Aplinką kuriame patys

Naujausi įrašai

Bambukų auginimas

Bambukų auginimas

Bambukai nereiklūs žemei, bet geriausiai ir greičiausiai auga purioje, vandeniui ir orui laidžioje ir humusu turtingoje žemėje. Yra išimčių – pastebėta, kad didbambukiai ir bambukaičiai geriau auga priemolyje. Kuo daugiau žemėje organikos, tuo geriau. Šaknų atžalomis plintančių bambukų verčiau nesodinti ypač sausose dirvoje – ieškodami […]

Bambukų pievelė

Bambukų pievelė

Skamba egzotiškai, bet tai tiesa. Bambukai – visai ne medžiai, o aukščiausia pasaulyje žolė. Jie priskiriami miglinių šeimai, bet nuo kitų miglinių skiriasi sumedėjusiais bambliuotais stiebais ir palyginti plačiais lapais. Tai ypatingi augalai, labai mylimi ir vertinami Rytuose. Jų stiebai naudojami statybos pramonėje (netgi statant […]

Rūpesčiai dėl buksmedžių

Rūpesčiai dėl buksmedžių

Tai mylimiausi visžaliai lapuočiai krūmai Europos soduose, o pas mus dažniau keiksnojami negu giriami. Užsienyje jie neatsiejami nuo dekoratyvinės sodininkystės kultūros ir kraštovaizdžio puoselėjimo, mes vargiai galėtume pasigirti tokią kultūrą turintys. Sakoma, kad nėra prasto oro, yra tik prasta apranga. Panašiai ir su buksmedžiais – tinkamai parinkti ir tinkamoje vietoje auginami jie rūpesčių nekelia.

Buksmedžiai (Buxus) natūraliai auga Europoje, Viduržiemio jūros pakrantėse, Azijoje ir centrinėje Amerikoje. Buxus šeimai priklauso 30 rūšių, iš kurių išvesta apie 120 dekoratyviniuose želdiniuose naudojamų veislių ir kultivarų.

Dažniausiai soduose auginami paprastieji (Buxus sempervirens) ir smulkialapiai (Buxus microphylla) buksmedžiai ir jų kultivarai. Retesnis korėjinis buksmedis (B. sinica var. Insularis). Paprastieji buksmedžiai linkę plėsti į šonus ir auginti horizontalias šakas, dažnai turi keletą viršūnių be aiškaus lyderio. Laja tanki, visžalė. Lapai žali iš viršaus ir gelsvai žali iš apačios, ovalūs arba pailgi.

Smulkialapiai buksmedžiai auga lėtai, yra neaukšti, kompaktiški, laja tanki. Lapai elipsės formos. Šios trys rūšys yra kryžminamos tarpusavyje stengiantis išgauti aplinkos sąlygoms pakančius, šalčiui visiškai atsparius, greitai augančius ir tankius kultivarus.

Daug žadantys nauji paprastojo ir korėjinio buksmedžio hibridai  `Green mountain`, `Glencoe` (Chicagoland Green TM) ar `Green Velvet`.

Labiausiai buksmedžiams patinka vėsios ar viduriniškai šiltos lietingos vasaros, tačiau paskutiniais metais tokios pas mus retenybė. Patinka jiems ir sniego patalai bei vidutiniškas šaltukas. Žodžiu, jie nemėgsta kraštutinumų –

ilgai trunkančių sausrų, kaitros ir baisaus speigo. Kaip jiems sekėsi išgyventi šią žiemą, pamatysime tik vėlyvą pavasarį ar vasarą. Sniego danga nebloga, todėl neaukštiems buksmedžiams, jų apvadams speigas pakenkti neturėtų.

Šaltis buksmedžių labai negąsdina, jeigu jie pasodinti užuovėjoje, šaknys mulčiuotos arba tupi sniege. Žvarbus vėjas žiemą gali numarinti augalus greičiau negu -30ºC.

Nemėgsta jie ir kaitrios saulės žiemos pabaigoje (nudega), taip pat karštų ir sausų vasarų, jeigu žemė lengva ir greitai išdžiūvanti, o sodas nelaistomas. Jeigu buksmedžiai sodinami pusiau pavėsyje ir pavėsyje, užuovėjoje, arba naudojami žemiems gėlynų apvadams, dėl speigo ar saulės retai nukenčia. Visgi žiemai baigiantis (paprastai kovo mėn) saulėje augančius buksmedžius vertėtų pridengti agroplėvele.

Buksmedžiams patinka derlingos, purios, bet drėgmę gerai sulaikančios dirvos, geriausiai laidūs priemoliai. Šalto molio dirvos, stovintis vanduo juos greitai pražudo. Tai visžalis augalas, drėgmę per lapus garinantis ir žiemą, todėl rudenį buksmedžius, taip pat spygliuočius ar kitus visžalius augalus, reikia gerai palaistyti (jeigu ruduo sausas). Buksmedžiams reikia neutralios žemės (pH 6.5-7.0). Jų šaknys plečiasi į šonus, todėl duobė kasama ne tiek gili, kiek plati. Į tai reikėtų atsižvelgti ir sodinant buksmedžių apvadus bei pynes, ir kaimyninius augalus sodinti tokiu atstumu, kad jie vienas kitam netrukdytų arba parintki tokius kaimynus, kurie šaknis leistų giliai, o plėstų tik antžeminę dalį. Nors konteineriuose užaugintus sodinukus galima persodinti visą sezoną, kai sodinate gyvatvores, apvadus, pynes ir kitus masinius želdinius, geriausiai laikyti senųjų tradicijų ir labiau pasikliauti gamta. Taigi, jeigu planuojate pasodinti daugiau kaip 20 buksmedžių, sodinkite pavasarį ir  mulčiuokite. Lietinga pavasario pradžia ir mulčias sutaupys jums laiko ir vandens. Beje, tradiciskai gegužė arba balandžio vidurys – gegužės vidurys yra sausas (bent jau Kaune). Šiaip ar taip pirmaisiais metais, jeigu vasara karšta ir sausa, buksmedžius reikės laistyti kartą per savaitę. Geriau rečiau, bet gausiai.

Jeigu žemė derlinga, pirmaisiais metais sodinukų tręšti nereikia. Vėliau kasmet pavasarį pakrūmėse paberiama kompleksinių, lėtai tirpstančių, visžaliams augalams (tinka spygliuočių) skirtų trąšų. Dauginama pusiau sumedėjusiais arba sumedėjusiais auginiais.

Žiemą šalčio ar vėjo pažeisti buksmedžiai paruduoja, lapukai įgauna bronzinį (gelsvą, oranžinį) atspalvį, kuris pavasarį nepasikeičia. Kartais tokį parudavimą sukelia ne šaltis, bet prastos augimo sąlygos – žemas pH, maisto medžiagų stygius, ilgai trukusi sausra, bet išryškėja jis tik po žiemos. Buksmedžiai, panašiai kaip spygliuočiai, miršta lėtai ir dauguma prastos priežiūros simptomų išlenda tuomet, kai jau per vėlu. Jeigu nukenčia ne visas augalas, bet pavienės šakos, jas reikia iškirpti, augimo sąlygas pagerinti. Augalas kurį laiką būna nedekoratyvus, bet pamažu atsigauna. Visgi neskubėkite genėti buksmedžių anksti pavasarį, palaukite birželio. Kartais lapukai žiemą pakeičia spalvą dėl veislės savybių. Jie gali pagelsti, parusti ar tiesiog pablykšti, o pavasarį atgauna savo įprastą spalvą.

© Sodoplanas.lt. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo draudžiama.


Paprasti,bet ne prasti vynvyčiai

Paprasti,bet ne prasti vynvyčiai

Laipiojantys augalai yra ypatingi. Jie neturi stačių stiebų, bet užtat labai greitai auga ir sugeba lipti kitais augalais aukštyn kaip kopėčiomis, todėl kovoje už saulės šviesą dažnai laimi prieš kitus augalus. Jauno augalo ūgliai atlieka sukamuosius judesius užgriebdami vis daugiau erdvės. Jie labai jautrūs šviesai […]

Mylimi ir peikiami žagreniai

Mylimi ir peikiami žagreniai

Šie krūmai arba neaukšti medeliai auginami nuo seno ir plačiai paplitę mūsų miestuose ir miesteliuose. Vieni juos peikia, kiti giria – abejingų nėra. Lietuvoje sutinkamos 3 žagrenių rūšys, bet plačiau paplitęs tik rūgštusis žagrenis (Rhus typhina L.). Aš šiuo augalu žaviuosi – jis auga labai […]

Apyniai auksiniais lapais

Apyniai auksiniais lapais

Paprastieji apyniai (Humulus lupulus) Lietuvoje labai dažni. Upių pakrantėse jų auga tikri sąžalynai. Suėsti kenkėjų ir pažeisti ligų jie dažniausiai atrodo labai prastai, ir retai kuriam sodininkui kyla noras tokį augalą perkelti į savo sklypą. Apynius labai puola įvairūs puviniai, jų lapai patinka lapgraužiams, todėl reikia profilaktiškai purkšti. Rudenį antžeminė augalis dalis sunyksta, o pavasarį vėl atauga iš šaknų.

Apyniams patinka, kai “kojos” pavėsyje, o “galva” saulėje. Gerai prižiūrimi jie auga sveiki ir tinka pavėsinėms, pergolėms bei sienoms apželdinti. Ypač gražūs `Aurea` paprastieji apyniai gelsvai auksiniais lapais. Tai puošnus augalas vertikaliam apželdinimui. Gražiausiai jie atrodo tamsiai žalios lapijos fone arba prie smulkiosios architektūros statinių. `Aurea` apyniai per sezoną užauga vos 2-3 m, ūglių nedaug, jie netankūs, juos paprasta prižiūrėti ir geneti beveik visai nereikia.

Geriausiai jaučiasi pusiau pavėsyje, derlingoje, drėgnoje, bet vandeniui laidžioje dirvoje. Ligos ir kenkėjai geltonlapį apynį ėda lygiai taip skaniai kaip ir paprastąjį.

Apyniams žemė pagerinama riebesniu kompostu arba perpuvusiu mėšlu, jeigu žemė prasta, galima sodinti į duobes. Dauginama šaknų dalimis ir šaknų atžalomis. Šaknys kasamos anksti pavasarį, kai pasirodo nauji ūgliai. Keras atsargiai atkasamas, atrenkamos stambesnės šaknys su daugiau pumpurų arba ūglių, jeigu jau pradėję augti. Šaknys padalijamos į 12-14 cm ilgio gabalėlius. Kiekvienas privalo turėti po 4-5 pumpurus. Geriausiai prigyja 1,5-2 cm storio šaknys.

Apyniams reikia atramų, neparemti auga pažeme kaip kilimas. Tręšiama pavasarį kompleksinėmis sumedėjusiams augalams skirtomis trąšomis su daugiau kalio ir fosforo.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Saulėje išmirkytos forsitijos

Saulėje išmirkytos forsitijos

Prisipažinsiu: savo sode neturiu nei vienos forsitijos, bet jos mylimos kaimynystėje ir nori nenori kasmet pavasarį man bado akis skaisčiai geltonomis šakomis. Neturiu nieko prieš šį visuotinai mėgiamą augalą, bet sklypas prie namų nedidelis, o forsitija dekoratyvi tik porą savaičių, todėl visos mano lysvės atiduotos […]

`Conicos` pusseserės ir pusbroliai

`Conicos` pusseserės ir pusbroliai

Nykštukinė baltosios eglės atmaina trumpomis šakutėmis ir  tankia laja, kurią dabar mes auginame kaip `Conica`, buvo rasta natūraliai auganti Kanados miškuose. O tiksliau, kirtavietėje, kurią laukdami traukinio nusprendė apžiūrėti du vietos botanikai. Per 10-15 metų ji užauga iki 1-1,2 m aukščio ir 50 cm pločio. […]

Šokoladinės mimozos

Šokoladinės mimozos

Lenkoraninė albizija (Albizia julibrissin) kilusi iš Azijos, auga didžiuliame plote nuo Irano iki Japonijos. Šie medžiai vertinami dėl kvapnių, į gausius žiedynus sutelktų rausvų žiedų. Jie švelnūs kaip šilkas ir primena gervių kuodukus. Tai jautriųjų mimozų (Mimosa pudica L.) giminaitės, dažnai vadinamos šilkinėmis mimozomis. Daugumos rūšių mimozų lapai jautrūs bet kokiam mechaniniam dirginimui. Jautriosios mimozos lapukai paliesti poromis susiglaudžia į viršų ir visas sudėtinis lapas nulinksta žemyn, o po pusvalandžio atsitiesia. Albizijos nėra tokios jautrios kaip mimozos, bet nakčiai ir jos suskleidžia lapukus.

Jautriosios mimozos – nedidukas (iki 0,6 m), šilumamėgis ir trumpaamžis augalas. Neverta jų auginti daugiau kaip 1-2 metus, nes keras nuskursta, išretėja, ima sirgti. Geriausiai iškart po žydėjimo jį išmesti ir kitąmet pasisėti iš naujo. Lenkoraninė albizija taip pat palyginti trumpaamžė, bet gražiai augs ir žydės bent 8-12 metų. Šiltuose kraštuose albizijos užauga iki 6 m aukščio ir panašaus pločio, bet pas mus vargiai pasiekia 2-2,5 m aukštį. Jeigu po keleto metų augalas ima skursti, dažnai sirgti, padauginkite keletą naujų augaliukų iš pusiau sumedėjusių (vasarą) auginių arba sėklų, o jį patį išmeskite.

Tai 7-9 zonos augalas, lauke pas mus joms  per šalta, bet galima auginti namuose, panašiai kaip auginami oleandrai, brugmansijos, bugenvilijos ar citrusiniai augalai. Rudenį ir pavasarį jie praleidžia namuose, žiemoja vėsiai (numeta lapus) arba šiltai ir šviesiai (nenumeta lapų arba tik keletą), o vasaroja lauke.

Šiltuose kraštuose lenkoraninės albizijos nemėgiamos ir net naikinamos, nes greitai auga ir plinta kaip invazinė rūšis. Tačiau prieš keletą metų Vakarų Europos augalų mugėse ir parodose pasirodžiusi `Summer Chocolate` sulaukė nemenko susidomėjimo. Pirmą sykį šį augalą pamačiau Gento (Belgija) augalų mugėje 2008 metų rudenį. Iš pradžių pagalvojau, kad tai robinija, kuri pas mus puikiai auga lauke, ir mintyse jau kasiau jai duobę pietiniame gėlyno kampe, bet  pardavėjas pertraukė mano fantazijas pasakydamas, kad tai mimoza. Šalčiui atspari, pridūrė išdidžiai, pakenčia -5oC, gal net daugiau. Duobę gėlyne teko užkasti. Visgi šokoladiniai lapukai dar ilgai mojavo man prieš akis, tad kitąmet iš Vokietijos atsisiunčiau sprindinį, ką tik išaknydintą auginį. Kasmet persodinamas į derlingą, bet laidžią žemę (nupjautos žolės komposto, priemolio ir smėlio mišinys 2:1:1) ir vis didesnį vazoną, per porą metų jis pasiekė 60 cm ir suformavo vainiką.

Įdomu tai, kad nauji ūgliai su lapukais auga žali ir pamažu nusispalvina sodria bronza. Juk paprastai visi raudonlapiai krūmai ir medžiai ryškiausi būna pavasarį ir vasarą, o paskui jų spalvos išblunka. Lenkoraninė albizija `Summer Chocolate`, atvirkščiai – juo toliau į vasarą, tuo ryškesni lapai. Pražysta vasaros antroje pusėje, jauni augaliukai – vėliau, ir žydi iki vėlyvo rudens. Žiedukai balsvai rausvi ar purpuriniai, atrodo labai dailiai tarp tamsių šokoladinių lapų. Mėgsta saulę, šviesą ir šilumą, todėl į lauką išneškite tuo pačiu metu, kai balkone ar terasoje sodinsite surfinijas ir kitas šalčiui jautrias balkonines gėles. Paprastai tai gegužės pabaiga arba birželio pradžia.

Rytinėje ir vakarinėje namo pusėje albizija gerai jausis saulėje, pietinėje pusėje verčiau laikykite pusiau pavėsyje, vazoną statykite prie pavėsinės, pergolės ar suoliuko, kad nekaistų saulėje.

Augalas pakenčia sausras, bet vazone žemė greičiau išdžiūva, todėl nepamirškite palaistyti ir kartą per mėnesį (vasarą) patręšti skystomis kompleksinėmis, žydintiems augalams skirtomis trąšomis. Albizija mėgsta, kai žemė vazone drėgna, bet „kojos“ vandenyje nemirksta. Jeigu perlaistėte arba po itin smarkaus ilgo lietaus, vandens perteklių iš vazono išpilkite.

Manoji albizija, kol jauna, žiemodavo kambaryje, bet šiemet planuoju palikti lauke iki pirmų šalnų ir palaukti, kol ji natūraliai pradės mesti lapus. Tai šio augalo problema, jis lapų mesti neskuba, o lietuviška žiema iki gruodžio nelaukia. Yra trys galimi žiemojimo variantai.

1. Jeigu numeta lapus ir pasiruošia žiemai – vėsiame tamsiame rūsyje (6-10oC).

2. Numeta dalį lapų, nustoja augti – vėsioje šviesioje patalpoje (12-16oC).

3. Auga, žydi, žiemai nesiruošia  – kambaryje, ar kitoje šiltoje patalpoje.

Kambaryje žiemojančios albizijos ūgliai ištįsta, auga šviesūs, augalą puola skydamariai ir baltasparniai. Lauke joss taip pat patinka įvairiems kenkėjams. Kai purkšite rožes, nepamirškite ir albizijų. Jeigu vasarą lietinga, vazoną perkelkite po stogeliu.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Garbinamos ir niekinamos tujos

Garbinamos ir niekinamos tujos

Tujos neduria, yra nereiklios, augios, visžalės, todėl daugelį metų buvo mielai sodinamos kapinėse (ypač koloninės ir piramidinės formos) ir nepelnytai tapo jų simboliu. Didžiausi tujų trūkumai – žiemą laja įgauna nešvarų bronzinį atspalvį, pažeistos šakelės turi specifinį nemalonų kvapą, gausiai dera, o vaisynai rudenį paruduoja ir vėl kuriam laikui paslepia puošnią žalią lają. Neprižiūrimos gyvatvorės greitai išretėja, senesnių veislių tujos linkę prarasti joms būdingą formą. Jų, senų ir neišvaizdžių, ypač daug mažesniuose miesteliuose. Neretai tujos minimos kaip dendrologinio neraštingumo simbolis. Vien ko vertas anekdotas apie tris mylimiausius lietuvių augalus – tai paprastoji tuja, gyvatvorinė tuja ir tuja kapinėms.