Tag Archives: apvadai

Augalai apvadams

Augalų derinimasApvadai – vienas iš paprasčiausių, bet man asmeniškai gražiausių gyvatvorių tipų, kurį labai lengva pritaikyti kiekviename sklype – apjuosti, įrėminti gėlyną, tvenkinėlį, mažosios architektūros statinį ar net kopūstų lysvę, arba naudoti apvadus kaip sodo akcentą formuojant mažyčius labirintus, pynes ar net paveikslus.

Į pynes sunerti ornamentiniai gėlynai (Knot gardens) pirmiausiai paplito Anglijoje 16-17 amžiuje, o paskui išpopuliarėjo visoje Vakarų Europoje. [banner] Tokių pynių rėmams buvo sodinami buksmedžiai, o tarpus užpildydavo ryškiai žydinčiomis sezoninėmis gėlėmis. Jos kaip taisyklė buvo sodinamos didelėmis grupėmis ir sudarydavo spalvines dėmes. Pavasarinėms gėlėms peržydėjus sodindavo kitas, todėl toks gyvas paveikslas sezono metu nuolat kito ir mainėsi. Kartais pynes palikdavo tuščias, žemę užberdavo dekoratyvine skalda ar medžio žieve. Prancūzijos dvarų ir rūmų sodininkai varžėsi buksmedžiais rašydami vis įmantresnius, sudėtingesnius ornamentus.

Nuo seno apvadams sodinami buksmedžiai – tankūs visžaliai ir lėtai augantys krūmeliai, kurie puikiai išsaugo jiems suteiktą formą. Bet vien jais apsiriboti neverta. Neaukštiems gėlynų apvadams tinka ir levandos (Levandula), rūtos (Ruta graveolens), vaistinės juozažolės (Hyssopus officinalis), paprastieji raudonėliai (Origanum vulgare), kalniniai dašiai (Satureja montana), paprastosios melisos (Melisa officinalis), taurieji didramuniai (Chamaemelum nobile), kai kurie kiečiai (Artemisia), neaukšti Tunbergo raugerškiai (Berberis thunbergii), taip pat kiti krūmai ar puskrūmiai tankia ir kompaktiška laja.

Pynės tinka ir mažame sklype, joms prižiūrėti nereikia nei daug žinių, nei laiko. Ornamentiniam gėlynui vietos reikės daugiau. Prieš pradėdami darbus nusipieškite norimą ornamentą ant popieriaus, paskaičiuokite kiek ir kokių augalų jums reikės.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežati draudžiama.

Rūpesčiai dėl buksmedžių

Tai mylimiausi visžaliai lapuočiai krūmai Europos soduose, o pas mus dažniau keiksnojami negu giriami. Užsienyje jie neatsiejami nuo dekoratyvinės sodininkystės kultūros ir kraštovaizdžio puoselėjimo, mes vargiai galėtume pasigirti tokią kultūrą turintys. Sakoma, kad nėra prasto oro, yra tik prasta apranga. Panašiai ir su buksmedžiais – tinkamai parinkti ir tinkamoje vietoje auginami jie rūpesčių nekelia.

Buksmedžiai (Buxus) natūraliai auga Europoje, Viduržiemio jūros pakrantėse, Azijoje ir centrinėje Amerikoje. Buxus šeimai priklauso 30 rūšių, iš kurių išvesta apie 120 dekoratyviniuose želdiniuose naudojamų veislių ir kultivarų.

Dažniausiai soduose auginami paprastieji (Buxus sempervirens) ir smulkialapiai (Buxus microphylla) buksmedžiai ir jų kultivarai. Retesnis korėjinis buksmedis (B. sinica var. Insularis). Paprastieji buksmedžiai linkę plėsti į šonus ir auginti horizontalias šakas, dažnai turi keletą viršūnių be aiškaus lyderio. Laja tanki, visžalė. Lapai žali iš viršaus ir gelsvai žali iš apačios, ovalūs arba pailgi.

Smulkialapiai buksmedžiai auga lėtai, yra neaukšti, kompaktiški, laja tanki. Lapai elipsės formos. Šios trys rūšys yra kryžminamos tarpusavyje stengiantis išgauti aplinkos sąlygoms pakančius, šalčiui visiškai atsparius, greitai augančius ir tankius kultivarus.

Daug žadantys nauji paprastojo ir korėjinio buksmedžio hibridai  `Green mountain`, `Glencoe` (Chicagoland Green TM) ar `Green Velvet`.

Labiausiai buksmedžiams patinka vėsios ar viduriniškai šiltos lietingos vasaros, tačiau paskutiniais metais tokios pas mus retenybė. Patinka jiems ir sniego patalai bei vidutiniškas šaltukas. Žodžiu, jie nemėgsta kraštutinumų –

ilgai trunkančių sausrų, kaitros ir baisaus speigo. Kaip jiems sekėsi išgyventi šią žiemą, pamatysime tik vėlyvą pavasarį ar vasarą. Sniego danga nebloga, todėl neaukštiems buksmedžiams, jų apvadams speigas pakenkti neturėtų.

[banner] Šaltis buksmedžių labai negąsdina, jeigu jie pasodinti užuovėjoje, šaknys mulčiuotos arba tupi sniege. Žvarbus vėjas žiemą gali numarinti augalus greičiau negu -30C.

Nemėgsta jie ir kaitrios saulės žiemos pabaigoje (nudega), taip pat karštų ir sausų vasarų, jeigu žemė lengva ir greitai išdžiūvanti, o sodas nelaistomas. Jeigu buksmedžiai sodinami pusiau pavėsyje ir pavėsyje, užuovėjoje, arba naudojami žemiems gėlynų apvadams, dėl speigo ar saulės retai nukenčia. Visgi žiemai baigiantis (paprastai kovo mėn) saulėje augančius buksmedžius vertėtų pridengti agroplėvele.

Buksmedžiams patinka derlingos, purios, bet drėgmę gerai sulaikančios dirvos, geriausiai laidūs priemoliai. Šalto molio dirvos, stovintis vanduo juos greitai pražudo. Tai visžalis augalas, drėgmę per lapus garinantis ir žiemą, todėl rudenį buksmedžius, taip pat spygliuočius ar kitus visžalius augalus, reikia gerai palaistyti (jeigu ruduo sausas). Buksmedžiams reikia neutralios žemės (pH 6.5-7.0). Jų šaknys plečiasi į šonus, todėl duobė kasama ne tiek gili, kiek plati. Į tai reikėtų atsižvelgti ir sodinant buksmedžių apvadus bei pynes, ir kaimyninius augalus sodinti tokiu atstumu, kad jie vienas kitam netrukdytų arba parintki tokius kaimynus, kurie šaknis leistų giliai, o plėstų tik antžeminę dalį. Nors konteineriuose užaugintus sodinukus galima persodinti visą sezoną, kai sodinate gyvatvores, apvadus, pynes ir kitus masinius želdinius, geriausiai laikyti senųjų tradicijų ir labiau pasikliauti gamta. Taigi, jeigu planuojate pasodinti daugiau kaip 20 buksmedžių, sodinkite pavasarį ir  mulčiuokite. Lietinga pavasario pradžia ir mulčias sutaupys jums laiko ir vandens. Beje, tradiciskai gegužė arba balandžio vidurys – gegužės vidurys yra sausas (bent jau Kaune). Šiaip ar taip pirmaisiais metais, jeigu vasara karšta ir sausa, buksmedžius reikės laistyti kartą per savaitę. Geriau rečiau, bet gausiai.

Jeigu žemė derlinga, pirmaisiais metais sodinukų tręšti nereikia. Vėliau kasmet pavasarį pakrūmėse paberiama kompleksinių, lėtai tirpstančių, visžaliams augalams (tinka spygliuočių) skirtų trąšų. Dauginama pusiau sumedėjusiais arba sumedėjusiais auginiais.

Žiemą šalčio ar vėjo pažeisti buksmedžiai paruduoja, lapukai įgauna bronzinį (gelsvą, oranžinį) atspalvį, kuris pavasarį nepasikeičia. Kartais tokį parudavimą sukelia ne šaltis, bet prastos augimo sąlygos – žemas pH, maisto medžiagų stygius, ilgai trukusi sausra, bet išryškėja jis tik po žiemos. Buksmedžiai, panašiai kaip spygliuočiai, miršta lėtai ir dauguma prastos priežiūros simptomų išlenda tuomet, kai jau per vėlu. Jeigu nukenčia ne visas augalas, bet pavienės šakos, jas reikia iškirpti, augimo sąlygas pagerinti. Augalas kurį laiką būna nedekoratyvus, bet pamažu atsigauna. Visgi neskubėkite genėti buksmedžių anksti pavasarį, palaukite birželio. Kartais lapukai žiemą pakeičia spalvą dėl veislės savybių. Jie gali pagelsti, parusti ar tiesiog pablykšti, o pavasarį atgauna savo įprastą spalvą.

© Sodoplanas.lt. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo draudžiama.


`Sutherland Gold` šviečia iš toli

Dekoratyviniai šeivamedžiai ypač tinka erdvesniems sudėtiniams, visą sezoną dekoratyviems spalviniams gėlynams, kur derinami  lapuočiai ir spygliuočiai krūmai, stambios dekoratyvinės žolės ir kai kurios daugiametės gėlės. Geltonlapiai ir margalapiai šeivamedžiai puikiai atrodo kaip šviesus fonas tamsesniems augalams arba prie tamsios tvoros, raudonlapiai, atvirkščiai – gerai atrodo šviesiame fone (šviesi tvora, namo siena, veja, stambesnis žalialapis krūmas). Dekoratyviniuose želdynuose dažniausiai auginami juoduogio (Sambucus nigra) ir raudonuogio (Sambucus racemosa) šeivamedžių kultivarai spalvotais lapais.      

Raudonuogių šeivamedžių kultivarai vilioja ne tik skaisčiai geltona spalva, bet ir plunksniškais lapais bei ažūrine puikios formos laja. Plačiai auginamą `Plumosa Aurea` pamažu išstumia pagerintas jo variantas – `Sutherland Gold`.
`Plumosa Aurea` lapai giliai karpyti, plunksniški, nuo žalsvai geltonų iki skaisčiai geltonų, gražiai svyra. Šakas augina pakopomis, lanku ir tai šiek tiek primena japoninių klevų augimo manierą. Žydi baltais konuso formos žiedynais, uogytės raudonos. Karštą sausą vasarą lapai šiek tiek apdega.      

`Sutherland Gold` pavasarį išsiskiria oranžiniais ūgliais, kurie atrodo puikiai mėlyname dangaus fone. Vėliau lapai nusidažo skaisčiai geltonai ir spalvą išlaiko visą sezoną. Šakos auga pakopomis, panašiai kaip `Plumosa Aurea`. Lapai, jeigu augalui pakanka drėgmės, beveik niekuomet neapdega saulėje. Naujų ūglių viršūnės visuomet rausvos ar bronzinės, puikiai kontrastuoja su senesniais geltonais lapais. Balti žiedai ir ryškiai raudonos uogytės taip pat puošia krūmą. Didžiausia  `Plumosa Aurea` ir `Sutherland Gold` bėda –  rudenį lapai ima vysti ir kristi palyginti anksti, nuo krūmo apačios į viršų, todėl pasodinus juos atviroje vietoje nuplikusias šakas reikėtų maskuoti kitais augalais.      

 Po pelnytų pagyrų reiktų aptarti ir vieną prastą šeivamedžių savybę. Šie augalai sutraukia visus apylinkės kenkėjus, ypač juos puola amarai ir lapsukiai. Todėl kartą per sezoną, gegužės viduryje ar pabaigoje rekomenduojama juos nupurkšti efektoriumi. Galima maišyti efektorių su aktara ir purkšti šeivamedžius kartu su rožėmis, tik svarbu neperdozuoti.

Geriausios trąšos šeivamedžiams – lėtai tirpios kompleksinės (po saujytę po krūmu pavasarį). Labai mėgsta ir organines trąšas: gerai perpuvusį mėšlą, pūdytos žolės kompostą (nupjauta vejos žolė sluoksniuojama su žeme arba pūdoma viena), vadinamąjį skystą kompostą (organinės atliekos užpiltos vandeniu ir suraugintos).     [banner] 

 © Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.