas dauginti.

Žolėms senstant ir kerui didėjant jo vidurys ima plikti. Gaunasi savotiškas riestainis su skyle centre. Kasmet ta skylė platėja, o keras silpnėja ir augina vis mažiau stiebų. Plikė – tai pirmas ženklas, kad augalą būtina išskirstyti ir persodinti į kitą vietą. Mažų ar vidutinio dydžio dekoratyvinių žolių kerą galima išversti iš žemės kastuvu ir išskirstyti su peiliu. Išrinkite sudžiūvusius ūglius, išpjaukite sunykusias kero dalis. Miskantus ir kitas stambias žoles iškasti per sunku, jas dalinkite kastuvu atkirsdami po tokį kero gabalą, kokį planuojate sodinti. Sodinkite iš karto po dalinimo ir nepamirškite palaistyti. Jeigu vieną kerą paliksite senojoje vietoje, pakeiskite žemę.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama. [banner]

Lyg ir bukas, lyg ir ne

Fagus sylvatica Tai išskirtiniai augalai (Fagus sylvatica), netinka mišriems želdiniams. Dekoratyvinių formų bukai, įgrūsti į kamputį ar prispausti prie tvoros tarp kitų augalų, neteks savo prasmės. Kad sužibėtų, šiam augalui reikia atviros saulėtos vietos (ar pusiau pavėsio) ir jokių kaimynų. Ypač gražūs svyrančios formos bukai arba atmainos spalvotais lapais. Paprastieji bukai labai tinka karpomoms gyvatvorėms, bet jų sodinukai brangūs, todėl šiuo tikslu retai naudojami ir dažniausiai pakeičiami skroblais.

 Tuos didžiuosius, 8-20 m aukščio bukus verčiau palikti sodyboms, o mažesnius galima drąsiai sodinti prie namų. Juo labiau, kad bukai palyginti lėtai auga ir nebijo žirklių, todėl juos galima genėti, formuoti, reguliuoti aukštį, plotį ir šakų kiekį.

 Vienas iš seniausių ir gražiausių geltonlapių paprastojų bukų, tinkamų erdvioms sodyboms – `Aurea Pendula`. Jis turi vieną pagrindinį stiebą augantį vertikaliai ir daug šakų, kurios svyra stačiai žemyn, todėl vainikas palyginti siauras. Didžiausia šio buko bėda – vasarą geltoni lapai nepažaliuoja, todėl stipriai nudega saulėje. Kita vertus, pavėsyje lapai prastai nusispalvina, o kartais būna visai žali.

Dar vienas įdomus, lėtai augantis bukas mažesniems sodams – `Cochleata`. Jo lapai apvalūs, dantyti, šaukšto formos. 70 metų amžiaus pasiekia 4,5 m aukštį.

[banner] Bukų kolekcionieriams patinka `Cristata`, kurios lapai panašūs į gaidžio skiauterę ir sutelkti į tankius stačius guotelius. Auga labai lėtai, dėl ypatingos lapų formos ir guotelių iš šakų nesunku suformuoti „debesėlius“, todėl tinka auginti kaip bonsą. Soduose `Cristata` nėra labai populiari ir retai auginama. Užauga iki 8 m aukščio ir 6 m pločio. Per 15 metų pasiekia 3-3,5 m aukštį.

`Albovariegata` – lapai dryžuoti baltai, ypač ryškūs pavasarį, bet išblanksta vasarą. Lapai ant pavienių šakų visai pažaliuoja. Sausą ir karštą pavasarį balti lapai apdega, todėl šį buką rekomenduojama sodinti pusiau pavėsyje, kad saulė jį apšviestų tik ryte ar vakare, o dieną vainikas slėptųsi šešėlyje.

`Asplenifolia` kultivaras yra dažnai painiojamas su `Laciniata`. Jo lapai žali, siauri ir giliai karpyti. Su amžiumi lapai platėja ir pasidaro panašūs į `Laciniata` lapus. Kam patinka `Asplenifolia`, bet turi mažą sklypą, turėtų atkreipti dėmesį į `Mercedes`. Tai vadinamoji “raganos šluota“ – savaiminė `Asplenifolia` mutacija rasta ant vienos šio augalo šakos. `Mercedes` auga krūmu, labai lėtai, tai tikriausiai mažiausias paprastojo buko kultivaras. Jo lapai siauri, ilgi, ant krūmo išsilaiko per žiemą. Laja apvali, nesunkiai formuojama.

Paprastasis bukas `Dawyck gold`

 Olandijos Trompenburg arboretume auga keletas `Dawyckii` glaustašakių bukų siaura aukšta laja. Nuo 1968 metų jie reguliariai dera. Iš sėjinukų, sukryžminus `Dawyckii` su kitais dekoratyviniais bukais, buvo atrinkta keletas tokių puikių veislių kaip `Dawyck Gold` ir `Dawyck Purple`. Jos labai populiarios ir gausiai auginamos Lietuvoje.

`Dawyck Gold` auga greitai, medelio laja siaura ir aukšta kaip `Dawyckii`, o lapai geltoni kaip `Zlatia`. Naujų ūglių lapai yra aukso geltonumo, bet pamažu pažaliuoja vasaros pradžioje. Nauja ūglių banga vasaros viduryje vėl užaugina geltonus lapus ir gražiai kontrastuoja su senesniais žaliais. `Cercidiphyllum` lapai nudega labai rečiau negu kiti geltonlapiai bukai, nes pirmoji lapų banga iki karščių spėja pažaliuoja, o antroji yra negausi ir dažniausiai pasirodo lietingu laikotarpiu, vasarai persiritus į antrąją pusę. Lapai rečiau nudega ir tuomet, kai per vasaros karščius žemėje užtenka drėgmės.

`Dawyck Purple` – dar vienas `Dawyckii` sėjinukas. Jis auga greitai, laja siaura ir aukšta, o lapai tamsiai purpuriniai ir spalva beveik nesikeičia visą sezoną (šiek tiek pašviešėja vasaros viduryje).

 Dėmesio vertas raudonlapis bukas `Rohanii` giliai karpytais lapais. Vasarą jie išblunka iki purvinos rausvai rudos spalvos. Šiek tiek mažiau blunka `Rohanii` sėjinukas ` Rohan Trompenburg`, o ypač vertinamas `Interrupta Purpurea` labai giliai, kartais iki pagrindinės gyslos sukarpytais ir visą sezoną ryškiai purpuriniais lapais. Auga palyginti greitai, ant medelio pasitaiko šakų nekarpytais lapais.

 Vienas iš populiariausių svyrančių bukų kultivarų – `Purpurea Pendula`. Šis medelis riečiasi į kamuolį kaip katinas – kokio aukščio nusipirkote, toks ir liks, jeigu specialiai neformuosite. Kad augtų į viršų, reikia išrinkti vieną aukščiau esančią jauną, bet stiprią šaką, atlenkti ir pritvirtinti prie kuolo. Per porą metų ji suformuos aukštesnę arką su keletu naujų žemyn svyrančių šakų. Taip medelis laipteliu pakils aukščiau. Tuomet reikia imti kitą šakutę ir procedūrą pakartoti. Pamažu suformuosite norimo aukščio fontaną. `Purple Fountain` taip pat reikia formuoti, bet šis bukas linkęs auginti augti stačiai, todėl jam padėti reikia tik iš pradžių. Atlenkus vieną šaką ir nukreipus ją į viršų vėliau tereikia prižiūrėti, kad neištįstų per daug. `Purple Fountain` lapai šviesesni negu `Purpurea Pendula`. `Red Obelisk ` – dar vienas puikus kultivaras. Laja siaura, aukšta, lapai tamsiai purpuriniai, banguotais kraštais.

 `Silverwood` kai kurie lapai baltai dėmėti. Geriausiai šis medis jaučiasi pusiau pavėsyje.

`Roseomarginata` (sin. `Tricolor`, `Purpurea Tricolor`) lapai purpuriniai su šviesiai rausvu pranykstančiu apvadu, kartais išmarginti rausvomis ar kreminėmis juostelėmis. Vasarą apvadas pasidaro bronzinis, pats lapas išblunka, taigi spalva suvienodėja.

`Luteovariegata` lapų apvadai pavasarį siauri geltoni, vėl išblunka ir išplatėja, o galiausiai pažaliuoja.

`Franken` užauga iki 3 m aukščio ir 2 m pločio. Lapai baltai taškuoti ir dryžuoti. Geriausiai jaučiasi pusiau pavėsyje, saulėje vasarą lapai apdega. Auga labai lėtai, per 15 metų pasiekia 1,5 m aukštį.

Paprastasis bukas `Pendula` rudenį

 Bukai geriausiai jaučiasi ir greičiausiai auga drėgnoje kalkingoje žemėje, saulėtoje vietoje. Geltonlapius augalus, kad lapai vasarą nenudegtų, verčiau sodinti pusiau pavėsyje. Ir atvirkščiai, pavėsyje ar pusiau pavėsėje pasodintų raudonlapių bukų lapai greitai pažaliuoja arba įgauna nešvariai rudą spalvą, o kartais ir visai nenusidažo.

Pirmaisiais metais po pasodinimo reikia reguliariai (retai, bet gausiai) laistyti, ypač per sausras. Ligoms ir kenkėjams bukai atsparūs, tačiau jeigu kenkėjai puola visą sodą, neaplenks ir bukų.

Kai kurių dekoratyvinių bukų lapai išsilaiko ant kero iki pavasario arba dar vėliau. Nauji lapai sprogsta vėlai, kai kiti medžiai ir krūmai jau išsprogę. Nauji lapai išstumia senuosius, jeigu jie vis dar kybo ant kero.

Šalčiui palyginti atsparūs, vidurio Lietuvoje per 10 metų nebuvo nė karto apšąlę (stebėta per 20 įvairių kultivarų). Žemaūgius krūmo formos bukus reikia saugoti nuo sniego, kad storas sluoksnis jų neišlaužytų.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

Maži ir dideli kankorėžiai

Ryškiausias skiriamasis spygliuočių bruožas yra jų dauginimosi organai. Jie turi ne žiedus, o strobilus (kankorėžius), kuriuose subręsta sėklos. Spygliuočiai yra plikasėkliai – jie išaugina sėklapradžius be apvalkalo. Sėklapradžiai paprastai būna moteriškojo strobilo (makrostrobilo) žvynų viršuje arba pakraštyje. Vyriškojo strobilo (mikrostrobilo) žiedadulkėms apvaisinus sėklapradžius vystosi sėklos. Joms bręstant atskiri makrostrobilo segmentai, vadinami žvynais, sukietėja ir taip susiformuoja visiems pažįstamas kankorėžis.

Sporifikavimo metu pavasarį ant sėklapradžio viršūnės patekusios mikrosporos per mažą angelę įtraukiamos prie branduolėlio ir ten visus metus “pramiega“. Kitą  pavasarį mikrosporos sudygsta, įvyksta apvaisinimas ir kankorėžiai pradeda augti. Sau būdingą dydį jie pasiekia per mėnesį ar kelis, o paskui bręsta iki rudens.

[banner] Kai kurių kiparisinių šeimos atstovų, pavyzdžiui, kadagių sėklažvyniai yra mėsingi, todėl jų kankorėžiai panašūs į uogas. Jie bręsta dvejus metus, o kai kurių rūšių kadagių – ir per metus.
Neišsiaižę su sėklomis viduje nukrinta sibirinės, korėjinės, kedrinės pušų kankorėžiai. Kėnių kankorėžiai subyra vis dar kabėdami šakose, paskleisdami ne tik sėklas, bet ir žvynus.

Kėniai ir eglės neretai painiojami tarpusavyje, nes kai kurių rūšių augalai yra ganėtinai panašūs. Tačiau yra vienas puikus skiriamasis bruožas, kuris niekuomet neapgauna. Eglių kankorėžiai visuomet kabo – jų viršūnėlės svyra žemyn, kėnių – visuomet statūs, žiūri į saulę.

Eglių kankorėžiai pailgi, ritiniški, 10-16 cm ilgio ir 3-4 cm skersmens, rusvi arba gelsvai rusvi. Beje,  jeigu pasiilgote egzotikos jaunus eglių kankorėžiukus galima valgyti keptus.
Labai gražūs, ryškūs eglių makrostrobilai – purpuriniai, rausvi, gelsvi arba žali. Sporifikuoja pavasarį, skleidžiantis spygliams, apie gegužės mėnesį. Kankorėžiai prinoksta ir pradeda aižėti rudenį, jeigu orai saulėti, bet dažniausiai žiemą. Jie patys nukrinta kitą vasarą.
Serbinių eglių kankorėžiai sėklas išbarsto, o patys laikosi ant šakų dar daug metų.
Deja, kad eglės pradėtų derėti turi praeiti mažiausiai 10 metų (išskyrus kai kuriuos kultivarus).
Ypač gražiai pavasarį atrodo rytinė eglė (Picea Orientalis) `Skylands`, kai tarp gelsvų spyglių kyšo daugybė mažučių raudonų makrostrobilų. Graži ji ir vėliau, pasipuošusi ilgais žemyn svyrančiais kankorėžiais.
Paprastosios eglės (Picea abies) `Acrocona` gražūs ir vyriški, ir moteriški strobilai. Jie skaisčiai raudoni ir pasirodo net ant palyginti jaunų augalų. Kankorėžiai iš pradžių žali, paskui patamsėja iki rausvai gelsvų, dekoratyvūs visus metus. Miniatiūrinė `Acrocona` kopija – paprastoji pušis `Push` – pradeda žydėti ir derėti vos pasiekusi 30 cm aukštį. Makrostrobilai taip pat raudoni.

Kai kurių kėnių rūšių makrostrobilai ryškiai raudoni, purpuriniai ar rausvi ir labai puošnūs.  Kankorėžiai ovalūs, įvairių spalvų, iki 15 cm ir ilgesni. Jie auga tik ant viršūninių medžio šakų, yra statūs kaip žvakutės. Kai prinoksta (rugsėjo-spalio mėn) nukrinta ir sėklos, ir žvyneliai, lieka tik smailios kankorėžių ašelės, kurios išsilaiko šakose keletą metų. Iš jų gausumo galima spręsti apie medžio derlingumą.
Kvapiojo kėnio (Abies procera) pavyzdžiu dažnai iliustruojami knygų skyriai apie spygliuočių dauginimasi – pradedant  mažyčiu makrostrobilu, kuris netrukus pavirsta didžiuliu puošniu kankorėžiu, ir baigiant kankorėžio ašele, kuri lieka išbyrėjus sėkloms ir žvynams.
Labai gražūs Vičo kėnio (Abies veitchii) kankorėžiai. Jie 5-6 cm ilgio, 2-3 cm skersmens, violetiniai arba rausvai rudi. Korėjinio kėnio (Abies koreana) kankorėžiai 4-7 cm ilgio, iš pradžių mėlynai violetiniai, vėliau tamsiai mėlyni. Šis kėnis labai tinka dekoratyviniams želdynams, nes derėti pradeda visai jaunučiai medeliai, o kankorėžiai stambūs ir gražūs.

Maumedžių (Larix) makrostrobilai rausvi ar purpuriniai, labai puošnūs. Kankorėžiai ovalūs, rutuliuko arba kiaušinio formos, o sėkliniai žvynai odiški ir plačia viršūne. Jie dažniausiai subręsta rudenį, o sėklas pradeda barstyti žiemą, bet daugiausiai jų išbarsto pavasarį, iki balandžio mėnesio. Dauguma rūšinių maumedžių pradeda derėti  tik sulaukę 15-25 metų.

Pocūgių (Pseudotsuga) kankorėžių dengiamųjų žvynų viršūnėlės toli išlindusios iš po sėklinių, todėl jie atrodo pasišiaušę. Tai išskirtinis ir lengvai atpažįstamas pocūgių bruožas.

Pušų (Pinus) kankorėžiai nuo 2 iki 35 cm ilgio, įvairios formos, bet dažniausiai kūgio ar kiaušinio formos. Vasaros pabaigoje subrendę balkaninių, veimutinių pušų kankorėžiai netrukus pradeda brastyti sėklas, o paprastosios ir juodosios pušies kankorėžiai laukia pavasario. Sėklas išbarstę kankorėžiai paprastai nukrenta vasarą, išskyrus Bankso, smulkiažiedes ir dar keleto rūšių pušis, kurių kankorėžiai styro ant šakų keletą metų. Sibirinės korėjinės ir kedrinės pušies kankorėžiai nukrenta rudenį neišbarstę sėklų. Likimo valiai paliktus kankorėžius  išgliaudo žvėreliai ir paukščiai, mes jų sėklas taip pat galime valgyti. Deja, pušys pradeda derėti maždaug po 20 metų.

Pušų kankorėžiais, jeigu jų daug, galima mulčiuoti žemę po spygliuočiais vietoje žievės ar smulkintos medienos. Tai geras, vandeniui laidus mulčias. Ar gražu, čia jau skonio reikalas. Suktaspyglės pušies (Pinus contorta) kankorėžiai kartais keletą metų kybo šakose ir sėklų nebarsto arba išbarsto tik gerokai paspirginti – per vasaros karščius arba gaisrą, kurie jų natūraliose augavietėse nėra reti.

Labai įdomūs veimutinės pušies (Pinus strobus) kankorėžiai. Jie ilgi (10-20 cm) ir svyra žemyn – visai nepanašu į mums įprastus pušies kankorėžiukus. Panašūs, tik gerokai stambesni Armando (Pinus armandii) ir himalajinės pušies (Pinus wallichiana) kankorėžiai.
Baltažievės pušies (Pinus leucodermis) kankorėžiai iki subręstant būna mėlynai violetiniai.
Milžiniški skarotosios pušies (Pinus coulteri), kuri savaime auga Kalifornijoje, kankorėžiai gali sverti 2-2,2 kg. Pavojinga stovėti po medžiais, kai jie krenta iš 30 m aukščio!
Japonijoje geriama jaunų pušų kankorėžių arbata, kuri stiprina imunitetą. Iš kankorėžių ekstrakto gaminami vaistai nuo vėžio.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

Lietuviškai japoniškas sodas. Kas geriau – bambukai ar karklai?

Vienas iš svarbiausių augalų rytietiško stiliaus sode yra bambukai. Geriausiai pas mus jaučiasi žemaūgiai šalčiui atsparūs bambukai – sazos (Sasa),  šeivabambukiai (Pseudosasa), Sassaella. Jie auga nedideliais (0,3-1 m aukščio) kompaktiškais kupsteliais, kurie labai tinka apvadams formuoti, ir puikiai peržiemoja (bambukai yra visžaliai arba pusiau visžaliai).

Iš  aukštesnių šalčiui atsparių bambukų reikėtų paminėti didbambukius (Phyllostachys) ir  bambukaičius (Fargesia). Jie greičiaisiai niekuomet nepasieks augintojų žadamo 4-6 m aukščio ir neaugins rankos storio stiebų kaip nupiešta Kinijos atvirukuose, bet šiaip ar taip tai bambukai.

Didžiausia aukštaūgių bambukų bėda yra ta, kad šaltomis, o ypač vėjuotomis žiemomis virš sniego dangos esantys stiebai su lapais nušąla, o pavasarį labai vėlai atželia. Vos pradeda augti, o jau, žiūrėk, atėjo ruduo. Sunki žemė ir sausos vasaros jiems taip pat ne į naudą. [banner]

Taip pamažu aukštaūgiai bambukai pavirsta žemaūgiais. Vietoje jų rytietiško stiliaus sode galima sodinti karklus – kai kurių iš jų išties panašūs į bambukus. Pavyzdžiui, smėlyninis karklas (Salix exigua), macudinis karklas `Tortuosa` (Salix matsudana), balsvasis gluosnis `Angustifolia` (Salix elaeagnos), pleištalapis karklas `Rubikins` (Salix koriyanagi), liaunašakis gluosnis `Erythroflexuosa` (Salix sepulcralis).

Salix boydiiBritaninis karklas (Salix boydii) nors ir nepanašus į bambuką, taip pat tinka japoniniam sodui papuošti. Tai kompaktiškas augalas storais mėsingais lapukais ir kreivu sustorėjusiu kamienu, todėl atrodo kaip pačios gamtos suformuotas bonsai medelis. Auga labai lėtai, rudenį lapukai nusidažo skaisčiai geltonais.

Dabar palyginkime bambukus su karklais,  ir suskaičiuokime visus už ir prieš.
Bambukų pas mus sunku gauti, geriausiai atrodo ir greitai auga tik neaukšti. Kai kurie bambukai plinta požeminėmis atžalomis (sugeba atsidurti per 10 ir daugiau metrų nuo pagrindinio augalo), o šaltą žiemą nepridengti nušąla iki sniego dangos arba žemės. Tiesa, kitąmet atželia. Mažų krūminių bambukų grožiui šalnos beveik nepakenkia, nes žiemą jie po sniegu (dažniausiai kyšo tik viršūnės), be to, net ir nušąlę pavasarį jie sparčiai atauga.

Nušalę aukštesni ilgai maivosi, todėl metus kitus gražaus krūmelio vietoje styro vos kelios suvargusios šakelės. Jeigu stiprūs šalčiai kartojasi, tokie augalai labai nuskursta ir niekad pilnai neatauga. Kita vertus, bambukai neserga jokiomis ligomis, jų nepuola kenkėjai, jie kurį laiką gali augti net užmirkusioje žemėje, o japoniškam sodui suteikia išskirtinį vaizdą. Aukštesnių bambukų kamienus žiemai galima uždengti, apvynioti agroplėvele ar maišiniu audeklu, saugoti nuo vėjo, o šaknis reikia storai mulčiuoti.

Aš bambukus mulčiuoju visą vasarą šviežiai nupjauta žole (rudenį gaunasi per sprindį ar du puvėsių), todėl žiemą jokių papildomų apsaugos priemonių nesiimu. Aukštesni bambukai auga užuovėjoje, stiebų neraišioju, todėl jie retsykiais apšąla. Visiškai iššąlę buvo tik kartą, kai vieną besniegę žiemą, o tiksliau jos pradžioje, keletą dienų siautė labai stiprūs žvarbūs vėjai. Iš patirties galiu pasakyti, kad toks vėjas bambukams yra daug baisiau negu -25oC šalčio tykią ir ramią dieną.

Pavasarį bambukai vėlai pradeda augti, todėl šalnos jiems nebaisios. Tiksliau, ūglius jie pradeda leisti anksti, bet iškišę “nosis” iš komposto jie palaukia šiltesnių dienų, todėl per 7 metus dar nepasitaikė, kad būtų nušalę. Atviroje vietoje sodyboje augantys bambukai naujus ūglius pradeda auginti vos ne mėnesiu vėliau negu Kaune.

Tuos, kurie bambukus planuoja žiemai uždengti, reikėtų įspėti kad tai pusiau visžaliai augalai, dalį lapų numeta, bet kiti gyvena per žiemą. Jų negalima visai paslėpti po danga, ypač ilgesnį laiką, nes jiems reikia šviesos fotosintezei. Todėl dengdami aukštus bambukus labiausiai rūpinkitės jų stiebais, o lapai tegul plaistosi vėjyje. Visgi net aklina danga nepridaro daug bėdos, jeigu žiema šalta ir be atlydžių. Jeigu žiema snieguota, bambukų stiebus galima apkasti sniegu (kuo aukščiau), arba prilenkti prie žemės ir užberti sniegu visą lają. Tai vienas iš geriausių apsaugos nuo šalčio būdų, bet per atlydį sniegą nuo augalo reikia nuvalyti.

Dabar apie karklus. Dauguma aukščiau išvardintų gražuolių pas mus didesnė retenybė net už bambukus. Auga jie greitai ir per metus kitus parodo visą savo grožį, tačiau linkę sirgti visomis įmanomomis ligomis, o kenkėjai juos irgi dievina. Šaltą žiemą taip pat apšąla. Anksti prabunda pavasarį, todėl gali apšalti jaunus ūglius ir lapus.

Taigi ką renkatės? :)

 © Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

Į kiemą įsliūkino pirmoji šalna

Ji ateina tyliai kaip vaiduoklis ir nubarsto sodus ledo kristalais. Rytą plonas sniego voratiklis nudažo veją melsvai ir jeigu ne tirštas garas, besiveržiantis iš burnos, pagalvotumei, kad ši plonytė antklodė visai minkšta ir šilta. Kai saulė pagaliau atplyšta nuo horizonto, kiemas sutviska vaivorykštės spalvomis. Tūkstančiai miniatiūrinių veidrodėlių saulėje atspindi rudenines sodo spalvas. O raudoni, oranžiniai ar geltoni lapukai lyg chameleonai maino savo atspalvius…  Ruduo – nuostabus ir mistiškas metas sode. Todėl greičiau gerkite kavą ir eikite fotografuoti.. :)

© Sodoplanas.lt, 2010. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

Botanikos sodas Briuselyje

Belgijos  nacionalinis botanikos sodas įsikūręs puikioje ramioje vietoje Briuselio pakraštyje, Meise priemiestyje. Vos už 4 km nuo botanikos sodo yra įžymusis Atomiumas, šiuolaikinio mokslo, technologijų ir meno muziejus, jau tapęs Belgijos sostinės simboliu ir teminis parkas „Mini Europa” – tai labai patogu miesto svečiams, kurie per dieną aprėpti visas aktyvias pramogas.

Tai puiki vieta ramiai pasivaikščioti didžiuliu 92 ha parku arba prisėti ant suolelio ir sukrimsti sumuštinį. Tik saugokitės Bouchout pilies (ji priklausė Belgijos karaliaus Leopoldo II seseriai Šarlotei) tvenkinį aplipusių žąsų ir ančių. Ne tiek jų pačių, kiek žolę nuklojusių įspūdingo dydžio „bombikių“. Jomis nuklota ne tik veja, bet ir visi takeliai aplink pilį,  todėl šios vietos geriau vengti.

Jeigu vaikščioti tingite, sėskite į dailią dvikinkę karietą, kuri senų medžių alėjomis jus nuveš iki vadinamųjų augalų stiklo rūmų. Įspūdingo dydžio žiemos sodai suskirstyti pagal klimato zonas –  pradedant stepėmis ir dykuma, baigiant lietingais tropikų miškais. Stiklo rūmus sudaro 13 didelių patalpų apsuptų 22 „salelėmis”. Tai daugiau kaip 1 ha žemės po stiklu ir įspūdingiausios augalų kolekcijos iš viso pasaulio. Joms verta paskirti bent keletą valandų, juo labiau, kad už stiklo sienų laukia tik neišvaizdžios žąsų bombikės.

Lietingame atogrąžų miške visuomet šilta ir drėgna, jame auga lianos, palmės ir epifitai. Čia tiesiog knibžda gyvybė. Juose aptinkama daugiau augalų ir gyvūnų rūšių negu visuose kituose pasaulio biomuose kartu sudėjus. Amazonės baseine viename hektare randama net 300 rūšių medžių. Juos apsiveja ir dažnai įvairiame aukštyje sujungia lianos. Epifitai uždengia medžių kamienus ir šakas. Kai kurie atogrąžų miškai kasmet apsemiami, kai liūmių sezonu patvinsta upės.

Atogrąžų kalnų šlaituose tvankų ir drėgną žemunų miškų karštį keičia vėsesnė drėgmė. Rūkai gaubia šių miškų lajas, o nuo lapų tiesiog laša drėgmė. Medžius apaugusios kerpės ir samanos. [banner]

Viduržemio jūros klimato žiemos sode – ne tik augalai iš Italijos ar Turkijos, bet ir kitų pasaulio regionų, kur orai ir augimo sąlygos panašios – tai Pietų Afrika, Čilė, Vakarų Australija ir JAV (Kalifornija). Šis regionas išsiskiria palyginti trumpu sezonu – vešlų pavasarinį augimą keičia vasaros sausra. Augalai prisitaikę ne tik prie kaitrios saulės ir sausros, bet ir prie gaisrų.

Ne tik vaikams, bet ir suaugusiems įdomu stilizuotame Evoliucijos muziejuje, kur tiksliai atkuriamas  augalų evoliucijos procesas nuo žaliųjų dumblių iki dabatinių žydinčių augalų.  Senovinis miškas labai tikroviškas, taip ir lauki, kad ant takelio iš tankmės iššoktų dinozauras. Pats gražiausias, tiesiog pribloškiantis amazoninių viktorijų (Victoria amazonica) paviljonas.

Didžiuliame apskritame baseine auga lelijos, kurių lapai gali išlaikyti paviršiuje vienerių metų vaiką, pakraščiuose žydi gražiausios tropikų lelijos, lotosai, auga mangrovės, kiti vandens ir pelkių augalai. Šiame paviljone labai karšta ir drėgna, nuolat palaikoma apie 30 laipsnių temperatūra. 

Belgijos nacionalinis botanikos sodas vienas didžiausių  pasaulyje. 1958 metais jis buvo perkeltas iš Briuselio miesto centro į dabartinę vietą. Kartu persikėlė ir visos per keletą šimtmečių sukauptos augalų kolekcijos.

© Sodoplanas.lt, 2010. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

Milžinės lelijos

Amazoninė viktorija (Victoria amazonica) – tai gigantiška vandens lelija, kuri natūraliai auga giliuose Amazonės upės baseino vandenyse (šaknys įsitvirtinusios 2-8 m gylyje). Stiebai ir lapų apačia apaugę ilgais dygiais spygliais, kurie gerai saugo nuo žolėdžių vandens gyvūnų. Kai kurių rūšių viktorijų lapai užauga iki 3 m skersmens.

Įdomiausia, kad šį unikalų augalą galima auginti kaip vienmetį iš sėklų. Sėklų galima įsigyti internetu arba lankantis didžiuosiuose pasaulio botanikos soduose, pavyzdžiui Londono Kew. Sėklos dygsta ir auga labai sparčiai. Bėda ta, kad viktorijai pas mus lauke per šalta, o į mažą plastikinį baseinėlį žiemos sode jos nesutalpinsi. Be to, ji nepakenčia vandens temperatūros svyravimų, todėl vėsesniu oru, net ir vasarą, vandenį baseine reikia šildyti.

Taigi viktorijas sėkmingai gali auginti tik botanikos sodai arba tie lelijų mylėtojai, kurie turi didžiulį [banner] šildomą žiemos sodą. Bet įsigyti sėklų ir pabandyti užsiauginti šį vandens stebuklą linkėčiau kiekvienam. Juo labiau, kad tokią karštą vasarą kaip praėjusi, viktorija būtų puikiai porą mėnesių augusi ir tvenkinyje lauke. Tiek užtektų gėlininko smalsumui patenkinti.

Sėklas reikėtų pirkti rudenį ir stratifikuoti. Paskui daigelius paauginti akvariume ir baigiantis  pavasariui perkelti į šildomą baseiną. Vasaros viduryje, jeigu sąlygos tinka  ir augalas gerai įsišaknijęs, ima augti gigantiški lapai, kurie pakeičia mažesnius „vaikiškus”. Tuo pačiu ima augti ir dideli balsvi 30-40 cm skersmens žiedai. Kaip ir dauguma vandens lelijų, jie žydi tik dvi paras (neužsiveria ir pirmą naktį)  ir sendami pamažu rausta.  Peržydėję nuskęsta. Apdulkinti žiedai po vandeniu suformuoja vadinamąsias sėklų dėžutes. Beje, šiuos augalus apdulkina… mėšlavabaliai!

Fotografuota Belgijos nacionaliniame botanikos sode, Briuselyje.

© Sodoplanas.lt, 2010. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

Mano numylėtinės

Man visuomet patiko augalai, kurių lapai yra spalvoti, o keras aiškios geometrinės formos arba jį lengva formuoti. Todėl japoninės lanksvos mano gėlynuose groja pagrindiniu smuiku. Tai puikūs augalai neaukštoms griežtos geometrinės formos arba laisvoms gyvatvorėms, platiems apvadams, kaip akcentas sudėtiniuose gėlynuose (viduriniame arde arba priekyje), alpinariumuose, jas galima auginti dekoratyviniuose vazonuose terasoje arba balkone, nes šaknų sistema paviršinė, o pats augalas labai gajus. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad mano gėlynuose vyrauja sumedėję augalai – lapuočiai arba spygliuočiai medžiai ir krūmai (žemaūgiai arba miniatiūriniai kultivarai, tinkami auginti nedideliuose sklypuose), o žoliniai augalai, arba taip vadinamos gėlės sudaro vos kelis procentus. Žoliniais augalais aš tik užpildau tarpus tarp medžių ir krūmų.

Daugumos japoninių lanksvų kultivarų lapai keičia spalvas visą sezoną. Vieni išsprogsta raudoni, paskui pažaliuoja, kiti iš geltonų tamsėja iki oranžinių, treti pavasarį pasitinka salotiniai ir gelsta iki tamsios citrinos. Viena savybė yra bendra – jeigu kultivaras pasižymi spalvingais lapais, jie visuomet išsprogsta tamsiausi ir vasaros vidurio pamažu šviesėja. Kai lanksvos pražysta, rausvi pūkuoti žiedynai nustelbia blyškius, jau šiek tiek pavargusius lapukus ir papuošia gėlyną naujomis spalvomis. Lanksvoms peržydėjus ir jas išgenėjus apie 2-3 savaites trunka bjauriojo ančiuko periodas, kai bunda miegantys pumpurai. Paskui lanksvos apsipila naujais spalvingais ūgliais (būtent – spalvoti ne tik jauni lanksvų lapai, bet ir nauji ūgliai, o taip pat žiedkočiai) ir rugpjūčio pabaigoje dar sykį žydi. Tiesa, šisyk jau nebe taip gausiai ir lapai jau nebūna tokie ryškūs kaip pavasarį, bet po birželio žalumos akį vistiem džiugina. Rudenį lanksvos vėlgi keičia spalvą – gelsvai ar rausvai nusidažo net žalialapiai kultivarai. Spalvos priklauso nuo rudens. Labai [banner] šaltą ir drėgną rudenį lanksvų (o taip pat ir kitų augalų) lapai atrodo prastokai, labiau rudi negu geltoni. Šiltą ir sausą rudenį jos džiugina oranžiniais ir raudonais atspalviais, o taip pat pavieniais žiedynais.

Sprogsta japoninės lanksvos vienos iš pirmųjų, balandžio mėnesį. Šiemet žiema buvo ilga (sniegas nutirpo tik kovo viduryje), o mano lanksvos išprogo balandžio 22 dieną. Jų ryškūs lapukai puikiai dera su pirmaisiais smulkiasvogūnių gėlių žiedais.

3 geriausi japoninių lanksvų kultivarai, kurios rekomenduoju ir kuriuos rasite beveik kiekviename medelyne:

`Golden Princess` – užauga iki 1 m aukščio ir panašaus pločio, bet kero dydį ir formą nesunku reguliuoti sodo žirklėmis. Pavasarį ūgliai ir lapukai skaisčiai geltoni, vėliau pasidaro aukso geltonumo. Žydi gausiai, rausvi žiedai sutelkti plokščiuose žiedynuose. Vasaros viduryje „auksas“ nublanksta iki šviesiai žalios spalvos, užleisdamas vietą žiedams. Rugpjūtį vaizdelis vėl pagerėja, nes pradeda augti nauji ūgliai. Rudenį visi lapai nusidažo šviesiai geltonai.

`Goldframe` – labai gražus kultivaras. Pavasarį jo lapukai būna tamsiai oranžiniai, kartais su bronziniu atspalviu. Vėliau blykšta iki geltonų, vasaros viduryje – gelsvų (tuomet beveik nesiskiria nuo `Golden Princess`). Rugpjūtį ima auginti naujus rausvus ūglius ir vėl išsiskiria „iš minios“. Šiltą sausą rudenį lapai nusidažo oranžiniai, o kartais raudonai. Atrodo puikiai!

`Magic Fire` nėra naujas kultivaras, bet Lietuvoje pasirodė palyginti neseniai ir visuose medelynuose jo nerasite (bet paieškojus tikrai galima rasti). Pavasarį jo lapukai sprogsta ryškiai raudoni – vaizdas tikrai neprastas! Pamažu lapai šviesėja iki tamsiai oranžinių, paskui rausvų, o vėliau ir visai pažaliuoja. Tačiau nauji ūgliai ir viršūniniai lapai visuomet auga raudoni arba rausvi, todėl dar sykį pakartoju – nebijokite lanksvų genėti. Žiedynai rausvai raudoni. Rudenį lapai nusidažo rausvai su geltonais ar rusvais atspalviais, kartais raudonai.

Japoninių lanksvų keras natūraliai yra apskritos arba šiek tiek ovalios, bet netvarkingos formos. Nekarpomos gali pasiekti metro aukštį ir plotį, bet aš rekomenduoju negailėti jų ir reguliariai genėti. Tuomet lapai bus ryškesni, o žiedai stambesni. Beje, apie žiedus. Aš derinu augalus su spalvotais lapais ir visiškai nekreipiu dėmesio į žiedus. Dažniausiai medžiai ir krūmai žydi trumpai, o kultivarai spalvotais lapais dažnai ir visai nežydi.

Tačiau ir gelsvalapės japoninės lanksvos gražiai žydi – jų žiedai pasirodo kaip tik tuomet, kai pavasarinė lapų spalva ima blykšti, ir puošia apie 10-20 dienų (nelygu orai – karštą ir sausą vasarą peržydi labai greitai). Žiedynus iškerpu dar nespėjus jiems pilnai peržydėti, kai pradeda vysti pirmieji žiedeliai. Tuo pačiu metu augalas formuojamas, nes iki vasaros vidurio labai išsikeroja. Geniu labai paprastai – suimu šakas į saują ir nukerpu viršūnes per 5-15 cm (taip, iš tikrųjų tiek daug, ypač alpinariume). Taip apeinu visą kerą.

Išgenėjus visas lanksvas susidaro keletas karučių šakų. Jas galima sukompostuoti arba padauginti. Birželio pabaiga – liepos pradžia idealiai tinka dauginti pusiau sumedėjusiais auginiais, be to, japoninės lanksvos labai lengvai įsišaknija. Dauginimui imkite 7-15 cm šakutes be žiedų, nukirpkite viršūnes, įsmeikite į vazoną su puria drėgna daržo žeme ir statykite pavėsyje (aš vazonus laikau šiaurinėje namo pusėje po melsvėmis). Nepamirškite retsykiais palaistyti. Aš dažniausiai savo auginius pamirštu ir apžiūriu tik rudenį, bet siūlau mano pavyzdžiu nesekti. Tokiu tinginio būdu įsišaknija apie 70 proc. auginių.

[b] Kaip minėjau, tai labai gajūs augalai. Ne sykį teko persodinti suaugusius lanksvų krūmus, perkelti iš vienos vietos į kitą ne sezono metu, pamiršti palaistyti ir panašiai – jos visada prigyja. Vienintelė priemonė, kurią taikau persodinus lanksvas – 2/3 išgeniu vainiką. Tiesiog nukerpu visas šakas per sprindį nuo žemės. Taip augalas išgarina mažiau vandens ir lengviau prigyja. Savo vainiką japoninės lanksvos atstato labai greitai – per 1-3 metus.

Lanksvų galima pasidauginti ir sumedėjusiais auginiais – vėlų rudenį (nukritus lapams) arba anksti pavasarį, kol pumpurai dar neišbrinkę, pasiruoškite 10-15 cm ilgio šakučių, viršūnes nukirpkite ir įsmeikite į vazonėlius su paprasta drėgna daržo žeme. Laikykite garaže arba rūsyje, svarbu kad patalpa žiemą neperšaltų. Į žemę šakutę įkiškite per 2 pumpurus, žemę aplink apspauskite.

Dew on spiraeaAš šitaip dauginu rudenį, nes pavasarį darbų per akis. Žemę vazonėliuose retsykais palaistau, o jeigu prognozuojami stipresni šalčiai, vazonėlius užkloju senais skudurais (mano garažas nešildomas) arba perkeliu į rūsį. Iki pavasario auginiams šviesa nebūtina.

Kai reikia vos 1-5 naujų augalų, lanksvas galima dauginti atlankomis. Anksti pavasarį, prieš prasidedant vegetacijai, išsirinkite jauną gražią šakutę. Žemę po šakute supurenkite ir suformuokite negilų lovelį. Šaką paguldykite į lovelį, prismeikite vielinėmis ar plastikinėmis kilpelėmis, kad neatsitiestų. Per vidurį užberkite žeme ir atsargiai suminkite. 1-2 pumpurai ar pumpurų poros turi būti po žeme, o viršūnė kyšoti. Pavasarį drėgmės dažniausiai užtenka, o vasarą bent per karščius reikia palaistyti. Rudenį atsargiai patraukite atlanką už viršūnės – jeigu ji tvirtai prilipusi prie žemės, vadinasi, šaknys jau yra. Nukirpkite šaką jungiančią su motininiu augalu ir nejudinkite naujo kero iki pavasario. Tuomet persodinkite.

Dėl žemės ir vietos. Lanksvos labai pakančios, bet jeigu perkate kultivarus spalvotais lapais, sodinkite juos saulėje, kad būtų apšviesti bent pusdienį kasdien. Pavėsyje spalvos nebūna tokios ryškios arba augalas visai pažaliuoja. Skirtingai negu dauguma geltonlapių augalų vasarą japoninės lanksvos beveik niekuomet neapdega saulėje, nebent auga smėlyje, o Lietuvoje jau mėnesį nelyja. Dabar apie žemę. Deja, neturiu jokios patirties ir nežinau kaip lanksvos auga smėlyje, bet visur kitur – nuo gero komposto iki sunkoko molio – bujote bujoja. Tręšt taip pat niekuo papildomai netręšiu – pavasarį visus krūmus ir medžius (išskyrus spygliuočius) pamaloninu kompleksinėmis lėtai tirpstančiomis trąšomis ir tuo viskas baigiasi. Tiesa, žemę kas keletą metų pagerinu nupjautos žolės kompostu (pabarstau aplink augalus ir įterpiu su kauptuku), bet lanksvoms jo gailiu. Jos ir taip puikiai auga.

© Sodoplanas.lt, 2010. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

Palmengarten – žalia oazė stiklo džiunglėse

Frankfurtas prie Maino – vienas didžiausių Vokietijos miestų, išsidėstęs abiejose Maino upės pusėse. Tai Vokietijos finansų sostinė, jame įsikūrusi ir Europos centrinio banko būstinė. Pačiame miesto centre, visai šalia 11 įspūdingų dangoraižių – finansinės miesto širdies ir miestiečių pasididžiavimo – prisišliejęs Palmengarten botanikos sodas. Kaip džiunglėse mokslininkai stebisi aptikę civilizacijos apraiškas, taip neįtikėtinai ši žalia ir gaivi oazė atrodo modernių metalo ir stiklo džiunglių fone. Sodas išsidėstęs 29 ha teritorijoje, jame eksponuojami 6000 augalų rūšių iš viso pasaulio.

Vos tik įėjus per vartus – iš pagrindinio Palmengarten pastato su bilietų kasa, patenki į gaivų, svaiginantį spalvų ir kvapų pasaulį – lyg karštą dieną įšoktum į spalvingą ledų šerbetą. Miesto triukšmas nutolsta, jį pakeičia gėlynuose drugelius gaudančių ar tvenkinyje kartu su milžiniškais karpiais besiturškiančių vaikų krykštavimas. Ausis pagauna ir monotonišką suoliukus nuklojusių pagyvenusių ponių murmesį, retsykiais pagyvinamą paukščių balsais.

Palmengarten botanikos sodas, kaip ir dauguma Vokietijos viešų parkų ar kitų poilsio zonų, suformuotas taip, kad jame būtų gera ir patogu ilsėtis. Planas aiškus, daug saulėtų ir pavėsingų poilsio vietų, kas keletas žingsnių – patogūs suoliukai. Sode daug erdvės ir pramogų, vaikams yra speciali žaidimų aikštelė ir lauko teatras, o taip pat traukinukas, bet jiems labiau rūpi pašerti milžiniškus karpius, kurie lyg šuniukai būriuojasi prie lieptelio. Jie visai nebailūs, čepsi batoną tiesiai iš rankų ir nesprunka, kai bandai pakasyti jų riebius šonus. Antys irgi čia pat, komiškai atliuoksi per pievelę, jeigu pastebi, kad kažkas ant suoliuko ką tik išsivyniojo sumuštinį.

Geometrinis rožių sodas su fontanu atkurtas pagal 1884 metų projektą, bet dabar jis gerokai didesnis ir spalvingesnis, su balta pergole, apauginta oranžinėmis vijoklinėmis rožėmis.

Palmengarten buvo keičiamas ir plečiamas pamažu. Prie 20 metų vakarinėje sodo dalyje buvo supiltas kalnas rūgščios žemės ir suformuotas rododendrų sodas. Iš Rytų Azijos ir Šiaurės Amerikos kilusios rododendų ir azalijų rūšys kasmet gegužės – birželio mėnesiais apsipila nuostabiais žiedais.

Didžiulis alpinariumas buvo visiškai pertvarkytas 1980 metais. Suformuoti žvyro takeliai su pakopomis, kalnų upelis, atvežta specialios žemės. Augalai alpinariume surinkti iš įvairių pasaulio kalnuotų vietovių. Alpinariumo akcentas – didžiulis krioklys su apžvalgos aikštele viršuje. Iš čia puikiai matyti ne tik visas tvenkinys, vėžlių sala (ji iš tikrųjų aplipusi baliniais vėžliais – šie gyvūnai čia šildosi saulėje), medinis, tvenkinį pusiau skiriantis lieptas, bet ir miesto dangoraižiai – vadinamasis Europos Manhetenas.

[banner] Akį ypač traukia Palmengarten žiemos sodų kompleksas arba vadinamasis tropikariumas. Jį sudaro 6 dideli ir 7 mažesni stikliniai namukai. Kiekviename sukurtos specialios, konkrečiai klimato zonai skirtos sąlygos ir auga specifiniai augalai. Kompiuteris prižiūri drėgmės ir šilumos balansą, vėdina ir net laisto. Čia rasite tikrą dykumą, lietingą tropikų mišką, drėgną aukštikalnę ir net magrovę. Kitame stiklo name – vėsus kalnų klimatas, subtropikai, savanos. Viso pasaulio gamta – po vienu stogu.

Lauke taip pat įdomu. Baseinėliuose prie pat žiemos sodų spalvingus žiedus krauna tropinės vandens lelijos ir lotosai. Kitoje žiemos sodų pusėje, ant kalniuko po atviru dangumi auga vėsesniam orui atsparesni kaktusai ir kiti sukulentai. Ypač įspūdingai atrodo tikrųjų araukarijų miškelis – jų lapai kieti ir aštrūs kaip skustuvai.

© Sodoplanas.lt, 2010. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

Žvakes laužiam per pusę

Pušų genėjimasVėsūs ir lietingi orai parvijo mane  namo. Taigi turiu laisvą minutę priminti apie vieną labai svarbų darbą, kol dar ne vėlu. Šiuo metu dauguma pušų jau užauginusios ilgus naujus ūglius, dar vadinamus žvakėmis. Jų spygliukai dar minkštučiai, šviesūs, prigludę prie ūglio. Dabar pats metas pušis genėti, jeigu norite išlaikyti kompatišką formą.

Pušų genėjimas ypatingas. Negalima kirpti pernykščių ir senesnių, visai susiformavusių šakų, jeigu planuojate tik sutankinti augalą – iškirpus liks skylės. Pušys neturi miegančių pumpurų, taigi šakos toje vietoje neataugs ir augalas nesutankės. Galbūt su laiku skylę lajoje paslėps šalia augančios šakelės, bet augalo forma bus sugadinta ilgam. Senesnės šakos kerpamos tik tuomet, kai serga, yra nudžiūvusios arba darko bendrą lajos vaizdą. Genimi – pusiau nulaužiami ar nukerpami tik jauni pušų ūgliai.

Miniatiūrinės ar pusiau miniatiūrinės pušys paprastai negenimos, nes yra aiškios kompaktiškos formos ir [banner] auga taip lėtai, kad genėti tiesiog nėra jokios prasmės (ir nėra ką). Su kitomis pušaitėmis, ypač kalninėmis, kurių dabar tiek kultivarų, galima šiek tiek „pažaisti“, ypač jeigu jos pasodintos netinkamoje vietoje ir yra per didelės persodinti. Mano alpinariumas – puikiausias netinkamos vietos pavyzdys, kai prieš keletą metų, stengdamasi kuo greičiau jį apsodinti, įkišau keletą rūšinių kalninių pušaičių.

Taigi, dabar apie genėjimą. Šakų viršūnėse pušys suformuoja po keletą (rečiau vieną) naujų ūglių. Nelygu kiek leisite pušiai paaugti, ūgliai patrumpinami trečdaliu arba per pusę. Jeigu norite, kad  šaka neaugtų į viršų, bet plėstųsi į šonus, vidurinį (viršūninį) kiekvienos šakos ūglį išskinkite visai, o šoninius patrumpinkite trečdaliu arba per pusę. Jeigu norite užauginti ilgą, neišsišakojančią šaką, centrinio ūglio nelieskite, bet išlaužkite šoninius. Aš visus ūglius trumpinu vienodai – tiesiog nulaužiu per pusę. Taip mano pušaitės išlaiko gražią apvalą formą, yra tankios ir per metus paauga visai nedaug.
Genėjimui sekatoriaus nereikia, tik jūsų pirštų.

pinus pruning

Prieš genėjimą

pine pruning

Centrinis ūglis

Ūglį laužiam pusiau

pruning

Štai ir viskas. Išgenėta.

© Sodoplanas.lt, 2010. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

Keičiam kailį!

Dygioji eglė WaldbrunnNėra gražesnio mėnesio už gegužę, kai stojus šiltiems ir drėgniems orams tiesiog per naktį, lyg paspaudus mygtuką, išsprogsta visa žaluma ir augalai ima keisti savo rūbą ne dienom, o valandom. Tai metas, kai rankose arba kauptukas (piktžolės irgi auga kosminiu greičiu), arba fotoaparatas, nes po valandos kitos  žavinga akimirka  jau gali būti praėjus. Panašiai kaip anekdote apie flegmatiką ir vėžlius zoologijos sode: “atidariau vartelius, o jie tik švyst švyst švyst, ir pabėgo“.

Tikiuosi, neužpuls manęs gėlininkai, bet gegužę man gražiausi ne pirmieji žiedai [banner] (dabar gausiai žydi mažieji vilkdalgiai (Iris pumila) ir dauguma pavasarinių gėlių), o naujus ūglius auginantys – kailiuką keičiantys – spygliuočiai. Įprasta manyti, kad spygliuočiai visus metus vienodi, jų spalva nesikeičia. Tai netiesa. Pirmiausia tokią nuomonę paneigia gausybė kultivarų, kurie stebina savo sugebėjimais keisti  spalvą pagal sezoną (vasarą žali, žiemą – geltoni, arba žali ir rudi, pilki ir mėlyni), kiti pavasarį augina ryškius geltonus ar balsvus, rausvus ūglius, kurie pažaliuoja tik po gero mėnesio. Tačiau visi spygliuočiai, net paprasčiausios eglutės, kurių pilni miškai ir pamiškės, pavasarį pasidabina gerokai šviesesniu, skaistesniu ir minkštesniu rūbu, negu dėvėjo visus metus – ežiukai trumpam pavirsta meškiukais.

Keletas nuotraukų iš mano sodo. Paspauskite ant nuotraukos, kad ją padidintumėte:

Sitkinė eglė Papoose Tenais Baltoji eglė Blue Planet Tikroji metasekvoja Goldrush Dygioji eglė Waldbrunn
Dygioji eglė Glauca Pendula Europinis kukmedis Repens Aurea Paprastoji eglė Nidiformis Pilkasis kėnis Compacta
Subalpinis kėnis Compacta Menturinis skėtkėnis Paprastoji eglė Pumila Kalninė pušis

© Sodoplanas.lt, 2010. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

Augalai apvadams

Augalų derinimasApvadai – vienas iš paprasčiausių, bet man asmeniškai gražiausių gyvatvorių tipų, kurį labai lengva pritaikyti kiekviename sklype – apjuosti, įrėminti gėlyną, tvenkinėlį, mažosios architektūros statinį ar net kopūstų lysvę, arba naudoti apvadus kaip sodo akcentą formuojant mažyčius labirintus, pynes ar net paveikslus.

Į pynes sunerti ornamentiniai gėlynai (Knot gardens) pirmiausiai paplito Anglijoje 16-17 amžiuje, o paskui išpopuliarėjo visoje Vakarų Europoje. [banner] Tokių pynių rėmams buvo sodinami buksmedžiai, o tarpus užpildydavo ryškiai žydinčiomis sezoninėmis gėlėmis. Jos kaip taisyklė buvo sodinamos didelėmis grupėmis ir sudarydavo spalvines dėmes. Pavasarinėms gėlėms peržydėjus sodindavo kitas, todėl toks gyvas paveikslas sezono metu nuolat kito ir mainėsi. Kartais pynes palikdavo tuščias, žemę užberdavo dekoratyvine skalda ar medžio žieve. Prancūzijos dvarų ir rūmų sodininkai varžėsi buksmedžiais rašydami vis įmantresnius, sudėtingesnius ornamentus.

Nuo seno apvadams sodinami buksmedžiai – tankūs visžaliai ir lėtai augantys krūmeliai, kurie puikiai išsaugo jiems suteiktą formą. Bet vien jais apsiriboti neverta. Neaukštiems gėlynų apvadams tinka ir levandos (Levandula), rūtos (Ruta graveolens), vaistinės juozažolės (Hyssopus officinalis), paprastieji raudonėliai (Origanum vulgare), kalniniai dašiai (Satureja montana), paprastosios melisos (Melisa officinalis), taurieji didramuniai (Chamaemelum nobile), kai kurie kiečiai (Artemisia), neaukšti Tunbergo raugerškiai (Berberis thunbergii), taip pat kiti krūmai ar puskrūmiai tankia ir kompaktiška laja.

Pynės tinka ir mažame sklype, joms prižiūrėti nereikia nei daug žinių, nei laiko. Ornamentiniam gėlynui vietos reikės daugiau. Prieš pradėdami darbus nusipieškite norimą ornamentą ant popieriaus, paskaičiuokite kiek ir kokių augalų jums reikės.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežati draudžiama.

Lėtapėdžiai

Kukmedžiai (Taxus) pakenčia genėjimą ir karpymą, todėl Europoje nuo seno buvo naudojami gyvatvorėms, žaliosioms sienoms, labirintams ir gyvosioms sodo skulptūroms kurti. Juos nesunku dauginti sėklomis ir auginiais, bet jie palyginti reiklūs augimo salygoms. Be to, pas mane jie auga ypač lėtai, o kantrybės (taigi logiškai – ir kukmedžių) aš turiu nedaug.

Nors tankūs ilgaamžiai kukmedžiai idealiai tinka gyvatvorėms ir užsienyje yra vieni iš populiariausių augalų gyvatvorėms sodinti, pas mus jos labai retos. Pirmiausiai dėl to, kad, kaip jau minėjau, kukmedžiai labai lėtai auga, o dažnas mūsų norime „tvorą užauginti“ kuo greičiau. Žinoma, ko tiems kukmedžiams skubėti, juk jie gyvena ne vieną tūkstantį metų. Šaltesnę žiemą gyvatvorė pašąla ir joje lieka skylės, kurios „užauga“ labai pamažu. Saulėta gyvatvorės pusė žiemos pabaigoje kartais apdega, – ir vėl tos pačios problemos. Dar viena bėda – brangūs sodinukai (keletą kartų brangesni negu eglės), kas ypač aktualu sodinant ilgą gyvatvorę. Todėl pas mus kukmedžiai labiau tinka gėlynų apvadams ir neaukštoms gyvatvorėms pusiau pavėsyje arba pavėsyje, taip pat figūriniam karpymui (geometrinės formos, gyvūnų ir žmonių figūrėlės). Aukštoms gyvatvorėms tinka europinio kukmedžio (Taxus baccata) formos ‘Fastigiata’, ‘Fastigiata Aurea’, ‘Fastigiata Robusta’. [banner]

Tai žemei reiklus augalas, jis neaugs sausoje smėlėtoje ar rūgščioje dirvoje, nepakenčia sausrų ir stovinčio vandens. Taigi žemė turi būti neutrali ar šiek tiek kalkinga, drėgna. Labiausiai tinka derlingas, gerai įdirbtas priemolis. Pas mane auga molyje.Geltonspygliai kukmedžiai pavėsyje išblunka iki balsvų, juos reikėtų sodinti pusiau pavėsyje arba saulėtoje vietoje, bet apsaugoti nuo vidurdienio spindulių. Šią problemą galima išspręsti sodinant kukmedį prie aukštesnio medžio, kuris per patį vidurdienį ant jo mestų šešėlį. Geltonspyglės šakelės saulėje dažnai apdega, ypač sausą karštą vasarą arba žiemos pabaigoje.

Kukmedžiai sprogsta gegužės pradžioje, žydi vasarą, o sėklos subręsta rugsėjo mėnesį ir laikosi ant kero iki žiemos (arba juos nulesa paukščiai). Jeigu reikia daug augalų gyvatvorei ir niekur neskubate, „uogytes“ galima surinkti, per žiemą stratifikuoti, o pavasarį pasėti daigyne. Dalis sėklyčių sudygsta tai pačiais metais, kitos po metų ar net dviejų. Jauni daigeliai pridengiami nuo saulės, o prieš žiemą storai mulčiuojami.

Kitą sykį trumpai apžvelgsiu europinių ir tarpinių kukmedžių kultivarus.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.