Tag Archives: gyvatvorė

Spygliuočiai želdynuose

Pas mus įprasta spygliuočius sodinti tik gyvatvorėse arba išmėtyti vejoje padrikai tikintis kad jų visžalė ir dažnai spalvinga laja savaime suteiks dekoratyvumo. Iš tiesų spygliuočiai sklype vaidina tokį patį vaidmenį kaip ir kiti augalai, vieni puikiai tinka akcentams, o kiti tėra geras fonas išraiškingesniems augalams. Jų vieta sode turi būti kruopščiai suplanuota jau vien todėl, kad didžiąją metų dalį – nuo vėlaus rudens iki vėlyvo pavasario – kai kiti augalai be lapų, jie gros pagrindiniu smuiku ir pasodinti ne vietoje darkys bendrą vaizdą, o ne puoš jį.

Nors spygliuočiai šiek tiek keičia savo spalvą metų bėgyje, lapuočių krūmų ir daugiamečių gėlių derinimas želdyne įneša daugiau gyvumo, o sezonų kaita būna gerokai išraiškingesnė. Be to, tai gerokai išplečia augalų asortimentą ir spalvų gamą, juos paprasčiau ir pigiau surinkti.

Nereikėtų labai pedantiškai skaičiuoti augalų dydį ar aukštį, nes visa tai labai paprasta, o dažnai net ir rekomenduojama pakoreaguoti žirklėmis. Viena iš didžiausių bėdų yra ta, kad spygliuočiai dažniausiai auga lėtai, o kiti augalai greitai, ir želdynas įgauna nenormalias proporcijas.

Visuomet palikite spygliuočiams pakankamai vietos aplink augti ir gražėti. Jeigu spygliuočius sodinate kartu su daugiametėmis gėlėmis ar menkaverčiais lapuočiais krūmais, juos galima suglausti labiau, nes spygliuočiui paaugus kitus augalus tiesiog iškelsite.

[banner] Jeigu taupote ir perkate mažus sodinukus, rizikuojate mažiausiai 10-15 metų laukti kol sodas pagaliau bus toks kokį nusipiešėte, badydamas akis tuščiais tarpais tarp augalų. Kartais verčiau investuoti ir pirkti didesnius augalus. Svarbu neapsigauti perkant sodinukus: stambesnių rūšių ir miniatiūriniai kultivarai dažniausiai parduodami vienodo standartinio dydžio. Miniatiūriniai jau būna gerokai paauginti, o kiti dar visai jauni. Pasodinus juos kartu miniatiūriniai beveik nesikeis, o kiti ims augti ir pamažu išdarkys bendrą vaizdą. Todėl grupuoti geriausia augalus kurie yra panašaus augumo arba nebijo žirklių (ir jos nesugadina jų prigimtinio lajos grožio). Kita išeitis, kad gėlyno tarpuose 10 metų neišvilpautų vėjai – derinti spygliuočius su kitais augalais, kuriuos vėliau, spygliuočiams paaugus, perkelsite kitur. Galima spygliuočius grupuoti su nereikliais, puošniais ir augiais, žirklių nebijančiais lapuočiais krūmais (japoninės lanksvos, sedulos, pūkeniai, raugerškiai ir pan.), kurių vėliau persodinti nereiks, užteks kontroliuoti jų dydį ir formą sekatoriumi.

Grupavimas

Akcentiniai augalai padeda nukreipti žvilgsnį ten kur jums reikia. Jeigu vejoje ar gėlynui skirtoje vietoje ryžotės pasodinti tik vieną augalą, jis turi būti vertas šios garbės, o jo dydis –  atitikti erdvę. Visgi didesniame sklype toks augalas visuomet atrodys geriau jeigu aplink jį bus grupuojami mažesni.

Skaičius du iš karto padalina vaizdą į dvi simetriškas puses. Du vienodi augalai niekuomet nesodinami kartu, juos turi skirti takelis, įėjimas, laiptai ar gėlių lysvė.

Trejetuką reikėtų išmėtyti netvarkingai. Jeigu trikampyje derinate skirtingų rūšių augalus, sodindami palikite tarp jų šiek tiek daugiau erdvės.  Ketvertukas  geriausiai atrodo, kai padalinama į dvi grupes – vienoje lieka 3 augalai, o kitoje 1.

Penketukas geriausiai atrodo pasodintas kartu, panašiai kaip trijulė. Stambiausi egzemplioriai  sodinami trikampyje, o smulkesni išdėstomi kraštuose. Šešetukas geriausiai atrodo padalintas į dvi grupes po 3. Didesnes augalų grupes skaidykite neporiniais skaičiais.

Dažniausios dekoratyvinių medžių ir krūmų grupavimo klaidos –  pasodinama per tankiai, augalai nedera lajos forma ir spalvomis, jiems reikia skirtingų augimo sąlygų ir jie vienas kitam trukdo. Jau prieš pirkdami augalus turite žinoti, kur ir kaip juos sodinsite – grupėmis ar pavieniui, vejos viduryje ar pakraštyje, prie tvoros, namo fasadinėje pusėje ar vidiniame kieme, ir pan. Kai kurie medžiai ir krūmai labai gražiai atrodo grupėje, bet visai netinka sodinti po vieną.

Grupėmis sodinami augalai derinami ne tik pagal išvaizdą, bet ir augimo sąlygas. Juk vieniems reikia saulės, kitiems pusiau pavėsio, priemolio arba priesmėlio, o kai kurie paprasčiausiai nepakenčia kaimynystės. Labai svarbu, augalai augtų vienodai greitai. Jeigu vieni augs greitai, po 15-50 cm per metus, o kiti lėtai (1-5 cm), grupė atrodys prastai ir augalus gali tekti persodinti.

Pabandykite ant popieriaus nusipiešti keletą eskizų. Viename pavaizduokite augalų grupę, kaip ji atrodo dabar, o kitame – kaip grupė atrodys po 10 ar 15 metų, kai medeliai ar krūmai užaugs.

Jūsų dėmesiui keletas paprastų spygliuočių grupavimo planelių, kurie galbūt įkvėps ir pažadins jūsų vaizduotę. Nereikėtų jais vadovautis aklai, nes planeliai sukurti kompiuterine apželdinimo programa, kuriame įdiegtas ribotas augalų asortimentas, todėl čia išvardintus, bet rečiau prekyboje sutinkamus augalas galite drąsiai keisti populiaresniais, panašaus dydžio, spalvos ir lajos formos. Rekomenduoju ir patiems pažaisti su GardenPuzzle, tai nemokama lengvai valdoma programėlė. Labai smagu! 🙂

Visi augalai planeliuose vaizduojami jau pasiekę savo normalų, veislei būdingą aukštį ir formą. Paspauskite ant paveikslėlio, kad atsidarytų didesnis.

1 planelis. Sala

Aukščiausias augalas – dygioji eglė (Picea pungens)  `Koster,` raudonas – Tunbergo raugerškis (Berberis Thunbergi) `Atropurpurea`,  šalia jo geltonas kupstas – paprastoji tuja (Thuja occidentalis) `Rheingold`. Tarp tujos ir eglės auga kazokinis kadagys (Juniper sabina) `Tamariscifolia`, šalia stambi gelsva pagalvė – žirniavaisis puskiparisis (Chamaecyparis pisifera) `Filifera Aurea`. Priešais puskiparisį auga kalninė pušis (Pinus mugo) `Mops`, o želdyno priekyje – paprastoji tuja `Danica`.

Pilkšvi kilimėliai tai gulčiasis kadagys (Juniperus horizontalis) `Blue Chip`, o raudonai žydintys krūmeliai – sidabrakrūmiai (Potentilla fruticosa) `Red Ace`.

(Bus daugiau)

© Sodoplanas.lt, 2013, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Figūrinis karpymas arba žaidžiame skulptorių

Figūrinį karpymą savo želdynuose pirmieji ėmė taikyti romėnų sodininkai I amžiuje prie Kristų. Tiesa, pirmaisiais juos krikštyti ne visai teisinga, nes romėnai šį amatą nusižiūrėjo iš… ožkų. Jeigu yra tekę keliauti Viduržemio jūros pakrantėmis, o ypač šio regiono salomis, tikriausiai atkreipėte dėmesį į būrelius sulaukėjusių ožkų, kurios lyg cirko akrobatai karstosi stačiomis uolomis. Žemė ten nederlinga,  augalų mažai, dauguma jų efemeriniai ir tris ketvirtadalius metų praleidžia po žeme, išlysdami tik anksti pavasarį, kai orai vėsūs ir lietingi. Todėl vasarą iš uolų plyšio kyšantis žalias lapas – atgaiva ir turisto akims, ir ožkų pilvukams. Krūmai turi būti ypač gerai prisitaikę augti, o tiksliau – išgyventi sudėtingomis sąlygomis. Jiems nuolat trūksta drėgmės ir maisto medžiagų, be to, juos nuolat negailestingai geni. Kadangi ožkos dažniausiai pasiekia tik vieną krūmo pusę, apačią ar viršų, pamažu krūmas įgauna tam tikrą formą. Yra tekę matyti debesėlių, laivų ir keisčiausių geometrinių figūrų formos krūmokšnių, pakibusių ant uolų virš bedugnės.

Masiškai figūriniu karpymu susižavėta tik Renesanso laikotarpiu, kai idėjų pritrūkę italų ir prancūzų sodininkai ėmė semtis įkvėpimo antikinės Romos madose. Žymiausias to meto kūrinys – Versalio sodai. Britai bandė kopijuoti, bet jiems prastai sekėsi. Tačiau dėl savo aistros sodininkauti, jie greitai perėmė visas technikas, jas patobulino ir pritaikė savo poreikiams. Jų dėka puikios žalios skulptūros iš didikų ir karalių sodų persikėlė į mažus, bet jaukius angliskus sodelius. Figūrinis karpymas iš priveligijuoto užsiėmimo tapo mielu ir prieinamu kiekvienam. Ir šiandien, kalbėdami apie puikiausias pasaulyje gyvatvores, vejas ir žaliąsias skulptūras, dažniausiai minime ir žavimės britų, o ne prancūzų sodais.

Formalūs geometriniai želdiniai – gyvatvorės, apvadai ir žaliosios skulptūros suteikia sodui svorio, didesnę estetinę vertę ir užbaigtumo įspūdį. Tai želdinio rėmas – nekintantis, stabilus, tokį efektą paprastai galima pasiekti tik mažosios architektūros statiniais (akmeniniais ar trinkelių takais, pergolėmis, pavėsinėmis, grįstomis aikštelėmis, dekoratyviniais tvenkiniais). Gerai prižiūrimi geometriniai želdiniai nekinta ir yra dekoratyvūs visus metus. Jie gražūs savaime, bet dera su akmenimis ir ryškiais gėlynais. Jais nesunkiai galima paslėpti sklypo trūkumus ir išryškinti [banner] privalumus.

Žaliosioms skulptūroms formuoti labiausiai tinka visžaliai, lėtai augantys, gerai sutankėjantys ir karpymą pakenčiantys krūmai ir medžiai smulkiais lapais arba spygliais. Labiausiai tinka buksmedžiai (Buxus sempervirens) ir kukmedžiai (Taxus baccata), bet galima naudoti ir karpomų gyvatvorių augalus – gudobeles (Crataegus), ligustrus (Ligustrum), skroblus (Carpinus), tujas (Thuja), kaulenius (Cotoneaster) ir pan.

Pradedantiesiems sodininkams figūrinis karpymas skamba mistiškai ir jie baidosi sodo žirklių kaip arklys automobilio.  Iš tikrųjų procedūra visai paprasta, svarbu tinkami ir neatšipę įrankiai.

Dažnai sakoma, kad skulptūrai suformuoti reikia viso gyvenimo. Iš tikrųjų tai priklauso nuo to, kokio amžiaus augalą pradedate formuoti ir kokio tikitės rezultato. Sudėtingoms 3-4 aukštų arba labai detalioms smulkmeniškoms figūroms sukurti išties reikės laiko, bet paprastoms geometrinėms formoms užtenka 3-5 metų, jeigu sodinukas tinkamo aukščio ir tankumo. Iš paaugusio augalo skulptūrą suformuosite greičiau negu iš mažiuko, ką tik įsišaknijusio auginio (juk jis pats augs ir stiprės mažiausiai 3 metus). Medelynuose galima nusipirkti įvairaus amžiaus ir dydžio sodinukų augintų konteineriuose. Piniginė labai nesuplonės, jeigu įsigysite 2-4 paaugintus buksmedžius ar kukmedžius, bet tai sutaupys jums keletą, o dažnai ir kelioliką metų. Konteineriuose auginti krūmai ir medžiai nepatiria didelio streso persodinti į didesnį vazoną arba į lysvę, juos galima pradėti genėti jau kitais metais.

(Bus daugiau)

© Sodoplanas.lt, 2013. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Augalai apvadams

Augalų derinimasApvadai – vienas iš paprasčiausių, bet man asmeniškai gražiausių gyvatvorių tipų, kurį labai lengva pritaikyti kiekviename sklype – apjuosti, įrėminti gėlyną, tvenkinėlį, mažosios architektūros statinį ar net kopūstų lysvę, arba naudoti apvadus kaip sodo akcentą formuojant mažyčius labirintus, pynes ar net paveikslus.

Į pynes sunerti ornamentiniai gėlynai (Knot gardens) pirmiausiai paplito Anglijoje 16-17 amžiuje, o paskui išpopuliarėjo visoje Vakarų Europoje. [banner] Tokių pynių rėmams buvo sodinami buksmedžiai, o tarpus užpildydavo ryškiai žydinčiomis sezoninėmis gėlėmis. Jos kaip taisyklė buvo sodinamos didelėmis grupėmis ir sudarydavo spalvines dėmes. Pavasarinėms gėlėms peržydėjus sodindavo kitas, todėl toks gyvas paveikslas sezono metu nuolat kito ir mainėsi. Kartais pynes palikdavo tuščias, žemę užberdavo dekoratyvine skalda ar medžio žieve. Prancūzijos dvarų ir rūmų sodininkai varžėsi buksmedžiais rašydami vis įmantresnius, sudėtingesnius ornamentus.

Nuo seno apvadams sodinami buksmedžiai – tankūs visžaliai ir lėtai augantys krūmeliai, kurie puikiai išsaugo jiems suteiktą formą. Bet vien jais apsiriboti neverta. Neaukštiems gėlynų apvadams tinka ir levandos (Levandula), rūtos (Ruta graveolens), vaistinės juozažolės (Hyssopus officinalis), paprastieji raudonėliai (Origanum vulgare), kalniniai dašiai (Satureja montana), paprastosios melisos (Melisa officinalis), taurieji didramuniai (Chamaemelum nobile), kai kurie kiečiai (Artemisia), neaukšti Tunbergo raugerškiai (Berberis thunbergii), taip pat kiti krūmai ar puskrūmiai tankia ir kompaktiška laja.

Pynės tinka ir mažame sklype, joms prižiūrėti nereikia nei daug žinių, nei laiko. Ornamentiniam gėlynui vietos reikės daugiau. Prieš pradėdami darbus nusipieškite norimą ornamentą ant popieriaus, paskaičiuokite kiek ir kokių augalų jums reikės.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežati draudžiama.

Lėtapėdžiai

Kukmedžiai (Taxus) pakenčia genėjimą ir karpymą, todėl Europoje nuo seno buvo naudojami gyvatvorėms, žaliosioms sienoms, labirintams ir gyvosioms sodo skulptūroms kurti. Juos nesunku dauginti sėklomis ir auginiais, bet jie palyginti reiklūs augimo salygoms. Be to, pas mane jie auga ypač lėtai, o kantrybės (taigi logiškai – ir kukmedžių) aš turiu nedaug.

Nors tankūs ilgaamžiai kukmedžiai idealiai tinka gyvatvorėms ir užsienyje yra vieni iš populiariausių augalų gyvatvorėms sodinti, pas mus jos labai retos. Pirmiausiai dėl to, kad, kaip jau minėjau, kukmedžiai labai lėtai auga, o dažnas mūsų norime „tvorą užauginti“ kuo greičiau. Žinoma, ko tiems kukmedžiams skubėti, juk jie gyvena ne vieną tūkstantį metų. Šaltesnę žiemą gyvatvorė pašąla ir joje lieka skylės, kurios „užauga“ labai pamažu. Saulėta gyvatvorės pusė žiemos pabaigoje kartais apdega, – ir vėl tos pačios problemos. Dar viena bėda – brangūs sodinukai (keletą kartų brangesni negu eglės), kas ypač aktualu sodinant ilgą gyvatvorę. Todėl pas mus kukmedžiai labiau tinka gėlynų apvadams ir neaukštoms gyvatvorėms pusiau pavėsyje arba pavėsyje, taip pat figūriniam karpymui (geometrinės formos, gyvūnų ir žmonių figūrėlės). Aukštoms gyvatvorėms tinka europinio kukmedžio (Taxus baccata) formos ‘Fastigiata’, ‘Fastigiata Aurea’, ‘Fastigiata Robusta’. [banner]

Tai žemei reiklus augalas, jis neaugs sausoje smėlėtoje ar rūgščioje dirvoje, nepakenčia sausrų ir stovinčio vandens. Taigi žemė turi būti neutrali ar šiek tiek kalkinga, drėgna. Labiausiai tinka derlingas, gerai įdirbtas priemolis. Pas mane auga molyje.Geltonspygliai kukmedžiai pavėsyje išblunka iki balsvų, juos reikėtų sodinti pusiau pavėsyje arba saulėtoje vietoje, bet apsaugoti nuo vidurdienio spindulių. Šią problemą galima išspręsti sodinant kukmedį prie aukštesnio medžio, kuris per patį vidurdienį ant jo mestų šešėlį. Geltonspyglės šakelės saulėje dažnai apdega, ypač sausą karštą vasarą arba žiemos pabaigoje.

Kukmedžiai sprogsta gegužės pradžioje, žydi vasarą, o sėklos subręsta rugsėjo mėnesį ir laikosi ant kero iki žiemos (arba juos nulesa paukščiai). Jeigu reikia daug augalų gyvatvorei ir niekur neskubate, „uogytes“ galima surinkti, per žiemą stratifikuoti, o pavasarį pasėti daigyne. Dalis sėklyčių sudygsta tai pačiais metais, kitos po metų ar net dviejų. Jauni daigeliai pridengiami nuo saulės, o prieš žiemą storai mulčiuojami.

Kitą sykį trumpai apžvelgsiu europinių ir tarpinių kukmedžių kultivarus.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Rūpesčiai dėl buksmedžių

Tai mylimiausi visžaliai lapuočiai krūmai Europos soduose, o pas mus dažniau keiksnojami negu giriami. Užsienyje jie neatsiejami nuo dekoratyvinės sodininkystės kultūros ir kraštovaizdžio puoselėjimo, mes vargiai galėtume pasigirti tokią kultūrą turintys. Sakoma, kad nėra prasto oro, yra tik prasta apranga. Panašiai ir su buksmedžiais – tinkamai parinkti ir tinkamoje vietoje auginami jie rūpesčių nekelia.

Buksmedžiai (Buxus) natūraliai auga Europoje, Viduržiemio jūros pakrantėse, Azijoje ir centrinėje Amerikoje. Buxus šeimai priklauso 30 rūšių, iš kurių išvesta apie 120 dekoratyviniuose želdiniuose naudojamų veislių ir kultivarų.

Dažniausiai soduose auginami paprastieji (Buxus sempervirens) ir smulkialapiai (Buxus microphylla) buksmedžiai ir jų kultivarai. Retesnis korėjinis buksmedis (B. sinica var. Insularis). Paprastieji buksmedžiai linkę plėsti į šonus ir auginti horizontalias šakas, dažnai turi keletą viršūnių be aiškaus lyderio. Laja tanki, visžalė. Lapai žali iš viršaus ir gelsvai žali iš apačios, ovalūs arba pailgi.

Smulkialapiai buksmedžiai auga lėtai, yra neaukšti, kompaktiški, laja tanki. Lapai elipsės formos. Šios trys rūšys yra kryžminamos tarpusavyje stengiantis išgauti aplinkos sąlygoms pakančius, šalčiui visiškai atsparius, greitai augančius ir tankius kultivarus.

Daug žadantys nauji paprastojo ir korėjinio buksmedžio hibridai  `Green mountain`, `Glencoe` (Chicagoland Green TM) ar `Green Velvet`.

Labiausiai buksmedžiams patinka vėsios ar viduriniškai šiltos lietingos vasaros, tačiau paskutiniais metais tokios pas mus retenybė. Patinka jiems ir sniego patalai bei vidutiniškas šaltukas. Žodžiu, jie nemėgsta kraštutinumų –

ilgai trunkančių sausrų, kaitros ir baisaus speigo. Kaip jiems sekėsi išgyventi šią žiemą, pamatysime tik vėlyvą pavasarį ar vasarą. Sniego danga nebloga, todėl neaukštiems buksmedžiams, jų apvadams speigas pakenkti neturėtų.

[banner] Šaltis buksmedžių labai negąsdina, jeigu jie pasodinti užuovėjoje, šaknys mulčiuotos arba tupi sniege. Žvarbus vėjas žiemą gali numarinti augalus greičiau negu -30C.

Nemėgsta jie ir kaitrios saulės žiemos pabaigoje (nudega), taip pat karštų ir sausų vasarų, jeigu žemė lengva ir greitai išdžiūvanti, o sodas nelaistomas. Jeigu buksmedžiai sodinami pusiau pavėsyje ir pavėsyje, užuovėjoje, arba naudojami žemiems gėlynų apvadams, dėl speigo ar saulės retai nukenčia. Visgi žiemai baigiantis (paprastai kovo mėn) saulėje augančius buksmedžius vertėtų pridengti agroplėvele.

Buksmedžiams patinka derlingos, purios, bet drėgmę gerai sulaikančios dirvos, geriausiai laidūs priemoliai. Šalto molio dirvos, stovintis vanduo juos greitai pražudo. Tai visžalis augalas, drėgmę per lapus garinantis ir žiemą, todėl rudenį buksmedžius, taip pat spygliuočius ar kitus visžalius augalus, reikia gerai palaistyti (jeigu ruduo sausas). Buksmedžiams reikia neutralios žemės (pH 6.5-7.0). Jų šaknys plečiasi į šonus, todėl duobė kasama ne tiek gili, kiek plati. Į tai reikėtų atsižvelgti ir sodinant buksmedžių apvadus bei pynes, ir kaimyninius augalus sodinti tokiu atstumu, kad jie vienas kitam netrukdytų arba parintki tokius kaimynus, kurie šaknis leistų giliai, o plėstų tik antžeminę dalį. Nors konteineriuose užaugintus sodinukus galima persodinti visą sezoną, kai sodinate gyvatvores, apvadus, pynes ir kitus masinius želdinius, geriausiai laikyti senųjų tradicijų ir labiau pasikliauti gamta. Taigi, jeigu planuojate pasodinti daugiau kaip 20 buksmedžių, sodinkite pavasarį ir  mulčiuokite. Lietinga pavasario pradžia ir mulčias sutaupys jums laiko ir vandens. Beje, tradiciskai gegužė arba balandžio vidurys – gegužės vidurys yra sausas (bent jau Kaune). Šiaip ar taip pirmaisiais metais, jeigu vasara karšta ir sausa, buksmedžius reikės laistyti kartą per savaitę. Geriau rečiau, bet gausiai.

Jeigu žemė derlinga, pirmaisiais metais sodinukų tręšti nereikia. Vėliau kasmet pavasarį pakrūmėse paberiama kompleksinių, lėtai tirpstančių, visžaliams augalams (tinka spygliuočių) skirtų trąšų. Dauginama pusiau sumedėjusiais arba sumedėjusiais auginiais.

Žiemą šalčio ar vėjo pažeisti buksmedžiai paruduoja, lapukai įgauna bronzinį (gelsvą, oranžinį) atspalvį, kuris pavasarį nepasikeičia. Kartais tokį parudavimą sukelia ne šaltis, bet prastos augimo sąlygos – žemas pH, maisto medžiagų stygius, ilgai trukusi sausra, bet išryškėja jis tik po žiemos. Buksmedžiai, panašiai kaip spygliuočiai, miršta lėtai ir dauguma prastos priežiūros simptomų išlenda tuomet, kai jau per vėlu. Jeigu nukenčia ne visas augalas, bet pavienės šakos, jas reikia iškirpti, augimo sąlygas pagerinti. Augalas kurį laiką būna nedekoratyvus, bet pamažu atsigauna. Visgi neskubėkite genėti buksmedžių anksti pavasarį, palaukite birželio. Kartais lapukai žiemą pakeičia spalvą dėl veislės savybių. Jie gali pagelsti, parusti ar tiesiog pablykšti, o pavasarį atgauna savo įprastą spalvą.

© Sodoplanas.lt. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo draudžiama.


Garbinamos ir niekinamos tujos

Prieš gerus du dešimtmečius tai buvo vienas iš geidžiamiausių ir brangiausių sodo augalų. Tuja – koks egzotiškas ir šaunus vardas po jau atsibodusių rožių, veigelų ir stambiažiedžių hortenzijų!

Tujos neduria, yra nereiklios, augios, visžalės, todėl daugelį metų buvo mielai sodinamos kapinėse (ypač koloninės ir piramidinės formos) ir nepelnytai tapo jų simboliu. Didžiausi tujų trūkumai – žiemą laja įgauna nešvarų bronzinį atspalvį, pažeistos šakelės turi specifinį nemalonų kvapą, gausiai dera, o vaisynai rudenį paruduoja ir vėl kuriam laikui paslepia puošnią žalią lają. Neprižiūrimos gyvatvorės greitai išretėja, senesnių veislių tujos linkę prarasti joms būdingą formą. Jų, senų ir neišvaizdžių, ypač daug  mažesniuose miesteliuose. Neretai tujos minimos kaip dendrologinio neraštingumo simbolis. Vien ko vertas anekdotas apie tris mylimiausius lietuvių augalus – tai paprastoji tuja, gyvatvorinė tuja ir tuja kapinėms.

Bėgo metai ir tujas, kaip dekoratyvinį augalą, pamažu išstūmė vertingesni spygliuočiai, tačiau jos vis dar mielai sodinamos gyvatvorėse. Išvesta puikių naujų veislių tankia aiškios geometrinės formos laja, kuri net žiemą nekeičia spalvos. Būtų laikas tujas sugrąžinti ir į dekoratyvinius želdynus – nauji kultivarai visai nepanašūs į tuos išsidraikiusius, neaiškios formos, dydžio ir spalvos krūmus, prie kurių mes buvome įpratę. Yra puikių egzempliorių net alpinariumams – jie išsiskiria spalvinga laja, yra kompaktiški ir lėtai auga.

[banner]Dažniausiai pas mus auginami vakarinės tujos (Thuja occidentalis) kultivarai. Patys didžiausi šios tujos egzemplioriai gamtoje pasiekia 20 m aukštį, bet soduose dažniausiai nebūna aukštesni kaip 8-12 m. Aukščiausios – didžiosios tujos (Thuja plicata) – gamtoje gali siekti net 60 m aukštį, soduose – 20-30 m. Jos greitai auga, bet šalčiui mažiau atsparios, todėl pas mus retai auginamos.

Tujos nereiklios, bet geriausiai jaučiasi derlingoje ir drėgnoje žemėje, šviesioje šiltoje vietoje. Tuomet auga greitai, išlaiko spalvą ir lajos formą. Kita vertus, jos visai gerai jaučiasi ir šešėlyje, pakenčia bet kokią dirvą, jeigu ji ilgam neperdžiūva ir neužmirksta. Per sausras rekomenduojama laistyti, nes tujų šaknys paviršinės, o žemę mulčiuoti žieve, kuri saugo ne tik nuo perdžiūvimo, bet ir nuo šalčio. Laja kartais apdega saulėje anksti pavasarį, kai dar nenutirpęs sniegas. Mėgsta mineralines trąšas, bet persistengti nevertėtų – kompleksinėmis spygliuočiams skirtomis trąšomis užtenka patręšti kartą per metus, pavasarį, kai tręšiami kiti dekoratyviniai medžiai ir krūmai. Pertręštos tujos sparčiai, bet neproporcingai auga (ištįsta), labiau serga ir apšąla žiemą. Pavasarį sausos šakelės iškerpomos. Gyvatvorėse nauji ūgliai kasmet pakerpami 1/3, tuomet pamažu natūraliai sutankėja.

Grupėje tujos sodinamos kas 0,5-3 m, gyvatvorėje – kas 0,4-0,5 m. Dvieilėje gyvatvorėje sodinama kas 0,5-0,7 m. Siauros koloninės tujos, tokios kaip dabar labai populiarios `Smaragd`, eilėje sodinamos tankiau. Pirmaisiais metais po pasodinimo, jeigu nelyja, laistoma 1-2 kartus per savaitę, vėliau – tik per sausras.

Gyvatvorėse dažniausiai sodinamos koloninės formos tujos: 6-10 m aukščio `Columna`, `Douglasii`, `Pyramidalis`, `Fastigiata`, `Brabant` ir 2-4 m aukščio `Smaragd`, `Holmstrup`, `Wagneriana`, `Europe Gold`. Didžiosios gražiai atrodo ir pasodintos alėjose, o mažesniąsias galima grupuoti vejoje.

`Smaragd` tujos siauros kolonos formos, jos vertinamos dėl to, kad ryškiai žalia jų laja žiemą neparuduoja. Užauga 2 m per 10 metų.

`Europa Gold` užauga 2,5 m per pirmuosius 10 metų. Vasarą laja šviesiai geltona, žiemą patamsėja iki sodrios auksinės.

Atskirai reikėtų paminėti ir rutulio formos tujas, kurios ypač populiarios geometriniuose soduose. `Boothii`, `Globosa` ir `Recurva Nana` užauga iki 2 m aukščio ir panašaus skersmens, `Woodward` – šiek tiek mažesnė (iki 1,5 m). Dailios kompaktiškos `Mr.Bowling ball`, `Globosa Nana` (0,5 m aukščio, bet gerose sąlygose aukštesnė), `Little champion`, `Tiny Tom`. O `Danica` ir `Little Gem` su metais iš kamuoliuko pavirsta minkštomis prie žemės prilipusiomis  0,5 m aukščio ir 1-1,5 m skersmens pagalvėlėmis. Auga lėtai, `Danica` per 10 metų užauga 30-40 cm.

Nedidelio ūgio tujos dažniausiai žiemoja po sniegu ir nenukenčia nuo pavasarinės saulės. Jos ypač tinka alpinariumuose ar teminiuose spygliuočių sodeliuose su skurdžia žeme, nes labai derlingoje žemėje linkusios augti didesnės, praranda veislei būdingą formą.

Dar viena įdomi tuja – `Filiformis`. Jos šakelės siauros ir ilgos, siūlo formos, svyra žemyn ir augalas labiau panašus į dekoratyvinio žolyno kupstą, negu į tują.

`Ericoides` šakelės išsiskiria dviejų tipų žvyneliais ir labai primena viržius. Laja sidabriškai žalia, žiemą nusidažo ryškia bronza. `Ericoides` tujos netaisyklingo rutulio formos, užauga didelės, dažnai praranda veislei būdingą formą, ją išlaužo sniegas, todėl soduose dažniau auginama `Reinghold` bei miniatiūriniai kultivarai `Teddy`, `Golden Tuffet`.`Reinghold` laja pagalvėlės formos, suaugusi 1,5 m aukščio ir iki 2 m pločio. Per 10 metų paauga apie 1 m. Šakelės šviesiai žalios, žiemą nusidažo ryškiai oranžiniai, todėl šios tujos labai populiarios. Jauni augalai labai tankūs ir “minkšti”, vyresni išretėja. Reguliariai karpant galima išlaikyti minkštumo įspūdį.`Teddy` per 10 metų užauga apie 60 cm aukščio ir 40 cm pločio. Laja labai daili, kompakštiška, pilkšvai žalia, augalas visai nepanašus į tują. Rudenį šakelės nusidažo branzine spalva.`Golden Tuffet` auga lėtai, laja pagalvėlės formos. Labai mėgiamas dėl neįprastos oranžinės spalvos žiemą. Vasarą šakelės pašviesėja, būna žalsvai geltonos. Labai tinka alpinariume. Per 10 metų užauga 60 cm.

Vis dažniau auginamos geltonspyglės tujos: `Aurea Nana`, `Amber Glow`, `Sunkist`, `Lutea Nana`, `Europa Gold`, `Golden Globe`, `Reinghold`, `Wareana Lutescens`.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.