Category Archives: Bambukai ir kita egzotika

Bambukų auginimas

Bambukai nereiklūs žemei, bet geriausiai ir greičiausiai auga purioje, vandeniui ir orui laidžioje ir humusu turtingoje žemėje. Yra išimčių – pastebėta, kad didbambukiai ir bambukaičiai geriau auga priemolyje. Kuo daugiau žemėje organikos, tuo geriau. Šaknų atžalomis plintančių bambukų verčiau nesodinti ypač sausose dirvoje – ieškodami vandens jie dar įnirtingiau leidžia ūglius. Nors bambukai trumpai pakenčia stovintį vandenį, tuo piktnaudžiauti nevertėtų. Jiems patinka lengvai rūgščios arba neutralios dirvos (5,5-6,5 pH).  Įvairiašakis didbambukis (Phyllostachys heteroclada) puikiai jaučiasi šlapiose, nuolat užliejamose vietose.

Po bambukais galima ir bet reikia krauti visą nupjautą žolę ir išravėtas piktžoles, jeigu jos jaunos ir be sėklų. Jeigu orai sausi, mulčias retsykiais palaistomas, pabarstomas salietra (iki liepos mėnesio). Šviežia žolė greitai sukrenta – tai puiki trąša bambukams. Per vasarą susidaro storas apipuvusio mulčio sluoksnis. Bambukų šaknys ypač gerai jaučiasi puvėsiuose, jos nesuserga ir pačios nepradeda pūti, jų nepuola jokie grybai. Po bambukais galima pilti virtuvės atliekas, užsienyje po jais užkasa dvėselieną, skerdienos atliekas – šie augalai vikriai įsisavina visą organiką. Aš po bambukais pilu nupjautą žolę, kartais “paslepiu” ir išravėtas piktžoles. Ten sliekų (ir žvejų) rojus.

Dauguma bambukų palyginti atsparūs sausroms, bet mes juos sodiname ne tam, kad kankinti, o tam, kad jie augtų. Ir augtų greitai. Šiltą lietingą vasarą bambukai iš tiesų auga kaip ant mielių. Labai sausą ir karštą vasarą reikia laistyti – gausiai, kartą per savaitę. Jeigu po bambukais kraunate nupjautą žolę ir mulčio sluoksnis storas, jų laistyti nereikia (nebent sausra užtrunka), nes mulčias puikiai sulaiko drėgmę. Ką tik pasodinti augalai laistomi dažnai.

[banner]Dauguma bambukų geriausiai jaučiasi saulėje ir pusau pavėsyje, o kai kurie nebijo ir visai tamsių kampelių. Visus didbambukius reikia sodinti saulėje, išskyrus juodąjį didbambukį (Phylloastachys nigra), kuris geriau jaučiasi  pusiau pavėsyje. Bašanijoms (Bashania) tinka pusiau pavėsis, o bambukaičiams (Fargesia), indlendrėms (Indocalamus), Pleioblastus, šeivabambukiams (Pseudosasa), sazoms (Sasa), Sasaella, pelbambukiams (Shibataea) – pusiau pavėsis ir pavėsis. Nuo saulės reikėtų saugoti visus jaunus, ką tik pasodintus bambukus.

Nenuostabu, kad tikrą lietuvišką vasarą – vidutiniškai šiltą ir lietingą – bambukai jaučiasi geriausiai. Šaltą ir lietingą arba karštą ir sausą jie skursta, augimas sustoja. Lėčiau augantiems aukštiems bambukams dažnai nepakanka trumpos vasaros, ir vos pradėję augti jie priversti ruoštis žiemai. Tai viena iš priežasčių, kodėl bambukai pas mus nepasiekia rūšiai būdingo aukščio.

Didžiausia aukštaūgių bambukų bėda yra ta, kad šaltomis, o ypač vėjuotomis žiemomis virš sniego dangos esantys stiebai su lapais nušąla, o pavasarį labai vėlai atželia. Vos pradeda augti, o jau, žiūrėk, atėjo ruduo. Mažų krūminių bambukų grožiui šalnos beveik nepakenkia, nes žiemą jie po sniegu (dažniausiai kyšo tik viršūnės), be to, net ir nušąlę pavasarį jie sparčiai atauga.

Aukštesni ilgai maivosi, todėl metus kitus gražaus krūmelio vietoje styro vos kelios suvargusios šakelės. Jeigu stiprūs šalčiai kartojasi, tokie augalai labai nuskursta ir niekad pilnai neatauga. Aukštesnių bambukų stiebus žiemai reikia uždengti, apvynioti agroplėvele ar maišiniu audeklu, saugoti nuo vėjo, o šaknis storai mulčiuoti. Žvarbus vėjas žiemą bambukams yra daug baisiau negu -25 C šalčio tykią ir ramią dieną.

Šalčiui atspariausi Fargesia, Phylloastachys, Bashania, Arundinaria, Pleioblastus, Pseudosasa, Sasa, Sasaella, Semiarundinaria, Shibataea genčių bambukai, o ypač atskiros jų rūšys. Jie nebijo -17oC, o kai kurie net -23C. Prie ištvermingiausių priskiriami auksavagiai didbambukiai (-25C), pluoštiniai didbambukiai (-26C),  plikieji didbambukiai (Phyllostachys nuda – iki -27C), kai kurie bambukaičiai (Fargesia murielae ir Fargesia nitida – iki 27C), taip pat  bambukaičių kultivarai `Jiuzhaigou`,  `Scabrida` (-24C), kurilinė saza (Sasa kurilensis – iki -25C) ir Sasaella ramosa (-26C).

Nukritus temperatūrai iki -30C ar -35C, neverta tikėtis kad bambukų stiebai išgyvens, bet storai mulčiuotos šaknys dažniausiai peržiemoja. Bent jau apie Kauną.

Per septynerius metus neteko pastebėti, kad bambukus pultų kenkėjai ar ligos. Jeigu jūsų augintinis skursta, lapai gelsta, blykšta ir byra, tai dažniausiai sąlygoja netinkamos gyvenimo sąlygos, fiziologinės problemos – saulės, vandens, šilumos, trašų stoka arba perteklius.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Bambukų pievelė

Skamba egzotiškai, bet tai tiesa. Bambukai – visai ne medžiai, o aukščiausia pasaulyje žolė. Jie priskiriami miglinių šeimai, bet nuo kitų miglinių skiriasi sumedėjusiais bambliuotais stiebais ir palyginti plačiais lapais. Tai ypatingi augalai, labai mylimi ir vertinami Rytuose. Jų stiebai naudojami statybos pramonėje (netgi statant šiuolaikiškus aukštus miestų pastatus), iš jų gaminami baldai, muzikos instrumentai, įvairus interjero ir sodo dekoro detalės, namų apyvokos daiktai, indai, popierius ir net drabužiai. Jauni bambukų ūgliai valgomi, kai kurie laikomi ypatingu delikatesu. Nespjauna į bambukus ir didžiosios pandos, kurioms šie augalai yra vieni iš pagrindinių racione.

Bambukai – rytietiško kraštovaizdžio ir rytietiškos filosofijos simbolis ir vienas iš geidžiamiausių augalų rytietiško stiliaus sode. Nors tai egzotiškas augalas, kuris natūraliai auga šiltesniuose regionuose, kai kurios rūšys neblogai jaučiasi ir lietuviškame sode. Tiesa, stebuklų iš „lietuviškų“ bambukų tikėtis nereikia.

Geriausiai pas mus jaučiasi žemaūgiai šalčiui atsparūs bambukai – sazos (Sasa), šeivabambukiai (Pseudosasa), Sassaella. Jie auga nedideliais (0,3-1 m aukščio) kompaktiškais kupsteliais, kurie labai tinka apvadams formuoti, be to puikiai peržiemoja. Iš aukštesnių šalčiui atsparių bambukų reikėtų paminėti kai kurių rūšių didbambukius (Phyllostachys) ir bambukaičius (Fargesia). Jie niekuomet nepasieks rūšiai būdingo 4-6 m aukščio ir neaugins rankos storio stiebų kaip nupiešta Kinijos atvirukuose, bet šiaip ar taip tai bambukai.

Bambukams priskiriama daugybė savo išvaizda ir augimo įpročiais skirtingų augalų rūšių, natūraliai augančių tropikų, subtropikų ir vidurinio klimato kraštuose.

Bambukų stiebai gali būti žali, geltoni (Phyllostachys bambusoides `Allgold`, Ph. aureosulcata f. aureocaulis), geltoni su žaliais dryžiais (Ph. aureosulcata f. spectabilis), žali su geltonais dryžiais, žali su violetiniais dryžiais (Ph.violascens), rausvi, melsvi, rudi ir net juodi (Ph.nigra, Ph. glauca f.yunzhu). Kai kurių bambukų jauni ūgliai būna vienos spalvos, o paskui nusidažo kita. Pavyzdžiui, auksavagio didbambukio (Ph. aureosulcata f. spectabilis) jauni ūgliai tamsiai raudoni, o subrendę pageltonuoja. Melsvojo didbambukio (Ph. glauca f.yunzhu) jauni ūgliai žali, o vėliau pajuoduoja.

[banner] Apie spartų bambukų augimą sklando legendos. Iš tikrųjų augimas priklauso nuo daugybės sąlygų – klimato, saulėtų ir šiltų dienų skaičiaus, šalnų, drėgmės ir trąšų, ir net nuo bambuko šaknų sistemos tipo. Vieni bambukai auga kaip krūmai, jų šaknų sistema kompaktiška, kiti, panašiai kaip varputis, plita šaknų atžalomis – augina ilgus šakniastiebius ir netrukus „pabėga” iš jiems skirtos augavietės. Pastarieji ne tik greitai „laksto“, bet ir sparčiau auga – gerose sąlygose rūšiai būdingą aukštį stiebas pasiekia per 5-8 savaites. Tuo tarpu krūmu augantiems bambukams užauginti stiebą prireikia 2-4 mėnesių. Pasaulinis augimo rekordas priklauso valgomajam didbambukiui (Phyllostachys edulis) – per parą jo ūglis paaugo 121 cm.

Bambuko stiebo aukštis ir storis tiesiogiai priklauso nuo rūšies, augalo amžiaus ir šaknų sistemos. Kuo augalas vyresnis ir kuo geriau išvystyta jo šaknų sistema, tuo storesnius ir ilgesnius stiebus jis augins, kol pasieks rūšiai būdingą aukštį ir apimtį. Net nušalus antžeminei daliai, pavasarį bambukai toliau leidžia naujus ūglius, jeigu šaknys sveikos (juk tai žolė – nupjovus veją ji netrukus vėl atauga). Tačiau krūmu augančiui bambukui prireikia gerokai daugiau laiko lajai atstatyti negu plintantiems šaknų atžalomis. Jeigu šaltos žiemos kartojasi, augalui (arba jums) gali pritrūkti kantrybės.

Bambukų lapai lanceto formos su smailia viršūne ir aiškiai matomomis gyslomis. Jie būna įvairaus ilgio ir pločio (nelygu rūšis), dažniausiai kelių atspalvių žali arba išmarginti geltonais ar baltais dryžiais. Nuotraukose kraštuotosios sazos (Sasa veitchii) lapai traukia akį plačiu baltu apvadu, tačiau neapsigaukite. Iš tikrųjų šio bambuko lapai žali ir apvadas gražiai pabąla tik saulėtą rudenį, kai nakties ir dienos temperatūrų skirtumas ypač didelis. Jie reaguoja į oro sąlygas panašiai kaip mūsų klevai. Gražiu ir saulėtu oru klevų lapai spindi puikiais ryškiai raudonais ar oranžiniais atspalviais, o lietingą rudenį nusidažo nešvaria rūdžių spalva ir dar labiau sugadina nuotaiką. Panašiai ir su sasomis – lietingą apsiniaukusį rudenį jų lapai apvado neturi arba jis būna siauras, pilkšvas, netaisyklingas, nusispalvina tik pavieniai lapai. Gal tai ir gerai, nes balti pakraščiai pavasarį linkę apdegti saulėje (kaip visžaliai spygliuočiai apdega spyglius).

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama

Šokoladinės mimozos

Lenkoraninė albizija (Albizia julibrissin) kilusi iš Azijos, auga didžiuliame plote nuo Irano iki Japonijos. Šie medžiai vertinami dėl kvapnių, į gausius žiedynus sutelktų rausvų žiedų. Jie švelnūs kaip šilkas ir primena gervių kuodukus. Tai jautriųjų mimozų (Mimosa pudica L.) giminaitės, dažnai vadinamos šilkinėmis mimozomis. Daugumos rūšių mimozų lapai jautrūs bet kokiam mechaniniam dirginimui. Jautriosios mimozos lapukai paliesti poromis susiglaudžia į viršų ir visas sudėtinis lapas nulinksta žemyn, o po pusvalandžio atsitiesia. Albizijos nėra tokios jautrios kaip mimozos, bet nakčiai ir jos suskleidžia lapukus.

Jautriosios mimozos – nedidukas (iki 0,6 m), šilumamėgis ir trumpaamžis augalas. Neverta jų auginti daugiau kaip 1-2 metus, nes keras nuskursta, išretėja, ima sirgti. Geriausiai iškart po žydėjimo jį išmesti ir kitąmet pasisėti iš naujo. Lenkoraninė albizija taip pat palyginti trumpaamžė, bet gražiai augs ir žydės bent 8-12 metų. Šiltuose kraštuose albizijos užauga iki 6 m aukščio ir panašaus pločio, bet pas mus vargiai pasiekia 2-2,5 m aukštį. Jeigu po keleto metų augalas ima skursti, dažnai sirgti, padauginkite keletą naujų augaliukų iš pusiau sumedėjusių (vasarą) auginių arba sėklų, o jį patį išmeskite.

Tai 7-9 zonos augalas, lauke pas mus joms  per šalta, bet galima auginti namuose, panašiai kaip auginami oleandrai, brugmansijos, bugenvilijos ar citrusiniai augalai. Rudenį ir pavasarį jie praleidžia namuose, žiemoja vėsiai (numeta lapus) arba šiltai ir šviesiai (nenumeta lapų arba tik keletą), o vasaroja lauke.

Šiltuose kraštuose lenkoraninės albizijos nemėgiamos ir net naikinamos, nes greitai auga ir plinta kaip invazinė rūšis. Tačiau prieš keletą metų Vakarų Europos augalų mugėse ir parodose pasirodžiusi `Summer Chocolate` sulaukė nemenko susidomėjimo. Pirmą sykį šį augalą pamačiau Gento (Belgija) augalų mugėje 2008 metų rudenį. Iš pradžių pagalvojau, kad tai robinija, kuri pas mus puikiai auga lauke, ir mintyse jau kasiau jai duobę pietiniame gėlyno kampe, bet  pardavėjas pertraukė mano fantazijas pasakydamas, kad tai mimoza. Šalčiui atspari, pridūrė išdidžiai, pakenčia -5oC, gal net daugiau. Duobę gėlyne teko užkasti. Visgi šokoladiniai lapukai dar ilgai mojavo man prieš akis, tad kitąmet iš Vokietijos atsisiunčiau sprindinį, ką tik išaknydintą auginį. Kasmet persodinamas į derlingą, bet laidžią žemę (nupjautos žolės komposto, priemolio ir smėlio mišinys 2:1:1) ir vis didesnį vazoną, per porą metų jis pasiekė 60 cm ir suformavo vainiką.

Įdomu tai, kad nauji ūgliai su lapukais auga žali ir pamažu nusispalvina sodria bronza. Juk paprastai visi raudonlapiai krūmai ir medžiai ryškiausi būna pavasarį ir vasarą, o paskui jų spalvos išblunka. Lenkoraninė albizija `Summer Chocolate`, atvirkščiai – juo toliau į vasarą, tuo ryškesni lapai. Pražysta vasaros antroje pusėje, jauni augaliukai – vėliau, ir žydi iki vėlyvo rudens. Žiedukai balsvai rausvi ar purpuriniai, atrodo labai dailiai tarp tamsių šokoladinių lapų. Mėgsta saulę, šviesą ir šilumą, todėl į lauką išneškite tuo pačiu metu, kai balkone ar terasoje sodinsite surfinijas ir kitas šalčiui jautrias balkonines gėles. Paprastai tai gegužės pabaiga arba birželio pradžia.

Rytinėje ir vakarinėje namo pusėje albizija gerai jausis saulėje, pietinėje pusėje verčiau laikykite pusiau pavėsyje, vazoną statykite prie pavėsinės, pergolės ar suoliuko, kad nekaistų saulėje.

[banner]Augalas pakenčia sausras, bet vazone žemė greičiau išdžiūva, todėl nepamirškite palaistyti ir kartą per mėnesį (vasarą) patręšti skystomis kompleksinėmis, žydintiems augalams skirtomis trąšomis. Albizija mėgsta, kai žemė vazone drėgna, bet „kojos“ vandenyje nemirksta. Jeigu perlaistėte arba po itin smarkaus ilgo lietaus, vandens perteklių iš vazono išpilkite.

Manoji albizija, kol jauna, žiemodavo kambaryje, bet šiemet planuoju palikti lauke iki pirmų šalnų ir palaukti, kol ji natūraliai pradės mesti lapus. Tai šio augalo problema, jis lapų mesti neskuba, o lietuviška žiema iki gruodžio nelaukia. Yra trys galimi žiemojimo variantai.

1. Jeigu numeta lapus ir pasiruošia žiemai – vėsiame tamsiame rūsyje (6-10oC).

2. Numeta dalį lapų, nustoja augti – vėsioje šviesioje patalpoje (12-16oC).

3. Auga, žydi, žiemai nesiruošia  – kambaryje, ar kitoje šiltoje patalpoje.

Kambaryje žiemojančios albizijos ūgliai ištįsta, auga šviesūs, augalą puola skydamariai ir baltasparniai. Lauke joss taip pat patinka įvairiems kenkėjams. Kai purkšite rožes, nepamirškite ir albizijų. Jeigu vasarą lietinga, vazoną perkelkite po stogeliu.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

`Canadice` – kai svarbu ir ūgis, ir smūgis

Iš septynių auginamų vynmedžių veislių lenkiu galvą `Canadice`. Pirmiausiai dėl to, kad idealiai tinka vertikaliam apželdinimui – vynmedis labai augus ir visiškai atsparus šalčiui. Antra, uogos be sėklų. Jos nedidukės, prinokusios gelsvai raudonos (ilgą saulėtą rudenį – ryškiai raudonos), saulėje skaidrios, sutelktos į vidutinio dydžio širdies formos kekes. Pirmosios uogos ant pietiniame šlaite augančio vynmedžio prinoksta rugpjūčio pabaigoje, kitur 2-3 savaitėmis vėliau. Skonis malonus, saldžiarūgštis, turi specifinį žemuogių prieskonį.

Nors literatūroje rašoma, kad `Canadice` atspari ligoms, tai netiesa, bent jau Lietuvoje. Sausą saulėtą vasarą ir rudenį visi vynmedžiai serga mažiau. Labiausiai šie augalai nukenčia nuo lietaus. Šiemet vasara labai lietinga, todėl po atviru dangumi augantys vynmedžiai atrodo nekaip, jų lapai ligoti, pavienės uogos kekėse pūva (Botrytis). Tos pačios veislės po stogeliu jaučiasi daug geriau – uogos sveikos, stambesnės, lapai beveik nepažeisti. Sausą rudenį tiek po atviru dangumi, tiek po stogeliu augantys vynmedžiai būna vienodai sveiki ir derlingi.

Kaip ir visi vynmedžiai, `Canadice` nepakenčia stovinčio vandens. Jeigu žemė sunki, nelaidi, geriausiai vynmedžius [banner] sodinti ant kalniuko, idealu – pietinėje pusėje prie namo sienos, tvoros ar pavėsinės, kad būtų užuovėja. Prastą smėlingą dirvą reikėtų pagerinti riebiu kompostu, bet šiaip vynmedžiai  žemei nereiklūs. Per aštuonerius metus nė karto neteko vynmedžių laistyti, net per sausras. Jų šaknys ilgos, vandens jie ieško giliai, retsykiais palaistyti reikėtų tik pirmaisiais metais po pasodinimo. Trąšomis piktnaudžiauti taip pat nereikėtų, užtenka patręšti vieną kartą anksti pavasarį, kai tręšiami visi sumedėję augalai.

Šalčiui `Canadice` atspari, kartais apšąla jauni, sumedėti nespėję stiebai. Jauną augalą pirmuosius dvejus metus reikėtų pridengti. Pirmaisiais metais – užkloti agroplėvele ir apkasti medžio žieve, kitąmet užteks pamulčiuoti šaknis.

Vynmedžius, kurie skirti uogoms, geniu du kartus per metus. Rugpjūčio pradžioje patrumpinu per daug įsisiautėjusį „jaunimą“ – pirmamečius ūglius, kad užuot augę imtų medėti ir nenaudotų uogoms nokinti skirtų maisto medžiagų. Ūglius, kurie per daug sutankina kerą ir užstoja kekėms šviesą iškerpu visai. Vėlų rudenį, kai augalai jau be lapų arba anksti pavasarį, kol pumpurai dar nepradėję brinkti, geniu dar smarkiau ir suformuoju dvipetį ir dviaukštį kordoną.
Apželdinimui skirtus vynmedžius tiesiog šiek tiek išretinu, iškarpau per tankiai suaugusias šakas, stengiantis, kad likusios augtų kuo horizontaliau.

Ši veislė turi tik vieną ydą: kai kurie žiedeliai prastai apsidulkina ir suformuoja mažytes uogytes, kurios neauga ir neprinoksta. Nelygu metai, kekėse jų būna daugiau ar mažiau.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Rausvas kaip flamingas

 Kininis indrenis (Toona sinesis) `Flamingo` – augalų pasaulio chameleonas. Lietuvoje jo matyti neteko, o būtų įdomu pabandyti auginti (6 klimato zona), ypač centrinėje šalies dalyje ir pajūryje. Kam yra tekę lankytis Londono Kew botanikos sode gegužės pradžioje, tas sutiks, kad Jungtinėje Karalystėje tai ypač spalvingas mėnuo – žydi rododendrai ir azalijos, dekoratyviniai svogūnai, skleidžiasi aguonos, bijūnai, o krūmai ir medžiai spalvotais lapais tuo metu ypač ryškūs. Nenuostabu, kad pavėsingas arba rododendrų sodas pavasarį Kew yra populiariausias ir sulaukia daugiausia lankytojų. Tačiau labiausiai čia žavimasi ne ryškiomis azalijų ar rododendrų pagalvėmis, bet keistu medžiu siaura ažūrine laja, kurį būtų galima pavadinti uosiu, jeigu ne jo ryškiai rožiniai lapai. Tai kininis indrenis `Flamingo` ir jo pavadinimas tiksliai apibūdina įspūdį, kurį šis augalas palieka pavasarį, mojuodamas rausvais lapais skaisčiai mėlyname danguje. Nauji lapukai išsprogsta skaisčiai rožiniai, vėliau pamažu blykšta iki rausvų, balsvai rausvų, kol visai pabąla ir pamažu pažaliuoja. Šis procesas užtrunka apie mėnesį. Per tiek laiko kininis indrenis iš gulbės pavirsta bjauriuoju ančiuku ir tokiu lieka iki rudens. Tuomet lapai pagelsta, o paskui nukrinta.

 Kininis indrenis `Flamingo` užauga iki 8 m, jo laja siaura, ažūrinė. Lapai sudėtiniai, 30-40 cm pločio ir iki 60 cm ilgio, sudaryti iš 10-24 smulkesnių lapukų. Žiedynai taip pat sudėtiniai, 30-40 cm ilgio, sudaryti iš smulkių kreminių žiedelių.

 Indreniui patinka derlinga, rūgštoka (5,5-6,5 pH) ir drėgna žemė, saulėta vieta.

 Jauni indrenio ūgliai yra valgomi ir labai vertinami Azijoje, išsiskiria savotišku svogūno prieskoniu. Jie apkepami arba apverdami (kartais troškinami) ir valgomi kartu su kitomis daržovėmis su mėsa ar ryžiais. Beje, rausvi `Flamingo` ūgliai vertinami labiau negu žali rūšinio augalo ūgliai. Indrenių žievė, sėklos ir šaknys naudojamos tradicinėje kinų medicinoje kaip veiksminga priemonė prieš vėžį, jo ekstraktas reguliuoja cukraus kiekį sergant diabetu, gerina atmintį. Labai vertinama ir mediena, iš jos gaminami baldai. Indrenio smilkalai deginami Azijos šventyklose ir turi malonų specifinį kvapą.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

Lietuviškai japoniškas sodas. Kas geriau – bambukai ar karklai?

Vienas iš svarbiausių augalų rytietiško stiliaus sode yra bambukai. Geriausiai pas mus jaučiasi žemaūgiai šalčiui atsparūs bambukai – sazos (Sasa),  šeivabambukiai (Pseudosasa), Sassaella. Jie auga nedideliais (0,3-1 m aukščio) kompaktiškais kupsteliais, kurie labai tinka apvadams formuoti, ir puikiai peržiemoja (bambukai yra visžaliai arba pusiau visžaliai).

Iš  aukštesnių šalčiui atsparių bambukų reikėtų paminėti didbambukius (Phyllostachys) ir  bambukaičius (Fargesia). Jie greičiaisiai niekuomet nepasieks augintojų žadamo 4-6 m aukščio ir neaugins rankos storio stiebų kaip nupiešta Kinijos atvirukuose, bet šiaip ar taip tai bambukai.

Didžiausia aukštaūgių bambukų bėda yra ta, kad šaltomis, o ypač vėjuotomis žiemomis virš sniego dangos esantys stiebai su lapais nušąla, o pavasarį labai vėlai atželia. Vos pradeda augti, o jau, žiūrėk, atėjo ruduo. Sunki žemė ir sausos vasaros jiems taip pat ne į naudą. [banner]

Taip pamažu aukštaūgiai bambukai pavirsta žemaūgiais. Vietoje jų rytietiško stiliaus sode galima sodinti karklus – kai kurių iš jų išties panašūs į bambukus. Pavyzdžiui, smėlyninis karklas (Salix exigua), macudinis karklas `Tortuosa` (Salix matsudana), balsvasis gluosnis `Angustifolia` (Salix elaeagnos), pleištalapis karklas `Rubikins` (Salix koriyanagi), liaunašakis gluosnis `Erythroflexuosa` (Salix sepulcralis).

Salix boydiiBritaninis karklas (Salix boydii) nors ir nepanašus į bambuką, taip pat tinka japoniniam sodui papuošti. Tai kompaktiškas augalas storais mėsingais lapukais ir kreivu sustorėjusiu kamienu, todėl atrodo kaip pačios gamtos suformuotas bonsai medelis. Auga labai lėtai, rudenį lapukai nusidažo skaisčiai geltonais.

Dabar palyginkime bambukus su karklais,  ir suskaičiuokime visus už ir prieš.
Bambukų pas mus sunku gauti, geriausiai atrodo ir greitai auga tik neaukšti. Kai kurie bambukai plinta požeminėmis atžalomis (sugeba atsidurti per 10 ir daugiau metrų nuo pagrindinio augalo), o šaltą žiemą nepridengti nušąla iki sniego dangos arba žemės. Tiesa, kitąmet atželia. Mažų krūminių bambukų grožiui šalnos beveik nepakenkia, nes žiemą jie po sniegu (dažniausiai kyšo tik viršūnės), be to, net ir nušąlę pavasarį jie sparčiai atauga.

Nušalę aukštesni ilgai maivosi, todėl metus kitus gražaus krūmelio vietoje styro vos kelios suvargusios šakelės. Jeigu stiprūs šalčiai kartojasi, tokie augalai labai nuskursta ir niekad pilnai neatauga. Kita vertus, bambukai neserga jokiomis ligomis, jų nepuola kenkėjai, jie kurį laiką gali augti net užmirkusioje žemėje, o japoniškam sodui suteikia išskirtinį vaizdą. Aukštesnių bambukų kamienus žiemai galima uždengti, apvynioti agroplėvele ar maišiniu audeklu, saugoti nuo vėjo, o šaknis reikia storai mulčiuoti.

Aš bambukus mulčiuoju visą vasarą šviežiai nupjauta žole (rudenį gaunasi per sprindį ar du puvėsių), todėl žiemą jokių papildomų apsaugos priemonių nesiimu. Aukštesni bambukai auga užuovėjoje, stiebų neraišioju, todėl jie retsykiais apšąla. Visiškai iššąlę buvo tik kartą, kai vieną besniegę žiemą, o tiksliau jos pradžioje, keletą dienų siautė labai stiprūs žvarbūs vėjai. Iš patirties galiu pasakyti, kad toks vėjas bambukams yra daug baisiau negu -25oC šalčio tykią ir ramią dieną.

Pavasarį bambukai vėlai pradeda augti, todėl šalnos jiems nebaisios. Tiksliau, ūglius jie pradeda leisti anksti, bet iškišę “nosis” iš komposto jie palaukia šiltesnių dienų, todėl per 7 metus dar nepasitaikė, kad būtų nušalę. Atviroje vietoje sodyboje augantys bambukai naujus ūglius pradeda auginti vos ne mėnesiu vėliau negu Kaune.

Tuos, kurie bambukus planuoja žiemai uždengti, reikėtų įspėti kad tai pusiau visžaliai augalai, dalį lapų numeta, bet kiti gyvena per žiemą. Jų negalima visai paslėpti po danga, ypač ilgesnį laiką, nes jiems reikia šviesos fotosintezei. Todėl dengdami aukštus bambukus labiausiai rūpinkitės jų stiebais, o lapai tegul plaistosi vėjyje. Visgi net aklina danga nepridaro daug bėdos, jeigu žiema šalta ir be atlydžių. Jeigu žiema snieguota, bambukų stiebus galima apkasti sniegu (kuo aukščiau), arba prilenkti prie žemės ir užberti sniegu visą lają. Tai vienas iš geriausių apsaugos nuo šalčio būdų, bet per atlydį sniegą nuo augalo reikia nuvalyti.

Dabar apie karklus. Dauguma aukščiau išvardintų gražuolių pas mus didesnė retenybė net už bambukus. Auga jie greitai ir per metus kitus parodo visą savo grožį, tačiau linkę sirgti visomis įmanomomis ligomis, o kenkėjai juos irgi dievina. Šaltą žiemą taip pat apšąla. Anksti prabunda pavasarį, todėl gali apšalti jaunus ūglius ir lapus.

Taigi ką renkatės? :)

 © Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

Milžinės lelijos

Amazoninė viktorija (Victoria amazonica) – tai gigantiška vandens lelija, kuri natūraliai auga giliuose Amazonės upės baseino vandenyse (šaknys įsitvirtinusios 2-8 m gylyje). Stiebai ir lapų apačia apaugę ilgais dygiais spygliais, kurie gerai saugo nuo žolėdžių vandens gyvūnų. Kai kurių rūšių viktorijų lapai užauga iki 3 m skersmens.

Įdomiausia, kad šį unikalų augalą galima auginti kaip vienmetį iš sėklų. Sėklų galima įsigyti internetu arba lankantis didžiuosiuose pasaulio botanikos soduose, pavyzdžiui Londono Kew. Sėklos dygsta ir auga labai sparčiai. Bėda ta, kad viktorijai pas mus lauke per šalta, o į mažą plastikinį baseinėlį žiemos sode jos nesutalpinsi. Be to, ji nepakenčia vandens temperatūros svyravimų, todėl vėsesniu oru, net ir vasarą, vandenį baseine reikia šildyti.

Taigi viktorijas sėkmingai gali auginti tik botanikos sodai arba tie lelijų mylėtojai, kurie turi didžiulį [banner] šildomą žiemos sodą. Bet įsigyti sėklų ir pabandyti užsiauginti šį vandens stebuklą linkėčiau kiekvienam. Juo labiau, kad tokią karštą vasarą kaip praėjusi, viktorija būtų puikiai porą mėnesių augusi ir tvenkinyje lauke. Tiek užtektų gėlininko smalsumui patenkinti.

Sėklas reikėtų pirkti rudenį ir stratifikuoti. Paskui daigelius paauginti akvariume ir baigiantis  pavasariui perkelti į šildomą baseiną. Vasaros viduryje, jeigu sąlygos tinka  ir augalas gerai įsišaknijęs, ima augti gigantiški lapai, kurie pakeičia mažesnius „vaikiškus”. Tuo pačiu ima augti ir dideli balsvi 30-40 cm skersmens žiedai. Kaip ir dauguma vandens lelijų, jie žydi tik dvi paras (neužsiveria ir pirmą naktį)  ir sendami pamažu rausta.  Peržydėję nuskęsta. Apdulkinti žiedai po vandeniu suformuoja vadinamąsias sėklų dėžutes. Beje, šiuos augalus apdulkina… mėšlavabaliai!

Fotografuota Belgijos nacionaliniame botanikos sode, Briuselyje.

© Sodoplanas.lt, 2010. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.