Aplinką kuriame patys

Tag: gyvatvorė

Spygliuočiai želdynuose

Spygliuočiai želdynuose

Pas mus įprasta spygliuočius sodinti tik gyvatvorėse arba išmėtyti vejoje padrikai tikintis kad jų visžalė ir dažnai spalvinga laja savaime suteiks dekoratyvumo. Iš tiesų spygliuočiai sklype vaidina tokį patį vaidmenį kaip ir kiti augalai, vieni puikiai tinka akcentams, o kiti tėra geras fonas išraiškingesniems augalams. […]

Figūrinis karpymas arba žaidžiame skulptorių

Figūrinis karpymas arba žaidžiame skulptorių

Figūrinį karpymą savo želdynuose pirmieji ėmė taikyti romėnų sodininkai I amžiuje prie Kristų. Tiesa, pirmaisiais juos krikštyti ne visai teisinga, nes romėnai šį amatą nusižiūrėjo iš… ožkų. Jeigu yra tekę keliauti Viduržemio jūros pakrantėmis, o ypač šio regiono salomis, tikriausiai atkreipėte dėmesį į būrelius sulaukėjusių […]

Augalai apvadams

Augalai apvadams

Augalų derinimasApvadai – vienas iš paprasčiausių, bet man asmeniškai gražiausių gyvatvorių tipų, kurį labai lengva pritaikyti kiekviename sklype – apjuosti, įrėminti gėlyną, tvenkinėlį, mažosios architektūros statinį ar net kopūstų lysvę, arba naudoti apvadus kaip sodo akcentą formuojant mažyčius labirintus, pynes ar net paveikslus.

Į pynes sunerti ornamentiniai gėlynai (Knot gardens) pirmiausiai paplito Anglijoje 16-17 amžiuje, o paskui išpopuliarėjo visoje Vakarų Europoje.

Tokių pynių rėmams buvo sodinami buksmedžiai, o tarpus užpildydavo ryškiai žydinčiomis sezoninėmis gėlėmis. Jos kaip taisyklė buvo sodinamos didelėmis grupėmis ir sudarydavo spalvines dėmes. Pavasarinėms gėlėms peržydėjus sodindavo kitas, todėl toks gyvas paveikslas sezono metu nuolat kito ir mainėsi. Kartais pynes palikdavo tuščias, žemę užberdavo dekoratyvine skalda ar medžio žieve. Prancūzijos dvarų ir rūmų sodininkai varžėsi buksmedžiais rašydami vis įmantresnius, sudėtingesnius ornamentus.

Nuo seno apvadams sodinami buksmedžiai – tankūs visžaliai ir lėtai augantys krūmeliai, kurie puikiai išsaugo jiems suteiktą formą. Bet vien jais apsiriboti neverta. Neaukštiems gėlynų apvadams tinka ir levandos (Levandula), rūtos (Ruta graveolens), vaistinės juozažolės (Hyssopus officinalis), paprastieji raudonėliai (Origanum vulgare), kalniniai dašiai (Satureja montana), paprastosios melisos (Melisa officinalis), taurieji didramuniai (Chamaemelum nobile), kai kurie kiečiai (Artemisia), neaukšti Tunbergo raugerškiai (Berberis thunbergii), taip pat kiti krūmai ar puskrūmiai tankia ir kompaktiška laja.

Pynės tinka ir mažame sklype, joms prižiūrėti nereikia nei daug žinių, nei laiko. Ornamentiniam gėlynui vietos reikės daugiau. Prieš pradėdami darbus nusipieškite norimą ornamentą ant popieriaus, paskaičiuokite kiek ir kokių augalų jums reikės.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežati draudžiama.

Lėtapėdžiai

Lėtapėdžiai

Kukmedžiai (Taxus) pakenčia genėjimą ir karpymą, todėl Europoje nuo seno buvo naudojami gyvatvorėms, žaliosioms sienoms, labirintams ir gyvosioms sodo skulptūroms kurti. Juos nesunku dauginti sėklomis ir auginiais, bet jie palyginti reiklūs augimo salygoms. Be to, pas mane jie auga ypač lėtai, o kantrybės (taigi logiškai […]

Rūpesčiai dėl buksmedžių

Rūpesčiai dėl buksmedžių

Tai mylimiausi visžaliai lapuočiai krūmai Europos soduose, o pas mus dažniau keiksnojami negu giriami. Užsienyje jie neatsiejami nuo dekoratyvinės sodininkystės kultūros ir kraštovaizdžio puoselėjimo, mes vargiai galėtume pasigirti tokią kultūrą turintys. Sakoma, kad nėra prasto oro, yra tik prasta apranga. Panašiai ir su buksmedžiais – […]

Garbinamos ir niekinamos tujos

Garbinamos ir niekinamos tujos

Prieš gerus du dešimtmečius tai buvo vienas iš geidžiamiausių ir brangiausių sodo augalų. Tuja – koks egzotiškas ir šaunus vardas po jau atsibodusių rožių, veigelų ir stambiažiedžių hortenzijų!

Tujos neduria, yra nereiklios, augios, visžalės, todėl daugelį metų buvo mielai sodinamos kapinėse (ypač koloninės ir piramidinės formos) ir nepelnytai tapo jų simboliu. Didžiausi tujų trūkumai – žiemą laja įgauna nešvarų bronzinį atspalvį, pažeistos šakelės turi specifinį nemalonų kvapą, gausiai dera, o vaisynai rudenį paruduoja ir vėl kuriam laikui paslepia puošnią žalią lają. Neprižiūrimos gyvatvorės greitai išretėja, senesnių veislių tujos linkę prarasti joms būdingą formą. Jų, senų ir neišvaizdžių, ypač daug  mažesniuose miesteliuose. Neretai tujos minimos kaip dendrologinio neraštingumo simbolis. Vien ko vertas anekdotas apie tris mylimiausius lietuvių augalus – tai paprastoji tuja, gyvatvorinė tuja ir tuja kapinėms.

Bėgo metai ir tujas, kaip dekoratyvinį augalą, pamažu išstūmė vertingesni spygliuočiai, tačiau jos vis dar mielai sodinamos gyvatvorėse. Išvesta puikių naujų veislių tankia aiškios geometrinės formos laja, kuri net žiemą nekeičia spalvos. Būtų laikas tujas sugrąžinti ir į dekoratyvinius želdynus – nauji kultivarai visai nepanašūs į tuos išsidraikiusius, neaiškios formos, dydžio ir spalvos krūmus, prie kurių mes buvome įpratę. Yra puikių egzempliorių net alpinariumams – jie išsiskiria spalvinga laja, yra kompaktiški ir lėtai auga.

Dažniausiai pas mus auginami vakarinės tujos (Thuja occidentalis) kultivarai. Patys didžiausi šios tujos egzemplioriai gamtoje pasiekia 20 m aukštį, bet soduose dažniausiai nebūna aukštesni kaip 8-12 m. Aukščiausios – didžiosios tujos (Thuja plicata) – gamtoje gali siekti net 60 m aukštį, soduose – 20-30 m. Jos greitai auga, bet šalčiui mažiau atsparios, todėl pas mus retai auginamos.

Tujos nereiklios, bet geriausiai jaučiasi derlingoje ir drėgnoje žemėje, šviesioje šiltoje vietoje. Tuomet auga greitai, išlaiko spalvą ir lajos formą. Kita vertus, jos visai gerai jaučiasi ir šešėlyje, pakenčia bet kokią dirvą, jeigu ji ilgam neperdžiūva ir neužmirksta. Per sausras rekomenduojama laistyti, nes tujų šaknys paviršinės, o žemę mulčiuoti žieve, kuri saugo ne tik nuo perdžiūvimo, bet ir nuo šalčio. Laja kartais apdega saulėje anksti pavasarį, kai dar nenutirpęs sniegas. Mėgsta mineralines trąšas, bet persistengti nevertėtų – kompleksinėmis spygliuočiams skirtomis trąšomis užtenka patręšti kartą per metus, pavasarį, kai tręšiami kiti dekoratyviniai medžiai ir krūmai. Pertręštos tujos sparčiai, bet neproporcingai auga (ištįsta), labiau serga ir apšąla žiemą. Pavasarį sausos šakelės iškerpomos. Gyvatvorėse nauji ūgliai kasmet pakerpami 1/3, tuomet pamažu natūraliai sutankėja.

Grupėje tujos sodinamos kas 0,5-3 m, gyvatvorėje – kas 0,4-0,5 m. Dvieilėje gyvatvorėje sodinama kas 0,5-0,7 m. Siauros koloninės tujos, tokios kaip dabar labai populiarios `Smaragd`, eilėje sodinamos tankiau. Pirmaisiais metais po pasodinimo, jeigu nelyja, laistoma 1-2 kartus per savaitę, vėliau – tik per sausras.

Gyvatvorėse dažniausiai sodinamos koloninės formos tujos: 6-10 m aukščio `Columna`, `Douglasii`, `Pyramidalis`, `Fastigiata`, `Brabant` ir 2-4 m aukščio `Smaragd`, `Holmstrup`, `Wagneriana`, `Europe Gold`. Didžiosios gražiai atrodo ir pasodintos alėjose, o mažesniąsias galima grupuoti vejoje.

`Smaragd` tujos siauros kolonos formos, jos vertinamos dėl to, kad ryškiai žalia jų laja žiemą neparuduoja. Užauga 2 m per 10 metų.

`Europa Gold` užauga 2,5 m per pirmuosius 10 metų. Vasarą laja šviesiai geltona, žiemą patamsėja iki sodrios auksinės.

Atskirai reikėtų paminėti ir rutulio formos tujas, kurios ypač populiarios geometriniuose soduose. `Boothii`, `Globosa` ir `Recurva Nana` užauga iki 2 m aukščio ir panašaus skersmens, `Woodward` – šiek tiek mažesnė (iki 1,5 m). Dailios kompaktiškos `Mr.Bowling ball`, `Globosa Nana` (0,5 m aukščio, bet gerose sąlygose aukštesnė), `Little champion`, `Tiny Tom`. O `Danica` ir `Little Gem` su metais iš kamuoliuko pavirsta minkštomis prie žemės prilipusiomis  0,5 m aukščio ir 1-1,5 m skersmens pagalvėlėmis. Auga lėtai, `Danica` per 10 metų užauga 30-40 cm.

Nedidelio ūgio tujos dažniausiai žiemoja po sniegu ir nenukenčia nuo pavasarinės saulės. Jos ypač tinka alpinariumuose ar teminiuose spygliuočių sodeliuose su skurdžia žeme, nes labai derlingoje žemėje linkusios augti didesnės, praranda veislei būdingą formą.

Dar viena įdomi tuja – `Filiformis`. Jos šakelės siauros ir ilgos, siūlo formos, svyra žemyn ir augalas labiau panašus į dekoratyvinio žolyno kupstą, negu į tują.

`Ericoides` šakelės išsiskiria dviejų tipų žvyneliais ir labai primena viržius. Laja sidabriškai žalia, žiemą nusidažo ryškia bronza. `Ericoides` tujos netaisyklingo rutulio formos, užauga didelės, dažnai praranda veislei būdingą formą, ją išlaužo sniegas, todėl soduose dažniau auginama `Reinghold` bei miniatiūriniai kultivarai `Teddy`, `Golden Tuffet`.`Reinghold` laja pagalvėlės formos, suaugusi 1,5 m aukščio ir iki 2 m pločio. Per 10 metų paauga apie 1 m. Šakelės šviesiai žalios, žiemą nusidažo ryškiai oranžiniai, todėl šios tujos labai populiarios. Jauni augalai labai tankūs ir “minkšti”, vyresni išretėja. Reguliariai karpant galima išlaikyti minkštumo įspūdį.`Teddy` per 10 metų užauga apie 60 cm aukščio ir 40 cm pločio. Laja labai daili, kompakštiška, pilkšvai žalia, augalas visai nepanašus į tują. Rudenį šakelės nusidažo branzine spalva.`Golden Tuffet` auga lėtai, laja pagalvėlės formos. Labai mėgiamas dėl neįprastos oranžinės spalvos žiemą. Vasarą šakelės pašviesėja, būna žalsvai geltonos. Labai tinka alpinariume. Per 10 metų užauga 60 cm.

Vis dažniau auginamos geltonspyglės tujos: `Aurea Nana`, `Amber Glow`, `Sunkist`, `Lutea Nana`, `Europa Gold`, `Golden Globe`, `Reinghold`, `Wareana Lutescens`.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.