Tujos neduria, yra nereiklios, augios, visžalės, todėl daugelį metų buvo mielai sodinamos kapinėse (ypač koloninės ir piramidinės formos) ir nepelnytai tapo jų simboliu. Didžiausi tujų trūkumai – žiemą laja įgauna nešvarų bronzinį atspalvį, pažeistos šakelės turi specifinį nemalonų kvapą, gausiai dera, o vaisynai rudenį paruduoja ir vėl kuriam laikui paslepia puošnią žalią lają. Neprižiūrimos gyvatvorės greitai išretėja, senesnių veislių tujos linkę prarasti joms būdingą formą. Jų, senų ir neišvaizdžių, ypač daug mažesniuose miesteliuose. Neretai tujos minimos kaip dendrologinio neraštingumo simbolis. Vien ko vertas anekdotas apie tris mylimiausius lietuvių augalus – tai paprastoji tuja, gyvatvorinė tuja ir tuja kapinėms.
