Author Archives: Giedra

Spygliuočiai želdynuose

Pas mus įprasta spygliuočius sodinti tik gyvatvorėse arba išmėtyti vejoje padrikai tikintis kad jų visžalė ir dažnai spalvinga laja savaime suteiks dekoratyvumo. Iš tiesų spygliuočiai sklype vaidina tokį patį vaidmenį kaip ir kiti augalai, vieni puikiai tinka akcentams, o kiti tėra geras fonas išraiškingesniems augalams. Jų vieta sode turi būti kruopščiai suplanuota jau vien todėl, kad didžiąją metų dalį – nuo vėlaus rudens iki vėlyvo pavasario – kai kiti augalai be lapų, jie gros pagrindiniu smuiku ir pasodinti ne vietoje darkys bendrą vaizdą, o ne puoš jį.

Nors spygliuočiai šiek tiek keičia savo spalvą metų bėgyje, lapuočių krūmų ir daugiamečių gėlių derinimas želdyne įneša daugiau gyvumo, o sezonų kaita būna gerokai išraiškingesnė. Be to, tai gerokai išplečia augalų asortimentą ir spalvų gamą, juos paprasčiau ir pigiau surinkti.

Nereikėtų labai pedantiškai skaičiuoti augalų dydį ar aukštį, nes visa tai labai paprasta, o dažnai net ir rekomenduojama pakoreaguoti žirklėmis. Viena iš didžiausių bėdų yra ta, kad spygliuočiai dažniausiai auga lėtai, o kiti augalai greitai, ir želdynas įgauna nenormalias proporcijas.

Visuomet palikite spygliuočiams pakankamai vietos aplink augti ir gražėti. Jeigu spygliuočius sodinate kartu su daugiametėmis gėlėmis ar menkaverčiais lapuočiais krūmais, juos galima suglausti labiau, nes spygliuočiui paaugus kitus augalus tiesiog iškelsite.

[banner] Jeigu taupote ir perkate mažus sodinukus, rizikuojate mažiausiai 10-15 metų laukti kol sodas pagaliau bus toks kokį nusipiešėte, badydamas akis tuščiais tarpais tarp augalų. Kartais verčiau investuoti ir pirkti didesnius augalus. Svarbu neapsigauti perkant sodinukus: stambesnių rūšių ir miniatiūriniai kultivarai dažniausiai parduodami vienodo standartinio dydžio. Miniatiūriniai jau būna gerokai paauginti, o kiti dar visai jauni. Pasodinus juos kartu miniatiūriniai beveik nesikeis, o kiti ims augti ir pamažu išdarkys bendrą vaizdą. Todėl grupuoti geriausia augalus kurie yra panašaus augumo arba nebijo žirklių (ir jos nesugadina jų prigimtinio lajos grožio). Kita išeitis, kad gėlyno tarpuose 10 metų neišvilpautų vėjai – derinti spygliuočius su kitais augalais, kuriuos vėliau, spygliuočiams paaugus, perkelsite kitur. Galima spygliuočius grupuoti su nereikliais, puošniais ir augiais, žirklių nebijančiais lapuočiais krūmais (japoninės lanksvos, sedulos, pūkeniai, raugerškiai ir pan.), kurių vėliau persodinti nereiks, užteks kontroliuoti jų dydį ir formą sekatoriumi.

Grupavimas

Akcentiniai augalai padeda nukreipti žvilgsnį ten kur jums reikia. Jeigu vejoje ar gėlynui skirtoje vietoje ryžotės pasodinti tik vieną augalą, jis turi būti vertas šios garbės, o jo dydis –  atitikti erdvę. Visgi didesniame sklype toks augalas visuomet atrodys geriau jeigu aplink jį bus grupuojami mažesni.

Skaičius du iš karto padalina vaizdą į dvi simetriškas puses. Du vienodi augalai niekuomet nesodinami kartu, juos turi skirti takelis, įėjimas, laiptai ar gėlių lysvė.

Trejetuką reikėtų išmėtyti netvarkingai. Jeigu trikampyje derinate skirtingų rūšių augalus, sodindami palikite tarp jų šiek tiek daugiau erdvės.  Ketvertukas  geriausiai atrodo, kai padalinama į dvi grupes – vienoje lieka 3 augalai, o kitoje 1.

Penketukas geriausiai atrodo pasodintas kartu, panašiai kaip trijulė. Stambiausi egzemplioriai  sodinami trikampyje, o smulkesni išdėstomi kraštuose. Šešetukas geriausiai atrodo padalintas į dvi grupes po 3. Didesnes augalų grupes skaidykite neporiniais skaičiais.

Dažniausios dekoratyvinių medžių ir krūmų grupavimo klaidos –  pasodinama per tankiai, augalai nedera lajos forma ir spalvomis, jiems reikia skirtingų augimo sąlygų ir jie vienas kitam trukdo. Jau prieš pirkdami augalus turite žinoti, kur ir kaip juos sodinsite – grupėmis ar pavieniui, vejos viduryje ar pakraštyje, prie tvoros, namo fasadinėje pusėje ar vidiniame kieme, ir pan. Kai kurie medžiai ir krūmai labai gražiai atrodo grupėje, bet visai netinka sodinti po vieną.

Grupėmis sodinami augalai derinami ne tik pagal išvaizdą, bet ir augimo sąlygas. Juk vieniems reikia saulės, kitiems pusiau pavėsio, priemolio arba priesmėlio, o kai kurie paprasčiausiai nepakenčia kaimynystės. Labai svarbu, augalai augtų vienodai greitai. Jeigu vieni augs greitai, po 15-50 cm per metus, o kiti lėtai (1-5 cm), grupė atrodys prastai ir augalus gali tekti persodinti.

Pabandykite ant popieriaus nusipiešti keletą eskizų. Viename pavaizduokite augalų grupę, kaip ji atrodo dabar, o kitame – kaip grupė atrodys po 10 ar 15 metų, kai medeliai ar krūmai užaugs.

Jūsų dėmesiui keletas paprastų spygliuočių grupavimo planelių, kurie galbūt įkvėps ir pažadins jūsų vaizduotę. Nereikėtų jais vadovautis aklai, nes planeliai sukurti kompiuterine apželdinimo programa, kuriame įdiegtas ribotas augalų asortimentas, todėl čia išvardintus, bet rečiau prekyboje sutinkamus augalas galite drąsiai keisti populiaresniais, panašaus dydžio, spalvos ir lajos formos. Rekomenduoju ir patiems pažaisti su GardenPuzzle, tai nemokama lengvai valdoma programėlė. Labai smagu! :)

Visi augalai planeliuose vaizduojami jau pasiekę savo normalų, veislei būdingą aukštį ir formą. Paspauskite ant paveikslėlio, kad atsidarytų didesnis.

1 planelis. Sala

Aukščiausias augalas – dygioji eglė (Picea pungens)  `Koster,` raudonas – Tunbergo raugerškis (Berberis Thunbergi) `Atropurpurea`,  šalia jo geltonas kupstas – paprastoji tuja (Thuja occidentalis) `Rheingold`. Tarp tujos ir eglės auga kazokinis kadagys (Juniper sabina) `Tamariscifolia`, šalia stambi gelsva pagalvė – žirniavaisis puskiparisis (Chamaecyparis pisifera) `Filifera Aurea`. Priešais puskiparisį auga kalninė pušis (Pinus mugo) `Mops`, o želdyno priekyje – paprastoji tuja `Danica`.

Pilkšvi kilimėliai tai gulčiasis kadagys (Juniperus horizontalis) `Blue Chip`, o raudonai žydintys krūmeliai – sidabrakrūmiai (Potentilla fruticosa) `Red Ace`.

(Bus daugiau)

© Sodoplanas.lt, 2013, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

5 pradinuko klaidos

Įsigijus namą su sklypu rankos tiesiog niežti sėti, sodinti, nesvarbu ką ir kaip, bet svarbu kuo greičiau ir daugiau. Sodininkystė nemėgsta skubos, gražus želdinys “tapomas” pamažu (nebent pasamdomas profesionalus   “dailininkas”), todėl klaidų neišvengiama.

Pirmiausia ir didžiausia klaida, kurią daro visi naujokai, kai pagavus azartui perkami visi patikę ar pirmiausiai pasitaikę medžiai ar krūmai ir sodinami kur pakliūva. Vėliau prasideda begaliniai persodinimai, augalų keitimai vietomis ar naujais augalais, ir galutinis kiemo vaizdas susiformuoja po gero dešimtmečio ar nesusiformuoja visai, tuo sukeldamas didžiulį nusivylimą.

Kita klaida, kai susižavima ir pradedami kolekcionuoti vienos rūšies augalai. Rimta augalų kolekcija ir akiai malonus želdinys – dvi sunkiai suderinamos savokos, nebent sklypas labai didelis ir savo kolekciją jūs galite meistriškai paslėpti tarp kitų augalų.

Trečia klaida, kai nekreipiama dėmesio į augalo ir sklypo dydžio darną. Dažniausiai prekiaujama jaunais, mažais augalais ir nepatyręs sodininkas pirkdamas net nepaklausia, kas užaugs iš šio mažo mielo spyglių ar lapų kamuoliuko. Nesodinkite didelių rūšinių medžių ir krūmų miesto sklype ir miniatiūrinių ar pusiau žemaūgių medžių ir krūmų erdvioje kaimo sodyboje, nebent jūs turite slaptą mintį ir viziją kaip juos tinkamai panaudoti.

Ketvirta klaida, kai nepaisoma agrotechnikos. Augalus reikia grupuoti pagal jų poreikius saulei, dirvai, jos pH ir drėgmės kiekiui. Tie, kurie mėgsta saulę, lengvą ir rūgščią žemę, prastai jausis pavėsyje ir molyje. Ir atvirkščiai.

[banner] Penkta klaida – žavėjimasis egzotiškais ir šalčiui neatspariais augalais. Jų vieta narvelyje, t.y. – vazonėlyje, o gražūs, daug priežiūros nereikalaujantys želdynai kuriami iš paprastų, šalčiui atsparių medžių ir krūmų, jų žemaūgių kultivarų spalvingais lapais ar spygliais.

Dažniausiai sumedėjusių augalų dydis apibūdinamas taip:

Miniatiūrinis augalas per 10 metų užauga nuo1 iki 30 cm (vidutiniškai 1-2,5 cm per metus).

Žemaūgis augalas per 10 metų užauga nuo 30 cm iki 1,8 m (vidutiniškai 2,5-15 cm per metus).

Vidutinio dydžio augalas per 10 metų užauga nuo 1,8 iki 4,5 m (vidutiniškai 15-30 cm per metus).

Normalaus dydžio (stambus) augalas per 10 metų užauga apie 4,5 m (apie 30 cm per metus).

Visgi gražiai susitvarkyti kiemą galima ir be specialisto pagalbos, jeigu rimtai domitės augalais, išmanote jų dydį, augimo greitį, lajos formą, lapų ar spyglių spalvas ir jų kaitą kintant metų laikams. Tam reikia ne vienerių metų augalų stebėjimo ir mokymosi iš savo bei svetimų klaidų.

Dažnai spygliuočiai sodinami tik gyvatvorėse arba išmėtomi vejoje padrikai tikintis kad jų visžalė ir dažnai spalvinga laja savaime suteiks dekoratyvumo. Iš tiesų spygliuočiai sklype vaidina tokį patį vaidmenį kaip ir kiti augalai, vieni puikiai tinka akcentams, o kiti tėra geras fonas išraiškingesniems augalams. Jų vieta sode turi būti kruopščiai suplanuota jau vien todėl, kad didžiąją metų dalį – nuo vėlaus rudens iki vėlyvo pavasario – kai kiti augalai be lapų, jie gros pagrindiniu smuiku ir pasodinti ne vietoje darkys bendrą vaizdą, o ne puoš jį.


© Sodoplanas.lt, 2013, Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Žavingieji bukučiai

Bukieji puskiparisiai ( Chamaecyparis obtusa) kilę iš Japonijos aukštikalnių. Rūšiniai augalai dideli ir retai auginami želdynuose, bet žemaūgiai, geltonspygliai, lėtai augantys kultivarai užsienyje labai populiarūs. Kaip ir dauguma iš Rytų kilusių augalų, bukieji puskiparisiai šiek tiek keistoki, neįprasti akiai. Galima jų nekęsti arba jais žavėtis, bet abejingų nebus. Išsiskiria trumpomis šakelėmis, suktomis, lyg garbanotomis jų viršūnėlėmis. Dauguma kultivarų neturi viršūnės arba ji nėra aiškiai išreikšta. Pirmasis prieš 15 metų man tekęs „bukutis“ – `Nana Gracilis` – prieš jį nuperkant keletą metų skurdo vazonėlyje ir labiau priminė keistą bijūno žiedą, negu mažą grakštų medelį, kaip žadėjo pavadinimas. Mano paskutinis numylėtinis – `Tsatsumi Gold` svyrančiomis geltonomis šakelėmis, lyg reumato išsuktais pirštais. Sudėjus šiuos du augalus krūvon vargiai nuspėtum jų kraujo ryšį.  Kandidatas į numylėtinius – `Lemon Twist `, bet šis dar vos matyti virš žemės (o dabar giliai po sniegu)  ir sunku pasakyti  kaip jam seksis man patikti. :) Šiuo metu pasaulyje yra atrinkta tikrai daug puikių miniatiūrinių bukųjų puskiparisių, ir keletas įdomesnių, jeigu rimtai pataupysiu, šią vasarą nutūps mano kolekcijoje.

Balsvi, geltoni, tamsiai žali, suktomis šakutėmis, pasišiaušę kaip ežiukai, purūs ir minkšti kaip miško samanos – štai kokie tie „bukučiai“. Kai kurie labiau primena elfų namukus ar pasakų personažus negu augalus. Pavyzdžiui, `Golden Fern`, kurį galima supainioti su tikru paparčiu. `Snowkist` kai kurių šakelių viršūnės kreminiai baltos, lyg apsnigtos negausiu pirmu sniegu, o `Chirimen` šakos atrodo lyg būtų apaugusios samanomis ir primena keistą šiurpoką padarą, kuris tiesia savo ūglius stačiai į viršų ieškodamas atramos užsikabinti. Šis augaliukas pirmas mano šių metų “Privalu turėti” augalų sąraše.

Miniatiūriniai bukųjų puskiparisių kultivarai – puikus akcentas alpinariume arba nedideliame japoninio stiliaus sodelyje, arboretume.

Gerai auga drėgnuose, bet laidžiuose priemoliuose, mėgsta saulę ir drėgną orą, bet oro drėgmės jiems visai pakanka, jeigu pažemė storiau mulčiuota žieve. Jeigu alpinariumas prie tvenkinio, tuomet dar geriau. Nors mėgsta saulę ir atviras vietas, jiems nepatinka šaltas vėjas, todėl spalvingus brangius kultivarus verčiau sodinti užuovėjoje, pusiau pavėsyje. Miniatiūriniai (dwarf) puskiparisiai gali augti vazonuose.

Rekomenduoju aplankyti www.iselinursery.com

Tai visame pasaulyje garsus medelynas Oregono valstijoje (JAV), kurio selekcininkai yra išvedę ar atradę daug tikrai įspūdingų spygliuočių kultivarų. Ten rasite ne tik spygliuočių aprašymus, bet ir pasigrožėsite puikiomis nuotraukomis.

© Sodoplanas.lt, 2013. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Figūrinis karpymas arba žaidžiame skulptorių

Figūrinį karpymą savo želdynuose pirmieji ėmė taikyti romėnų sodininkai I amžiuje prie Kristų. Tiesa, pirmaisiais juos krikštyti ne visai teisinga, nes romėnai šį amatą nusižiūrėjo iš… ožkų. Jeigu yra tekę keliauti Viduržemio jūros pakrantėmis, o ypač šio regiono salomis, tikriausiai atkreipėte dėmesį į būrelius sulaukėjusių ožkų, kurios lyg cirko akrobatai karstosi stačiomis uolomis. Žemė ten nederlinga,  augalų mažai, dauguma jų efemeriniai ir tris ketvirtadalius metų praleidžia po žeme, išlysdami tik anksti pavasarį, kai orai vėsūs ir lietingi. Todėl vasarą iš uolų plyšio kyšantis žalias lapas – atgaiva ir turisto akims, ir ožkų pilvukams. Krūmai turi būti ypač gerai prisitaikę augti, o tiksliau – išgyventi sudėtingomis sąlygomis. Jiems nuolat trūksta drėgmės ir maisto medžiagų, be to, juos nuolat negailestingai geni. Kadangi ožkos dažniausiai pasiekia tik vieną krūmo pusę, apačią ar viršų, pamažu krūmas įgauna tam tikrą formą. Yra tekę matyti debesėlių, laivų ir keisčiausių geometrinių figūrų formos krūmokšnių, pakibusių ant uolų virš bedugnės.

Masiškai figūriniu karpymu susižavėta tik Renesanso laikotarpiu, kai idėjų pritrūkę italų ir prancūzų sodininkai ėmė semtis įkvėpimo antikinės Romos madose. Žymiausias to meto kūrinys – Versalio sodai. Britai bandė kopijuoti, bet jiems prastai sekėsi. Tačiau dėl savo aistros sodininkauti, jie greitai perėmė visas technikas, jas patobulino ir pritaikė savo poreikiams. Jų dėka puikios žalios skulptūros iš didikų ir karalių sodų persikėlė į mažus, bet jaukius angliskus sodelius. Figūrinis karpymas iš priveligijuoto užsiėmimo tapo mielu ir prieinamu kiekvienam. Ir šiandien, kalbėdami apie puikiausias pasaulyje gyvatvores, vejas ir žaliąsias skulptūras, dažniausiai minime ir žavimės britų, o ne prancūzų sodais.

Formalūs geometriniai želdiniai – gyvatvorės, apvadai ir žaliosios skulptūros suteikia sodui svorio, didesnę estetinę vertę ir užbaigtumo įspūdį. Tai želdinio rėmas – nekintantis, stabilus, tokį efektą paprastai galima pasiekti tik mažosios architektūros statiniais (akmeniniais ar trinkelių takais, pergolėmis, pavėsinėmis, grįstomis aikštelėmis, dekoratyviniais tvenkiniais). Gerai prižiūrimi geometriniai želdiniai nekinta ir yra dekoratyvūs visus metus. Jie gražūs savaime, bet dera su akmenimis ir ryškiais gėlynais. Jais nesunkiai galima paslėpti sklypo trūkumus ir išryškinti [banner] privalumus.

Žaliosioms skulptūroms formuoti labiausiai tinka visžaliai, lėtai augantys, gerai sutankėjantys ir karpymą pakenčiantys krūmai ir medžiai smulkiais lapais arba spygliais. Labiausiai tinka buksmedžiai (Buxus sempervirens) ir kukmedžiai (Taxus baccata), bet galima naudoti ir karpomų gyvatvorių augalus – gudobeles (Crataegus), ligustrus (Ligustrum), skroblus (Carpinus), tujas (Thuja), kaulenius (Cotoneaster) ir pan.

Pradedantiesiems sodininkams figūrinis karpymas skamba mistiškai ir jie baidosi sodo žirklių kaip arklys automobilio.  Iš tikrųjų procedūra visai paprasta, svarbu tinkami ir neatšipę įrankiai.

Dažnai sakoma, kad skulptūrai suformuoti reikia viso gyvenimo. Iš tikrųjų tai priklauso nuo to, kokio amžiaus augalą pradedate formuoti ir kokio tikitės rezultato. Sudėtingoms 3-4 aukštų arba labai detalioms smulkmeniškoms figūroms sukurti išties reikės laiko, bet paprastoms geometrinėms formoms užtenka 3-5 metų, jeigu sodinukas tinkamo aukščio ir tankumo. Iš paaugusio augalo skulptūrą suformuosite greičiau negu iš mažiuko, ką tik įsišaknijusio auginio (juk jis pats augs ir stiprės mažiausiai 3 metus). Medelynuose galima nusipirkti įvairaus amžiaus ir dydžio sodinukų augintų konteineriuose. Piniginė labai nesuplonės, jeigu įsigysite 2-4 paaugintus buksmedžius ar kukmedžius, bet tai sutaupys jums keletą, o dažnai ir kelioliką metų. Konteineriuose auginti krūmai ir medžiai nepatiria didelio streso persodinti į didesnį vazoną arba į lysvę, juos galima pradėti genėti jau kitais metais.

(Bus daugiau)

© Sodoplanas.lt, 2013. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Dėl vietos po saule

Suaugę medžiai sklype – ir džiaugsmas, ir vargas. Jeigu turite bent vieną, kaimynai tikriausiai jums pavydi pavėsio ir tos nuostabios romantiškos nuotaikos, kurią sukuria tik didžiuliai medžiai, o jūs jiems – spalvingų saulėtų gėlynų. Bandymai apželdinti pomedžius dažniausiai baigiasi nesėkme – vos keletas augalų ištveria ekstremalias gyvenimo sąlygas milžinų šešėlyje, o dauguma medžių nepakenčia,  kai prie šaknų yra dirbama žemė.

Pomedžiuose labai prastos augimo sąlygos – žemė čia sausa, beveik visuomet tvyro pavėsis, o drėgme ir maisto medžiagomis reikia dalintis su galingu konkurentu. Ir atvirkščiai – nuolatinis žemės purenimas, perkasimas, netinkamas tręšimas ir laistymas, o ypač mulčiavimas labai storu sluoksniu kai kuriuos medžius gali pražudyti.

Verčiau nesodinti gėlynų po bukais, ažuolais, cūgomis, pušimis, maumedžiais, liepomis, kaštonais, dekoratyvinėmis vyšniomis ir slyvomis, sedulomis ir dauguma klevų. Šiokią tokią veiklą pomedžiuose pakenčia skroblai, uosiai, beržai ir eglės, raudonasis klevas, karijos (Carya), krūminis rūgštūnis (Oxydendrum arboreum). Kauptuko ir kaimynų nebijo tujos, dekoratyvinės obelys, ginkmedžiai, gudobelės, tuopos, karklai, baltasis ažuolas ir sidabrinis klevas.

Tamsios vietos skirstomos į pavėsį, kai žemės visai nepasiekia saulės spinduliai, ir pusiau pavėsį. Visiškas pavėsis būna po medžiais labai tankia laja – obelimis, kriaušėmis, aronijoms, bukais, spygliuočiais, prie šiaurinės pastato sienos  arba tvoros. Čia augalai gauna apie 5-10 proc. normalios šviesos.  Pusiau pavėsyje po vyšniomis, slyvomis, lazdynais, beržais, riešutmedžiais žemę pasiekia apie 30-60 proc. šviesos.

Nedidelis šešėlis krenta po riešutmedžiais, lazdynais, šermukšniais, akacijomis, smulkialapiais klevais, vyšniomis, slyvomis, žilakrūmiais. Jų šaknys auga žemės paviršiuje, todėl pomedžių geriau neperkasinėti, sodinti augalus reikėtų labai atsargiai.

Jeigu po medžiais, kuriuos planuojate apželdinti, auga žolė, neraukite jos, bet užklokite vyniojamuoju popieriumi arba laikraščiais ir užberkite 5-7 cm sluoksniu žemių. Nepamirškite retkarčiais palaistyti, kad “slėgtainis” nuolat būtų drėgnas – tokiu būdu vasarą žolė sunyks per 2-3 mėn (rudenį ir pavasarį prireiks daugiau laiko). Daug greičiau sunaikinti žolę purškiant herbicidą roundapą, tačiau labai svarbu, kad chemikalo nepatektų ant greta augančių jaunų medelių, krūmų, daugiamečių gėlių. Suaugusio medžio chemikalas nesunaikins, jauni kurį laiką laiką skurs, sirgs.

[banner] Nedraskykite pomedžių be reikalo, neperkasinėkite žemės – duobutes augalams kaskite tik ten, kur numatyta gėlyno (želdyno) plane. Stenkitės sodinti kuo jaunesnius augalus – jų šaknų sistema mažesnė, reikės mažesnių duobių, o augdami jie patys prisitaikys prie esamos aplinkos. Jeigu kasant duobes rasite stambesnę medžio šaknį, nenukirskite jos, verčiau kaskite šalia.

Nesodinkite augalų arčiau kaip per 50 cm nuo medžio kamieno. Kai gėlynas bus baigtas, palaistykite pasodintus augalus, o paskui – visą plotą, ir mulčiuokite 5-7 cm sluoksniu smulkintos medienos arba žievės. Plonas mulčio sluoksnis padės ilgiau išlaikyti drėgmę. Nemulčiuokite 50 cm aplink medžio kamieną ir neužberkite mulču storesnių medžio šaknų, jeigu jos išlindusios iš žemės. Nepamirškite savo gėlyną reguliariai laistyti (kartą per savaitę) – jaunų augalų konkurentai yra ne tik galingos medžio šaknys, bet ir medžio vainikas, kuris sulaiko lietų. Kuo jis tankesnis, tuo mažiau lietaus kliūva pomedžiui.

Pirmaisiais metais želdyno netręškite, nukritusių lapų negrėbkite, kasmet arba kas du užberkite naują sluoksnį mulčo (žievė suyra greičiau negu smulkinta mediena). Sausame šešėlyje po medžiais neblogai auga kalikantai (Calycanthus), karpytalapės stefanandros (Stephanandra incisa), pūsleniai (Physocarpus opuliforlius), meškytės (Symphoricarpos), bugieniai (Ilex), blakėžudės (Cimicifuga), sinavadai (Aquilegia), tiarelės (Tiarella), plautės (Pulmonaria), sibiriniai vilkdalgiai (Iris), dauguma smulkiasvogūnių gėlių, kurios žydi anksti pavasarį, kai medžiai dar nesužaliavę. Daugiau drėgmės reikia melsvėms, bet jos ypač tinka pavėsingiems gėlynams.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Spygliuočių dauginimas. Sėja

Kur jau čia žmogus ištversi, kai prieš akis sijonus plaiksto rytinės eglės, akina geltonspyglės pušys ir jūros mėliu užlieja uoliniai kadagiai… Ir taip kasryt, ir taip kasdien, kol supranti kad esi priklausomas, kad tau reikia daugiau, dar ir dar nors sode jau nėra laisvos pėdos. Ranka taip ir tiesiasi paglostyti, nugnybti, į žemę įkišti… Tad šį sykį – apie spygliuočių dauginimą.

Rūšiniai augalai dauginami sėklomis. Tai ypač populiaru miško pramonėje, kur vienu ypu reikia gauti daug sodinamosios medžiagos, taip pat medelynuose, kurie specializuojasi skiepydami spygliuočius, nes sėjinukai yra naudojami kaip pigus ir nereiklus poskiepis. Kultivarai, kurie savo išvaizda gerokai skirasi nuo rūšinių augalų sėklas subrandina retai, o tie kurie subrandina, vistiek dauginami vegetatyviniu būdu, nes jų sėjinukai neišlaiko veislei būdingų požymių (natūraliai grįžta prie rūšiai būdingos išvaizdos) arba tie požymiai labai retai ir prastai išreikšti. Nelygu augalas, veislės požymius išlaiko apie 10-60 proc. sėjinukų. Žodžiu, pasėjus bukojo puskiparisio “Nana Gracilis“ sėklas, gal tik 10 proc. sėjinukų turės tikslius veislės požymius.

Neetiška sėklomis dauginti tų kultivarų, kurie skirti pardavimui, nes tai tas pats kaip parduoti katę maiše. Net jeigu trimetis sėjinukas atrodo labai panašus į motinį augalą, po metų, dviejų ar penkių jis gali pasikeisti neatpažįstamai. Geltonspyglių, glaustašakių augalų sėjinukai paveldi daugiau veislei ir formai būdingų požymių, o štai margi ar svyruokliniai – beveik niekada. Daugelis kultivarų, ypač žemaūgiai, besidriekiantys sėklų nė neužmezga.

Visgi spygliuočių dauginimas sėklomis yra labai įdomus, smagus, nors ir ilgas procesas. Motulė gamta kartais prikrečia pokštų, ir tarp sėjinukų pasitaiko išskirtinių egzempliorių įdomios formos ar spalvos laja,  deformuotomis šakomis arba spygliais, ar kitais keistais, bet akį traukiančiais morfologiniais požymiais, kurie verti ne tik naujo veislės pavadinimo, bet ir patento.

Sėklomis dauginami dekoratyvūs rūšiniai spygliuočiai, tokie kaip veimutinės pušys (Pinus strobus), Engelmano (Picea engelmannii) ar serbinės eglės (Picea omorica), arba didžiosios pocūgės (Pseudotsuga menziesii) tinka sodinti erdvesnėse sodyboje, nes užauga dideli. Sėjinukai praverčia ir tuomet, kai augalų reikia daug ir tikslingai. Pavyzdžiui, paprastųjų eglių gyvatvorei arba kalninių pušų smėlingiems šlaitams sutvirtinti.

Sėklų galima nusipirkti ar prisirinkti patiems. Kankorėžiai paprastai subręsta rudenį. Įnešti į šiltą patalpą jie išsiskleidžia ir sėklos nesunkiai išbyra. Jeigu kankorėžis neatsidaro, jį galima pašildyti iki 40-45C. Išbyrėjusias sėklas prieš sėją būtina stratifikuoti (peršaldyti). Jos sumaišomos su drėgnu smėliu ir mažiausiai 6 savaites laikomos plastiko maišelyje šaldytuve (tinka standartinė 4oC temperatūra). Paskui, paprastai vasario-kovo mėnesiais, sėjama į rūgštoką substratą vazonėliuose ar dėžutėse (taip daug patogiau) ir laikoma šviesioje patalpoje (galima išnešti į šiltnamį ar vėsų prieškambarį). Dalis sėklų sudygsta tą patį pavasarį, bet dauguma tik po metų. Vėliau dėžutės išnešamos į lauką ir laikomos užuovėjoje, pusiau pavėsyje, užklotos agroplėvele. Žemė jose neturi perdžiūti ar užmirkti. Tokią sėjos eigą rekomenduoja specialistai, o aš darau daug paprasčiau. Sėju rudenį tiesiai į daigyną, lysves pažymiu, pasėju ir mulčiuoju smulkinta žieve (2-3 cm sluoksniu). Jeigu sėklų mažai arba augalas labai vertingas, jas 2 mėnesius laikau drėgname smėlyje šaldytuve, paskui sėju į dėžutes, mulčiuoju žieve, išnešu į lauką ir įkasu į žemę arba pastatau (jeigu žemė įšalusi) užuovėjoje. Dėžutes užkloju agroplėvele, šonus apkamšau pernykšte [banner] nupjauta žole, lapais ar stambia medžio žieve ir palieku iki šiltesnių dienų. Agroplėvelė skirta tam, kad mulčias ir kamšalai nesusimaišytų. Atšilus orams agroplėvelė saugo nuo per kaitrios saulės, žemė dėžutėse lėčiau džiūva. Sėjinukų mažiausiai metus nejudinu. Kitą žiemą dėžutes vėl užkloju agroplėvele, pridengiu lapais, žieve. Žemių mišinį gaminu iš nupjautos žolės ir smulkios medžio žievės – juos sumaišius per metus ar dvejus gaunasi puikus pūdinys, kuris tinka ne tik spygliuočius sėti, bet ir įšaknydinti jų auginius. Supuvusi žolė turi daug maistingų medžiagų, o apirusi žievė daro substratą purų, laidų ir rūgštų. Jeigu sėklos labai smulkios, pūdinį persijokite ir išrinkite stambesnes dalis. Paprastai sėjama 1-2,5 cm gyliu. Jeigu pasėlį mulčiuosite smulkinta medžio žieve, sėkite ant žemės paviršiaus, nes mulčias ir sudarys tuos 2,5 cm. Smulkias sėklas verčiau užberti ne žieve, bet smulkiu smėliu.

(Bus daugiau)

Beje, spygliuočių dauginimas labai išsamiai ir aiškiai aprašytas Dendrologų draugijos tinklapyje. Rekomenduoju paskaityti: Augalų dauginimas gyvašakėmis

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo draudžiama.

Drakono akis

Gausiažiedės pušys (Pinus densiflora) kurios angliškai vadinamos Japonijos raudonosiomis pušimis, turi keletą išskirtinių kultivarų. Vienas jų `Oculus Draconis`, išvertus Drakono akis. Jo spygliai tamsiai žali su dviem plačiomis geltonomis juostomis. Viena juosta yra ryškiai geltona, beveik auksinė, kita gerokai blyškesnė. Geltonai žalia mozaika labai puošni. Kadangi ryškiausi spyglių galiukai, o jie patys pusiau prigludę prie šakų, iš toliau atrodo kad pušis žydi gelsvomis taurelėmis. O jeigu į šaką su viršūniniais pumpurais pažiūrėti iš viršaus, ji išties primena akį.

Savo spalvą `Oculus Draconis` išlaiko visus metus, bet ryškiausi spygliai būna rudeniop ir žiemą. Saulėtą snieguotą pavasarį jie gali apdegti saulėje. [banner]Šios pušys gražiausiai atrodo pasodintos tamsiame fone, prie kitų augalų tamsiai žalia laja ar tamsios tvoros. Puikus augalas japoniniam sodeliui arba retesnių spygliuočių kolekcijai. Tinka didesniam alpinariumui, sodinti tarp akmenų šlaite, kaip akcentinis augalas prie laiptų, terasos ir pan.

Naujoje vietoje prigijusi pušis per metus paauga apie 15-25 cm, ir 10 metų amžiaus pasiekia 2-3 m aukštį. Suaugęs kultivaras retai viršija 4-5 m. Jauno augalo vainikas retas, šakos pavienės, bet su laiku vaizdas pagerėja. Laja suapvalėja, sutankėja, įgauna plataus kiaušinio formą. Augalui senstant viršūnė ima plokštėti. Šalčiui pušis atspari, pakenčia trumpalaikius atšalimus iki -35oC.  Sodinama į vandeniui laidų priesmėlį saulėje arba pusiau pavėsyje. Saulėje spygliai nusidažo ryškiau, nuo saulės pavasarį augalą galima apsaugoti uždengus agroplėvele, maišiniu audeklu ar faneros skydu. Nepakenčia stovinčio vandens ir sunkios kalkingos žemės.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Augalai apvadams

Augalų derinimasApvadai – vienas iš paprasčiausių, bet man asmeniškai gražiausių gyvatvorių tipų, kurį labai lengva pritaikyti kiekviename sklype – apjuosti, įrėminti gėlyną, tvenkinėlį, mažosios architektūros statinį ar net kopūstų lysvę, arba naudoti apvadus kaip sodo akcentą formuojant mažyčius labirintus, pynes ar net paveikslus.

Į pynes sunerti ornamentiniai gėlynai (Knot gardens) pirmiausiai paplito Anglijoje 16-17 amžiuje, o paskui išpopuliarėjo visoje Vakarų Europoje. [banner] Tokių pynių rėmams buvo sodinami buksmedžiai, o tarpus užpildydavo ryškiai žydinčiomis sezoninėmis gėlėmis. Jos kaip taisyklė buvo sodinamos didelėmis grupėmis ir sudarydavo spalvines dėmes. Pavasarinėms gėlėms peržydėjus sodindavo kitas, todėl toks gyvas paveikslas sezono metu nuolat kito ir mainėsi. Kartais pynes palikdavo tuščias, žemę užberdavo dekoratyvine skalda ar medžio žieve. Prancūzijos dvarų ir rūmų sodininkai varžėsi buksmedžiais rašydami vis įmantresnius, sudėtingesnius ornamentus.

Nuo seno apvadams sodinami buksmedžiai – tankūs visžaliai ir lėtai augantys krūmeliai, kurie puikiai išsaugo jiems suteiktą formą. Bet vien jais apsiriboti neverta. Neaukštiems gėlynų apvadams tinka ir levandos (Levandula), rūtos (Ruta graveolens), vaistinės juozažolės (Hyssopus officinalis), paprastieji raudonėliai (Origanum vulgare), kalniniai dašiai (Satureja montana), paprastosios melisos (Melisa officinalis), taurieji didramuniai (Chamaemelum nobile), kai kurie kiečiai (Artemisia), neaukšti Tunbergo raugerškiai (Berberis thunbergii), taip pat kiti krūmai ar puskrūmiai tankia ir kompaktiška laja.

Pynės tinka ir mažame sklype, joms prižiūrėti nereikia nei daug žinių, nei laiko. Ornamentiniam gėlynui vietos reikės daugiau. Prieš pradėdami darbus nusipieškite norimą ornamentą ant popieriaus, paskaičiuokite kiek ir kokių augalų jums reikės.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežati draudžiama.

Lėtapėdžiai

Kukmedžiai (Taxus) pakenčia genėjimą ir karpymą, todėl Europoje nuo seno buvo naudojami gyvatvorėms, žaliosioms sienoms, labirintams ir gyvosioms sodo skulptūroms kurti. Juos nesunku dauginti sėklomis ir auginiais, bet jie palyginti reiklūs augimo salygoms. Be to, pas mane jie auga ypač lėtai, o kantrybės (taigi logiškai – ir kukmedžių) aš turiu nedaug.

Nors tankūs ilgaamžiai kukmedžiai idealiai tinka gyvatvorėms ir užsienyje yra vieni iš populiariausių augalų gyvatvorėms sodinti, pas mus jos labai retos. Pirmiausiai dėl to, kad, kaip jau minėjau, kukmedžiai labai lėtai auga, o dažnas mūsų norime „tvorą užauginti“ kuo greičiau. Žinoma, ko tiems kukmedžiams skubėti, juk jie gyvena ne vieną tūkstantį metų. Šaltesnę žiemą gyvatvorė pašąla ir joje lieka skylės, kurios „užauga“ labai pamažu. Saulėta gyvatvorės pusė žiemos pabaigoje kartais apdega, – ir vėl tos pačios problemos. Dar viena bėda – brangūs sodinukai (keletą kartų brangesni negu eglės), kas ypač aktualu sodinant ilgą gyvatvorę. Todėl pas mus kukmedžiai labiau tinka gėlynų apvadams ir neaukštoms gyvatvorėms pusiau pavėsyje arba pavėsyje, taip pat figūriniam karpymui (geometrinės formos, gyvūnų ir žmonių figūrėlės). Aukštoms gyvatvorėms tinka europinio kukmedžio (Taxus baccata) formos ‘Fastigiata’, ‘Fastigiata Aurea’, ‘Fastigiata Robusta’. [banner]

Tai žemei reiklus augalas, jis neaugs sausoje smėlėtoje ar rūgščioje dirvoje, nepakenčia sausrų ir stovinčio vandens. Taigi žemė turi būti neutrali ar šiek tiek kalkinga, drėgna. Labiausiai tinka derlingas, gerai įdirbtas priemolis. Pas mane auga molyje.Geltonspygliai kukmedžiai pavėsyje išblunka iki balsvų, juos reikėtų sodinti pusiau pavėsyje arba saulėtoje vietoje, bet apsaugoti nuo vidurdienio spindulių. Šią problemą galima išspręsti sodinant kukmedį prie aukštesnio medžio, kuris per patį vidurdienį ant jo mestų šešėlį. Geltonspyglės šakelės saulėje dažnai apdega, ypač sausą karštą vasarą arba žiemos pabaigoje.

Kukmedžiai sprogsta gegužės pradžioje, žydi vasarą, o sėklos subręsta rugsėjo mėnesį ir laikosi ant kero iki žiemos (arba juos nulesa paukščiai). Jeigu reikia daug augalų gyvatvorei ir niekur neskubate, „uogytes“ galima surinkti, per žiemą stratifikuoti, o pavasarį pasėti daigyne. Dalis sėklyčių sudygsta tai pačiais metais, kitos po metų ar net dviejų. Jauni daigeliai pridengiami nuo saulės, o prieš žiemą storai mulčiuojami.

Kitą sykį trumpai apžvelgsiu europinių ir tarpinių kukmedžių kultivarus.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Bambukų auginimas

Bambukai nereiklūs žemei, bet geriausiai ir greičiausiai auga purioje, vandeniui ir orui laidžioje ir humusu turtingoje žemėje. Yra išimčių – pastebėta, kad didbambukiai ir bambukaičiai geriau auga priemolyje. Kuo daugiau žemėje organikos, tuo geriau. Šaknų atžalomis plintančių bambukų verčiau nesodinti ypač sausose dirvoje – ieškodami vandens jie dar įnirtingiau leidžia ūglius. Nors bambukai trumpai pakenčia stovintį vandenį, tuo piktnaudžiauti nevertėtų. Jiems patinka lengvai rūgščios arba neutralios dirvos (5,5-6,5 pH).  Įvairiašakis didbambukis (Phyllostachys heteroclada) puikiai jaučiasi šlapiose, nuolat užliejamose vietose.

Po bambukais galima ir bet reikia krauti visą nupjautą žolę ir išravėtas piktžoles, jeigu jos jaunos ir be sėklų. Jeigu orai sausi, mulčias retsykiais palaistomas, pabarstomas salietra (iki liepos mėnesio). Šviežia žolė greitai sukrenta – tai puiki trąša bambukams. Per vasarą susidaro storas apipuvusio mulčio sluoksnis. Bambukų šaknys ypač gerai jaučiasi puvėsiuose, jos nesuserga ir pačios nepradeda pūti, jų nepuola jokie grybai. Po bambukais galima pilti virtuvės atliekas, užsienyje po jais užkasa dvėselieną, skerdienos atliekas – šie augalai vikriai įsisavina visą organiką. Aš po bambukais pilu nupjautą žolę, kartais “paslepiu” ir išravėtas piktžoles. Ten sliekų (ir žvejų) rojus.

Dauguma bambukų palyginti atsparūs sausroms, bet mes juos sodiname ne tam, kad kankinti, o tam, kad jie augtų. Ir augtų greitai. Šiltą lietingą vasarą bambukai iš tiesų auga kaip ant mielių. Labai sausą ir karštą vasarą reikia laistyti – gausiai, kartą per savaitę. Jeigu po bambukais kraunate nupjautą žolę ir mulčio sluoksnis storas, jų laistyti nereikia (nebent sausra užtrunka), nes mulčias puikiai sulaiko drėgmę. Ką tik pasodinti augalai laistomi dažnai.

[banner]Dauguma bambukų geriausiai jaučiasi saulėje ir pusau pavėsyje, o kai kurie nebijo ir visai tamsių kampelių. Visus didbambukius reikia sodinti saulėje, išskyrus juodąjį didbambukį (Phylloastachys nigra), kuris geriau jaučiasi  pusiau pavėsyje. Bašanijoms (Bashania) tinka pusiau pavėsis, o bambukaičiams (Fargesia), indlendrėms (Indocalamus), Pleioblastus, šeivabambukiams (Pseudosasa), sazoms (Sasa), Sasaella, pelbambukiams (Shibataea) – pusiau pavėsis ir pavėsis. Nuo saulės reikėtų saugoti visus jaunus, ką tik pasodintus bambukus.

Nenuostabu, kad tikrą lietuvišką vasarą – vidutiniškai šiltą ir lietingą – bambukai jaučiasi geriausiai. Šaltą ir lietingą arba karštą ir sausą jie skursta, augimas sustoja. Lėčiau augantiems aukštiems bambukams dažnai nepakanka trumpos vasaros, ir vos pradėję augti jie priversti ruoštis žiemai. Tai viena iš priežasčių, kodėl bambukai pas mus nepasiekia rūšiai būdingo aukščio.

Didžiausia aukštaūgių bambukų bėda yra ta, kad šaltomis, o ypač vėjuotomis žiemomis virš sniego dangos esantys stiebai su lapais nušąla, o pavasarį labai vėlai atželia. Vos pradeda augti, o jau, žiūrėk, atėjo ruduo. Mažų krūminių bambukų grožiui šalnos beveik nepakenkia, nes žiemą jie po sniegu (dažniausiai kyšo tik viršūnės), be to, net ir nušąlę pavasarį jie sparčiai atauga.

Aukštesni ilgai maivosi, todėl metus kitus gražaus krūmelio vietoje styro vos kelios suvargusios šakelės. Jeigu stiprūs šalčiai kartojasi, tokie augalai labai nuskursta ir niekad pilnai neatauga. Aukštesnių bambukų stiebus žiemai reikia uždengti, apvynioti agroplėvele ar maišiniu audeklu, saugoti nuo vėjo, o šaknis storai mulčiuoti. Žvarbus vėjas žiemą bambukams yra daug baisiau negu -25 C šalčio tykią ir ramią dieną.

Šalčiui atspariausi Fargesia, Phylloastachys, Bashania, Arundinaria, Pleioblastus, Pseudosasa, Sasa, Sasaella, Semiarundinaria, Shibataea genčių bambukai, o ypač atskiros jų rūšys. Jie nebijo -17oC, o kai kurie net -23C. Prie ištvermingiausių priskiriami auksavagiai didbambukiai (-25C), pluoštiniai didbambukiai (-26C),  plikieji didbambukiai (Phyllostachys nuda – iki -27C), kai kurie bambukaičiai (Fargesia murielae ir Fargesia nitida – iki 27C), taip pat  bambukaičių kultivarai `Jiuzhaigou`,  `Scabrida` (-24C), kurilinė saza (Sasa kurilensis – iki -25C) ir Sasaella ramosa (-26C).

Nukritus temperatūrai iki -30C ar -35C, neverta tikėtis kad bambukų stiebai išgyvens, bet storai mulčiuotos šaknys dažniausiai peržiemoja. Bent jau apie Kauną.

Per septynerius metus neteko pastebėti, kad bambukus pultų kenkėjai ar ligos. Jeigu jūsų augintinis skursta, lapai gelsta, blykšta ir byra, tai dažniausiai sąlygoja netinkamos gyvenimo sąlygos, fiziologinės problemos – saulės, vandens, šilumos, trašų stoka arba perteklius.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.