Tai mylimiausi visžaliai lapuočiai krūmai Europos soduose, o pas mus dažniau keiksnojami negu giriami. Užsienyje jie neatsiejami nuo dekoratyvinės sodininkystės kultūros ir kraštovaizdžio puoselėjimo, mes vargiai galėtume pasigirti tokią kultūrą turintys. Sakoma, kad nėra prasto oro, yra tik prasta apranga. Panašiai ir su buksmedžiais – tinkamai parinkti ir tinkamoje vietoje auginami jie rūpesčių nekelia.

Buksmedžiai (Buxus) natūraliai auga Europoje, Viduržiemio jūros pakrantėse, Azijoje ir centrinėje Amerikoje. Buxus šeimai priklauso 30 rūšių, iš kurių išvesta apie 120 dekoratyviniuose želdiniuose naudojamų veislių ir kultivarų.

Dažniausiai soduose auginami paprastieji (Buxus sempervirens) ir smulkialapiai (Buxus microphylla) buksmedžiai ir jų kultivarai. Retesnis korėjinis buksmedis (B. sinica var. Insularis). Paprastieji buksmedžiai linkę plėsti į šonus ir auginti horizontalias šakas, dažnai turi keletą viršūnių be aiškaus lyderio. Laja tanki, visžalė. Lapai žali iš viršaus ir gelsvai žali iš apačios, ovalūs arba pailgi.

Smulkialapiai buksmedžiai auga lėtai, yra neaukšti, kompaktiški, laja tanki. Lapai elipsės formos. Šios trys rūšys yra kryžminamos tarpusavyje stengiantis išgauti aplinkos sąlygoms pakančius, šalčiui visiškai atsparius, greitai augančius ir tankius kultivarus.

Daug žadantys nauji paprastojo ir korėjinio buksmedžio hibridai  `Green mountain`, `Glencoe` (Chicagoland Green TM) ar `Green Velvet`.

Labiausiai buksmedžiams patinka vėsios ar viduriniškai šiltos lietingos vasaros, tačiau paskutiniais metais tokios pas mus retenybė. Patinka jiems ir sniego patalai bei vidutiniškas šaltukas. Žodžiu, jie nemėgsta kraštutinumų –

ilgai trunkančių sausrų, kaitros ir baisaus speigo. Kaip jiems sekėsi išgyventi šią žiemą, pamatysime tik vėlyvą pavasarį ar vasarą. Sniego danga nebloga, todėl neaukštiems buksmedžiams, jų apvadams speigas pakenkti neturėtų.

[banner] Šaltis buksmedžių labai negąsdina, jeigu jie pasodinti užuovėjoje, šaknys mulčiuotos arba tupi sniege. Žvarbus vėjas žiemą gali numarinti augalus greičiau negu -30C.

Nemėgsta jie ir kaitrios saulės žiemos pabaigoje (nudega), taip pat karštų ir sausų vasarų, jeigu žemė lengva ir greitai išdžiūvanti, o sodas nelaistomas. Jeigu buksmedžiai sodinami pusiau pavėsyje ir pavėsyje, užuovėjoje, arba naudojami žemiems gėlynų apvadams, dėl speigo ar saulės retai nukenčia. Visgi žiemai baigiantis (paprastai kovo mėn) saulėje augančius buksmedžius vertėtų pridengti agroplėvele.

Buksmedžiams patinka derlingos, purios, bet drėgmę gerai sulaikančios dirvos, geriausiai laidūs priemoliai. Šalto molio dirvos, stovintis vanduo juos greitai pražudo. Tai visžalis augalas, drėgmę per lapus garinantis ir žiemą, todėl rudenį buksmedžius, taip pat spygliuočius ar kitus visžalius augalus, reikia gerai palaistyti (jeigu ruduo sausas). Buksmedžiams reikia neutralios žemės (pH 6.5-7.0). Jų šaknys plečiasi į šonus, todėl duobė kasama ne tiek gili, kiek plati. Į tai reikėtų atsižvelgti ir sodinant buksmedžių apvadus bei pynes, ir kaimyninius augalus sodinti tokiu atstumu, kad jie vienas kitam netrukdytų arba parintki tokius kaimynus, kurie šaknis leistų giliai, o plėstų tik antžeminę dalį. Nors konteineriuose užaugintus sodinukus galima persodinti visą sezoną, kai sodinate gyvatvores, apvadus, pynes ir kitus masinius želdinius, geriausiai laikyti senųjų tradicijų ir labiau pasikliauti gamta. Taigi, jeigu planuojate pasodinti daugiau kaip 20 buksmedžių, sodinkite pavasarį ir  mulčiuokite. Lietinga pavasario pradžia ir mulčias sutaupys jums laiko ir vandens. Beje, tradiciskai gegužė arba balandžio vidurys – gegužės vidurys yra sausas (bent jau Kaune). Šiaip ar taip pirmaisiais metais, jeigu vasara karšta ir sausa, buksmedžius reikės laistyti kartą per savaitę. Geriau rečiau, bet gausiai.

Jeigu žemė derlinga, pirmaisiais metais sodinukų tręšti nereikia. Vėliau kasmet pavasarį pakrūmėse paberiama kompleksinių, lėtai tirpstančių, visžaliams augalams (tinka spygliuočių) skirtų trąšų. Dauginama pusiau sumedėjusiais arba sumedėjusiais auginiais.

Žiemą šalčio ar vėjo pažeisti buksmedžiai paruduoja, lapukai įgauna bronzinį (gelsvą, oranžinį) atspalvį, kuris pavasarį nepasikeičia. Kartais tokį parudavimą sukelia ne šaltis, bet prastos augimo sąlygos – žemas pH, maisto medžiagų stygius, ilgai trukusi sausra, bet išryškėja jis tik po žiemos. Buksmedžiai, panašiai kaip spygliuočiai, miršta lėtai ir dauguma prastos priežiūros simptomų išlenda tuomet, kai jau per vėlu. Jeigu nukenčia ne visas augalas, bet pavienės šakos, jas reikia iškirpti, augimo sąlygas pagerinti. Augalas kurį laiką būna nedekoratyvus, bet pamažu atsigauna. Visgi neskubėkite genėti buksmedžių anksti pavasarį, palaukite birželio. Kartais lapukai žiemą pakeičia spalvą dėl veislės savybių. Jie gali pagelsti, parusti ar tiesiog pablykšti, o pavasarį atgauna savo įprastą spalvą.

© Sodoplanas.lt. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo draudžiama.