Tag Archives: eglė

Spygliuočiai želdynuose

Pas mus įprasta spygliuočius sodinti tik gyvatvorėse arba išmėtyti vejoje padrikai tikintis kad jų visžalė ir dažnai spalvinga laja savaime suteiks dekoratyvumo. Iš tiesų spygliuočiai sklype vaidina tokį patį vaidmenį kaip ir kiti augalai, vieni puikiai tinka akcentams, o kiti tėra geras fonas išraiškingesniems augalams. Jų vieta sode turi būti kruopščiai suplanuota jau vien todėl, kad didžiąją metų dalį – nuo vėlaus rudens iki vėlyvo pavasario – kai kiti augalai be lapų, jie gros pagrindiniu smuiku ir pasodinti ne vietoje darkys bendrą vaizdą, o ne puoš jį.

Nors spygliuočiai šiek tiek keičia savo spalvą metų bėgyje, lapuočių krūmų ir daugiamečių gėlių derinimas želdyne įneša daugiau gyvumo, o sezonų kaita būna gerokai išraiškingesnė. Be to, tai gerokai išplečia augalų asortimentą ir spalvų gamą, juos paprasčiau ir pigiau surinkti.

Nereikėtų labai pedantiškai skaičiuoti augalų dydį ar aukštį, nes visa tai labai paprasta, o dažnai net ir rekomenduojama pakoreaguoti žirklėmis. Viena iš didžiausių bėdų yra ta, kad spygliuočiai dažniausiai auga lėtai, o kiti augalai greitai, ir želdynas įgauna nenormalias proporcijas.

Visuomet palikite spygliuočiams pakankamai vietos aplink augti ir gražėti. Jeigu spygliuočius sodinate kartu su daugiametėmis gėlėmis ar menkaverčiais lapuočiais krūmais, juos galima suglausti labiau, nes spygliuočiui paaugus kitus augalus tiesiog iškelsite.

[banner] Jeigu taupote ir perkate mažus sodinukus, rizikuojate mažiausiai 10-15 metų laukti kol sodas pagaliau bus toks kokį nusipiešėte, badydamas akis tuščiais tarpais tarp augalų. Kartais verčiau investuoti ir pirkti didesnius augalus. Svarbu neapsigauti perkant sodinukus: stambesnių rūšių ir miniatiūriniai kultivarai dažniausiai parduodami vienodo standartinio dydžio. Miniatiūriniai jau būna gerokai paauginti, o kiti dar visai jauni. Pasodinus juos kartu miniatiūriniai beveik nesikeis, o kiti ims augti ir pamažu išdarkys bendrą vaizdą. Todėl grupuoti geriausia augalus kurie yra panašaus augumo arba nebijo žirklių (ir jos nesugadina jų prigimtinio lajos grožio). Kita išeitis, kad gėlyno tarpuose 10 metų neišvilpautų vėjai – derinti spygliuočius su kitais augalais, kuriuos vėliau, spygliuočiams paaugus, perkelsite kitur. Galima spygliuočius grupuoti su nereikliais, puošniais ir augiais, žirklių nebijančiais lapuočiais krūmais (japoninės lanksvos, sedulos, pūkeniai, raugerškiai ir pan.), kurių vėliau persodinti nereiks, užteks kontroliuoti jų dydį ir formą sekatoriumi.

Grupavimas

Akcentiniai augalai padeda nukreipti žvilgsnį ten kur jums reikia. Jeigu vejoje ar gėlynui skirtoje vietoje ryžotės pasodinti tik vieną augalą, jis turi būti vertas šios garbės, o jo dydis –  atitikti erdvę. Visgi didesniame sklype toks augalas visuomet atrodys geriau jeigu aplink jį bus grupuojami mažesni.

Skaičius du iš karto padalina vaizdą į dvi simetriškas puses. Du vienodi augalai niekuomet nesodinami kartu, juos turi skirti takelis, įėjimas, laiptai ar gėlių lysvė.

Trejetuką reikėtų išmėtyti netvarkingai. Jeigu trikampyje derinate skirtingų rūšių augalus, sodindami palikite tarp jų šiek tiek daugiau erdvės.  Ketvertukas  geriausiai atrodo, kai padalinama į dvi grupes – vienoje lieka 3 augalai, o kitoje 1.

Penketukas geriausiai atrodo pasodintas kartu, panašiai kaip trijulė. Stambiausi egzemplioriai  sodinami trikampyje, o smulkesni išdėstomi kraštuose. Šešetukas geriausiai atrodo padalintas į dvi grupes po 3. Didesnes augalų grupes skaidykite neporiniais skaičiais.

Dažniausios dekoratyvinių medžių ir krūmų grupavimo klaidos –  pasodinama per tankiai, augalai nedera lajos forma ir spalvomis, jiems reikia skirtingų augimo sąlygų ir jie vienas kitam trukdo. Jau prieš pirkdami augalus turite žinoti, kur ir kaip juos sodinsite – grupėmis ar pavieniui, vejos viduryje ar pakraštyje, prie tvoros, namo fasadinėje pusėje ar vidiniame kieme, ir pan. Kai kurie medžiai ir krūmai labai gražiai atrodo grupėje, bet visai netinka sodinti po vieną.

Grupėmis sodinami augalai derinami ne tik pagal išvaizdą, bet ir augimo sąlygas. Juk vieniems reikia saulės, kitiems pusiau pavėsio, priemolio arba priesmėlio, o kai kurie paprasčiausiai nepakenčia kaimynystės. Labai svarbu, augalai augtų vienodai greitai. Jeigu vieni augs greitai, po 15-50 cm per metus, o kiti lėtai (1-5 cm), grupė atrodys prastai ir augalus gali tekti persodinti.

Pabandykite ant popieriaus nusipiešti keletą eskizų. Viename pavaizduokite augalų grupę, kaip ji atrodo dabar, o kitame – kaip grupė atrodys po 10 ar 15 metų, kai medeliai ar krūmai užaugs.

Jūsų dėmesiui keletas paprastų spygliuočių grupavimo planelių, kurie galbūt įkvėps ir pažadins jūsų vaizduotę. Nereikėtų jais vadovautis aklai, nes planeliai sukurti kompiuterine apželdinimo programa, kuriame įdiegtas ribotas augalų asortimentas, todėl čia išvardintus, bet rečiau prekyboje sutinkamus augalas galite drąsiai keisti populiaresniais, panašaus dydžio, spalvos ir lajos formos. Rekomenduoju ir patiems pažaisti su GardenPuzzle, tai nemokama lengvai valdoma programėlė. Labai smagu! :)

Visi augalai planeliuose vaizduojami jau pasiekę savo normalų, veislei būdingą aukštį ir formą. Paspauskite ant paveikslėlio, kad atsidarytų didesnis.

1 planelis. Sala

Aukščiausias augalas – dygioji eglė (Picea pungens)  `Koster,` raudonas – Tunbergo raugerškis (Berberis Thunbergi) `Atropurpurea`,  šalia jo geltonas kupstas – paprastoji tuja (Thuja occidentalis) `Rheingold`. Tarp tujos ir eglės auga kazokinis kadagys (Juniper sabina) `Tamariscifolia`, šalia stambi gelsva pagalvė – žirniavaisis puskiparisis (Chamaecyparis pisifera) `Filifera Aurea`. Priešais puskiparisį auga kalninė pušis (Pinus mugo) `Mops`, o želdyno priekyje – paprastoji tuja `Danica`.

Pilkšvi kilimėliai tai gulčiasis kadagys (Juniperus horizontalis) `Blue Chip`, o raudonai žydintys krūmeliai – sidabrakrūmiai (Potentilla fruticosa) `Red Ace`.

(Bus daugiau)

© Sodoplanas.lt, 2013, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

`Conicos` pusseserės ir pusbroliai

Nykštukinė baltosios eglės atmaina trumpomis šakutėmis ir  tankia laja, kurią dabar mes auginame kaip `Conica`, buvo rasta natūraliai auganti Kanados miškuose. O tiksliau, kirtavietėje, kurią laukdami traukinio nusprendė apžiūrėti du vietos botanikai. Per 10-15 metų ji užauga iki 1-1,2 m aukščio ir 50 cm pločio. Visų mylimas, nebrangus kūgio formos medelis geriausiai jaučiasi pusiau pavėsyje, atviroje, bet apsaugotoje nuo šiaurinio vėjo ir kaitrios saulės vietoje. Tai puikus akcentas sudėtiniuose ir geometriniuose gėlynuose, nes laja palyginti taisyklingos formos. Sendamos `Conicos`  šiek tiek pastambėja, vizualiai sutrumpėja, įgyja ovalo formą, nes laja ypač išplatėja per vidurį ir viršuje. Spygliai sodriai žali.

[banner]`Conicos` turi daugybę pusseserių ir pusbrolių – miniatiūrinių baltosios eglės kultivarų, kurie šiek tiek skiriasi savo lajos forma (siauresnis ar stambesnis kūgis, rutulys, pagalvėlė), spyglių stambumu ir lajos tankumu, augumu (kai kurie neviršija 50 cm), bet svarbiausia – spalvomis. Tinkamai suplanavus iš 3-5 baltųjų eglių kultivarų galima suformuoti nediduką , bet labai dekoratyvų sodelį, kuriame pagrindiniu smuiku gros lajos spalvos ir formos.

Štai keletas  įdomesnių egzempliorių:

`Daisy`s White` išsiskiria kreminiai baltais jaunais spygliukais, kurie vėliau pažaliuoja. Per 10 metų užauga iki 0,7- 1 m aukščio ir 50-70 cm pločio. Geriausiai jaučiasi pusiau pavėsyje. Jeigu sprogstant pumpurams orai sausi ir saulėti, žemė lengva, o augalas pasodintas saulėkaitoje, ji būtina laistyti, kitaip balti spygliai gali “sudegti” saulėje. Laja gražios kūgio formos.

Reikėtų paminėti, kad baltosios eglės naujus spygliukus pavasarį užaugina per du kartus. Pirmą kartą jos sprogsta gausiai. Antrą kartą, po mėnesio ar dviejų, gerokai silpniau ir ne visuomet mes tai pastebime. `Rainbow`s End` pirmieji spygliukai sprogsta visiškai normalūs, ryškiai žali. Bet antroji banga citrinos geltonumo ir nepastebėti jos neįmanoma. Kaip ir `Daisy`s White`, šį augalą vasarą reikia saugoti nuo saulės, nes geltoni ūgliai gali nudegti.

`Sander`s blue` išsiskiria puikiais melsvai pilkais spygliais. Laja tanki, siauros kūgio formos. Per 10 metų retai pasiekia 1 m aukštį. Auga lėtai. Nauji spygliukai kartais sprogsta žali arba melsvai žali, bet greitai pamėlynuoja.

`Arneson`s Blue Variegated` augumu ir forma labai panaši į  `Conica`. Spygliai jūros mėlynumo, bet kai kurios šakos žalios, todėl laja dėmėta, dvispalvė ir labai dekoratyvi. Įdomu tai, kad spygliukų spalva nėra stabili, todėl laja gali visai pamėlynuoti, o žalios dėmės sumažėti arba išplisti.

`Laurin` per 10 metų užauga iki 0,7 m aukščio ir 0,3 m pločio. Jis labai siauros kūgio formos, išsiskiria skaisčiai žaliais kaip žolė spygliukais.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Maži ir dideli kankorėžiai

Ryškiausias skiriamasis spygliuočių bruožas yra jų dauginimosi organai. Jie turi ne žiedus, o strobilus (kankorėžius), kuriuose subręsta sėklos. Spygliuočiai yra plikasėkliai – jie išaugina sėklapradžius be apvalkalo. Sėklapradžiai paprastai būna moteriškojo strobilo (makrostrobilo) žvynų viršuje arba pakraštyje. Vyriškojo strobilo (mikrostrobilo) žiedadulkėms apvaisinus sėklapradžius vystosi sėklos. Joms bręstant atskiri makrostrobilo segmentai, vadinami žvynais, sukietėja ir taip susiformuoja visiems pažįstamas kankorėžis.

Sporifikavimo metu pavasarį ant sėklapradžio viršūnės patekusios mikrosporos per mažą angelę įtraukiamos prie branduolėlio ir ten visus metus “pramiega“. Kitą  pavasarį mikrosporos sudygsta, įvyksta apvaisinimas ir kankorėžiai pradeda augti. Sau būdingą dydį jie pasiekia per mėnesį ar kelis, o paskui bręsta iki rudens.

[banner] Kai kurių kiparisinių šeimos atstovų, pavyzdžiui, kadagių sėklažvyniai yra mėsingi, todėl jų kankorėžiai panašūs į uogas. Jie bręsta dvejus metus, o kai kurių rūšių kadagių – ir per metus.
Neišsiaižę su sėklomis viduje nukrinta sibirinės, korėjinės, kedrinės pušų kankorėžiai. Kėnių kankorėžiai subyra vis dar kabėdami šakose, paskleisdami ne tik sėklas, bet ir žvynus.

Kėniai ir eglės neretai painiojami tarpusavyje, nes kai kurių rūšių augalai yra ganėtinai panašūs. Tačiau yra vienas puikus skiriamasis bruožas, kuris niekuomet neapgauna. Eglių kankorėžiai visuomet kabo – jų viršūnėlės svyra žemyn, kėnių – visuomet statūs, žiūri į saulę.

Eglių kankorėžiai pailgi, ritiniški, 10-16 cm ilgio ir 3-4 cm skersmens, rusvi arba gelsvai rusvi. Beje,  jeigu pasiilgote egzotikos jaunus eglių kankorėžiukus galima valgyti keptus.
Labai gražūs, ryškūs eglių makrostrobilai – purpuriniai, rausvi, gelsvi arba žali. Sporifikuoja pavasarį, skleidžiantis spygliams, apie gegužės mėnesį. Kankorėžiai prinoksta ir pradeda aižėti rudenį, jeigu orai saulėti, bet dažniausiai žiemą. Jie patys nukrinta kitą vasarą.
Serbinių eglių kankorėžiai sėklas išbarsto, o patys laikosi ant šakų dar daug metų.
Deja, kad eglės pradėtų derėti turi praeiti mažiausiai 10 metų (išskyrus kai kuriuos kultivarus).
Ypač gražiai pavasarį atrodo rytinė eglė (Picea Orientalis) `Skylands`, kai tarp gelsvų spyglių kyšo daugybė mažučių raudonų makrostrobilų. Graži ji ir vėliau, pasipuošusi ilgais žemyn svyrančiais kankorėžiais.
Paprastosios eglės (Picea abies) `Acrocona` gražūs ir vyriški, ir moteriški strobilai. Jie skaisčiai raudoni ir pasirodo net ant palyginti jaunų augalų. Kankorėžiai iš pradžių žali, paskui patamsėja iki rausvai gelsvų, dekoratyvūs visus metus. Miniatiūrinė `Acrocona` kopija – paprastoji pušis `Push` – pradeda žydėti ir derėti vos pasiekusi 30 cm aukštį. Makrostrobilai taip pat raudoni.

Kai kurių kėnių rūšių makrostrobilai ryškiai raudoni, purpuriniai ar rausvi ir labai puošnūs.  Kankorėžiai ovalūs, įvairių spalvų, iki 15 cm ir ilgesni. Jie auga tik ant viršūninių medžio šakų, yra statūs kaip žvakutės. Kai prinoksta (rugsėjo-spalio mėn) nukrinta ir sėklos, ir žvyneliai, lieka tik smailios kankorėžių ašelės, kurios išsilaiko šakose keletą metų. Iš jų gausumo galima spręsti apie medžio derlingumą.
Kvapiojo kėnio (Abies procera) pavyzdžiu dažnai iliustruojami knygų skyriai apie spygliuočių dauginimasi – pradedant  mažyčiu makrostrobilu, kuris netrukus pavirsta didžiuliu puošniu kankorėžiu, ir baigiant kankorėžio ašele, kuri lieka išbyrėjus sėkloms ir žvynams.
Labai gražūs Vičo kėnio (Abies veitchii) kankorėžiai. Jie 5-6 cm ilgio, 2-3 cm skersmens, violetiniai arba rausvai rudi. Korėjinio kėnio (Abies koreana) kankorėžiai 4-7 cm ilgio, iš pradžių mėlynai violetiniai, vėliau tamsiai mėlyni. Šis kėnis labai tinka dekoratyviniams želdynams, nes derėti pradeda visai jaunučiai medeliai, o kankorėžiai stambūs ir gražūs.

Maumedžių (Larix) makrostrobilai rausvi ar purpuriniai, labai puošnūs. Kankorėžiai ovalūs, rutuliuko arba kiaušinio formos, o sėkliniai žvynai odiški ir plačia viršūne. Jie dažniausiai subręsta rudenį, o sėklas pradeda barstyti žiemą, bet daugiausiai jų išbarsto pavasarį, iki balandžio mėnesio. Dauguma rūšinių maumedžių pradeda derėti  tik sulaukę 15-25 metų.

Pocūgių (Pseudotsuga) kankorėžių dengiamųjų žvynų viršūnėlės toli išlindusios iš po sėklinių, todėl jie atrodo pasišiaušę. Tai išskirtinis ir lengvai atpažįstamas pocūgių bruožas.

Pušų (Pinus) kankorėžiai nuo 2 iki 35 cm ilgio, įvairios formos, bet dažniausiai kūgio ar kiaušinio formos. Vasaros pabaigoje subrendę balkaninių, veimutinių pušų kankorėžiai netrukus pradeda brastyti sėklas, o paprastosios ir juodosios pušies kankorėžiai laukia pavasario. Sėklas išbarstę kankorėžiai paprastai nukrenta vasarą, išskyrus Bankso, smulkiažiedes ir dar keleto rūšių pušis, kurių kankorėžiai styro ant šakų keletą metų. Sibirinės korėjinės ir kedrinės pušies kankorėžiai nukrenta rudenį neišbarstę sėklų. Likimo valiai paliktus kankorėžius  išgliaudo žvėreliai ir paukščiai, mes jų sėklas taip pat galime valgyti. Deja, pušys pradeda derėti maždaug po 20 metų.

Pušų kankorėžiais, jeigu jų daug, galima mulčiuoti žemę po spygliuočiais vietoje žievės ar smulkintos medienos. Tai geras, vandeniui laidus mulčias. Ar gražu, čia jau skonio reikalas. Suktaspyglės pušies (Pinus contorta) kankorėžiai kartais keletą metų kybo šakose ir sėklų nebarsto arba išbarsto tik gerokai paspirginti – per vasaros karščius arba gaisrą, kurie jų natūraliose augavietėse nėra reti.

Labai įdomūs veimutinės pušies (Pinus strobus) kankorėžiai. Jie ilgi (10-20 cm) ir svyra žemyn – visai nepanašu į mums įprastus pušies kankorėžiukus. Panašūs, tik gerokai stambesni Armando (Pinus armandii) ir himalajinės pušies (Pinus wallichiana) kankorėžiai.
Baltažievės pušies (Pinus leucodermis) kankorėžiai iki subręstant būna mėlynai violetiniai.
Milžiniški skarotosios pušies (Pinus coulteri), kuri savaime auga Kalifornijoje, kankorėžiai gali sverti 2-2,2 kg. Pavojinga stovėti po medžiais, kai jie krenta iš 30 m aukščio!
Japonijoje geriama jaunų pušų kankorėžių arbata, kuri stiprina imunitetą. Iš kankorėžių ekstrakto gaminami vaistai nuo vėžio.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.