Tag Archives: kankorėžiai

Spygliuočių dauginimas. Sėja

Kur jau čia žmogus ištversi, kai prieš akis sijonus plaiksto rytinės eglės, akina geltonspyglės pušys ir jūros mėliu užlieja uoliniai kadagiai… Ir taip kasryt, ir taip kasdien, kol supranti kad esi priklausomas, kad tau reikia daugiau, dar ir dar nors sode jau nėra laisvos pėdos. Ranka taip ir tiesiasi paglostyti, nugnybti, į žemę įkišti… Tad šį sykį – apie spygliuočių dauginimą.

Rūšiniai augalai dauginami sėklomis. Tai ypač populiaru miško pramonėje, kur vienu ypu reikia gauti daug sodinamosios medžiagos, taip pat medelynuose, kurie specializuojasi skiepydami spygliuočius, nes sėjinukai yra naudojami kaip pigus ir nereiklus poskiepis. Kultivarai, kurie savo išvaizda gerokai skirasi nuo rūšinių augalų sėklas subrandina retai, o tie kurie subrandina, vistiek dauginami vegetatyviniu būdu, nes jų sėjinukai neišlaiko veislei būdingų požymių (natūraliai grįžta prie rūšiai būdingos išvaizdos) arba tie požymiai labai retai ir prastai išreikšti. Nelygu augalas, veislės požymius išlaiko apie 10-60 proc. sėjinukų. Žodžiu, pasėjus bukojo puskiparisio “Nana Gracilis“ sėklas, gal tik 10 proc. sėjinukų turės tikslius veislės požymius.

Neetiška sėklomis dauginti tų kultivarų, kurie skirti pardavimui, nes tai tas pats kaip parduoti katę maiše. Net jeigu trimetis sėjinukas atrodo labai panašus į motinį augalą, po metų, dviejų ar penkių jis gali pasikeisti neatpažįstamai. Geltonspyglių, glaustašakių augalų sėjinukai paveldi daugiau veislei ir formai būdingų požymių, o štai margi ar svyruokliniai – beveik niekada. Daugelis kultivarų, ypač žemaūgiai, besidriekiantys sėklų nė neužmezga.

Visgi spygliuočių dauginimas sėklomis yra labai įdomus, smagus, nors ir ilgas procesas. Motulė gamta kartais prikrečia pokštų, ir tarp sėjinukų pasitaiko išskirtinių egzempliorių įdomios formos ar spalvos laja,  deformuotomis šakomis arba spygliais, ar kitais keistais, bet akį traukiančiais morfologiniais požymiais, kurie verti ne tik naujo veislės pavadinimo, bet ir patento.

Sėklomis dauginami dekoratyvūs rūšiniai spygliuočiai, tokie kaip veimutinės pušys (Pinus strobus), Engelmano (Picea engelmannii) ar serbinės eglės (Picea omorica), arba didžiosios pocūgės (Pseudotsuga menziesii) tinka sodinti erdvesnėse sodyboje, nes užauga dideli. Sėjinukai praverčia ir tuomet, kai augalų reikia daug ir tikslingai. Pavyzdžiui, paprastųjų eglių gyvatvorei arba kalninių pušų smėlingiems šlaitams sutvirtinti.

Sėklų galima nusipirkti ar prisirinkti patiems. Kankorėžiai paprastai subręsta rudenį. Įnešti į šiltą patalpą jie išsiskleidžia ir sėklos nesunkiai išbyra. Jeigu kankorėžis neatsidaro, jį galima pašildyti iki 40-45C. Išbyrėjusias sėklas prieš sėją būtina stratifikuoti (peršaldyti). Jos sumaišomos su drėgnu smėliu ir mažiausiai 6 savaites laikomos plastiko maišelyje šaldytuve (tinka standartinė 4oC temperatūra). Paskui, paprastai vasario-kovo mėnesiais, sėjama į rūgštoką substratą vazonėliuose ar dėžutėse (taip daug patogiau) ir laikoma šviesioje patalpoje (galima išnešti į šiltnamį ar vėsų prieškambarį). Dalis sėklų sudygsta tą patį pavasarį, bet dauguma tik po metų. Vėliau dėžutės išnešamos į lauką ir laikomos užuovėjoje, pusiau pavėsyje, užklotos agroplėvele. Žemė jose neturi perdžiūti ar užmirkti. Tokią sėjos eigą rekomenduoja specialistai, o aš darau daug paprasčiau. Sėju rudenį tiesiai į daigyną, lysves pažymiu, pasėju ir mulčiuoju smulkinta žieve (2-3 cm sluoksniu). Jeigu sėklų mažai arba augalas labai vertingas, jas 2 mėnesius laikau drėgname smėlyje šaldytuve, paskui sėju į dėžutes, mulčiuoju žieve, išnešu į lauką ir įkasu į žemę arba pastatau (jeigu žemė įšalusi) užuovėjoje. Dėžutes užkloju agroplėvele, šonus apkamšau pernykšte [banner] nupjauta žole, lapais ar stambia medžio žieve ir palieku iki šiltesnių dienų. Agroplėvelė skirta tam, kad mulčias ir kamšalai nesusimaišytų. Atšilus orams agroplėvelė saugo nuo per kaitrios saulės, žemė dėžutėse lėčiau džiūva. Sėjinukų mažiausiai metus nejudinu. Kitą žiemą dėžutes vėl užkloju agroplėvele, pridengiu lapais, žieve. Žemių mišinį gaminu iš nupjautos žolės ir smulkios medžio žievės – juos sumaišius per metus ar dvejus gaunasi puikus pūdinys, kuris tinka ne tik spygliuočius sėti, bet ir įšaknydinti jų auginius. Supuvusi žolė turi daug maistingų medžiagų, o apirusi žievė daro substratą purų, laidų ir rūgštų. Jeigu sėklos labai smulkios, pūdinį persijokite ir išrinkite stambesnes dalis. Paprastai sėjama 1-2,5 cm gyliu. Jeigu pasėlį mulčiuosite smulkinta medžio žieve, sėkite ant žemės paviršiaus, nes mulčias ir sudarys tuos 2,5 cm. Smulkias sėklas verčiau užberti ne žieve, bet smulkiu smėliu.

(Bus daugiau)

Beje, spygliuočių dauginimas labai išsamiai ir aiškiai aprašytas Dendrologų draugijos tinklapyje. Rekomenduoju paskaityti: Augalų dauginimas gyvašakėmis

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo draudžiama.

Maži ir dideli kankorėžiai

Ryškiausias skiriamasis spygliuočių bruožas yra jų dauginimosi organai. Jie turi ne žiedus, o strobilus (kankorėžius), kuriuose subręsta sėklos. Spygliuočiai yra plikasėkliai – jie išaugina sėklapradžius be apvalkalo. Sėklapradžiai paprastai būna moteriškojo strobilo (makrostrobilo) žvynų viršuje arba pakraštyje. Vyriškojo strobilo (mikrostrobilo) žiedadulkėms apvaisinus sėklapradžius vystosi sėklos. Joms bręstant atskiri makrostrobilo segmentai, vadinami žvynais, sukietėja ir taip susiformuoja visiems pažįstamas kankorėžis.

Sporifikavimo metu pavasarį ant sėklapradžio viršūnės patekusios mikrosporos per mažą angelę įtraukiamos prie branduolėlio ir ten visus metus “pramiega“. Kitą  pavasarį mikrosporos sudygsta, įvyksta apvaisinimas ir kankorėžiai pradeda augti. Sau būdingą dydį jie pasiekia per mėnesį ar kelis, o paskui bręsta iki rudens.

[banner] Kai kurių kiparisinių šeimos atstovų, pavyzdžiui, kadagių sėklažvyniai yra mėsingi, todėl jų kankorėžiai panašūs į uogas. Jie bręsta dvejus metus, o kai kurių rūšių kadagių – ir per metus.
Neišsiaižę su sėklomis viduje nukrinta sibirinės, korėjinės, kedrinės pušų kankorėžiai. Kėnių kankorėžiai subyra vis dar kabėdami šakose, paskleisdami ne tik sėklas, bet ir žvynus.

Kėniai ir eglės neretai painiojami tarpusavyje, nes kai kurių rūšių augalai yra ganėtinai panašūs. Tačiau yra vienas puikus skiriamasis bruožas, kuris niekuomet neapgauna. Eglių kankorėžiai visuomet kabo – jų viršūnėlės svyra žemyn, kėnių – visuomet statūs, žiūri į saulę.

Eglių kankorėžiai pailgi, ritiniški, 10-16 cm ilgio ir 3-4 cm skersmens, rusvi arba gelsvai rusvi. Beje,  jeigu pasiilgote egzotikos jaunus eglių kankorėžiukus galima valgyti keptus.
Labai gražūs, ryškūs eglių makrostrobilai – purpuriniai, rausvi, gelsvi arba žali. Sporifikuoja pavasarį, skleidžiantis spygliams, apie gegužės mėnesį. Kankorėžiai prinoksta ir pradeda aižėti rudenį, jeigu orai saulėti, bet dažniausiai žiemą. Jie patys nukrinta kitą vasarą.
Serbinių eglių kankorėžiai sėklas išbarsto, o patys laikosi ant šakų dar daug metų.
Deja, kad eglės pradėtų derėti turi praeiti mažiausiai 10 metų (išskyrus kai kuriuos kultivarus).
Ypač gražiai pavasarį atrodo rytinė eglė (Picea Orientalis) `Skylands`, kai tarp gelsvų spyglių kyšo daugybė mažučių raudonų makrostrobilų. Graži ji ir vėliau, pasipuošusi ilgais žemyn svyrančiais kankorėžiais.
Paprastosios eglės (Picea abies) `Acrocona` gražūs ir vyriški, ir moteriški strobilai. Jie skaisčiai raudoni ir pasirodo net ant palyginti jaunų augalų. Kankorėžiai iš pradžių žali, paskui patamsėja iki rausvai gelsvų, dekoratyvūs visus metus. Miniatiūrinė `Acrocona` kopija – paprastoji pušis `Push` – pradeda žydėti ir derėti vos pasiekusi 30 cm aukštį. Makrostrobilai taip pat raudoni.

Kai kurių kėnių rūšių makrostrobilai ryškiai raudoni, purpuriniai ar rausvi ir labai puošnūs.  Kankorėžiai ovalūs, įvairių spalvų, iki 15 cm ir ilgesni. Jie auga tik ant viršūninių medžio šakų, yra statūs kaip žvakutės. Kai prinoksta (rugsėjo-spalio mėn) nukrinta ir sėklos, ir žvyneliai, lieka tik smailios kankorėžių ašelės, kurios išsilaiko šakose keletą metų. Iš jų gausumo galima spręsti apie medžio derlingumą.
Kvapiojo kėnio (Abies procera) pavyzdžiu dažnai iliustruojami knygų skyriai apie spygliuočių dauginimasi – pradedant  mažyčiu makrostrobilu, kuris netrukus pavirsta didžiuliu puošniu kankorėžiu, ir baigiant kankorėžio ašele, kuri lieka išbyrėjus sėkloms ir žvynams.
Labai gražūs Vičo kėnio (Abies veitchii) kankorėžiai. Jie 5-6 cm ilgio, 2-3 cm skersmens, violetiniai arba rausvai rudi. Korėjinio kėnio (Abies koreana) kankorėžiai 4-7 cm ilgio, iš pradžių mėlynai violetiniai, vėliau tamsiai mėlyni. Šis kėnis labai tinka dekoratyviniams želdynams, nes derėti pradeda visai jaunučiai medeliai, o kankorėžiai stambūs ir gražūs.

Maumedžių (Larix) makrostrobilai rausvi ar purpuriniai, labai puošnūs. Kankorėžiai ovalūs, rutuliuko arba kiaušinio formos, o sėkliniai žvynai odiški ir plačia viršūne. Jie dažniausiai subręsta rudenį, o sėklas pradeda barstyti žiemą, bet daugiausiai jų išbarsto pavasarį, iki balandžio mėnesio. Dauguma rūšinių maumedžių pradeda derėti  tik sulaukę 15-25 metų.

Pocūgių (Pseudotsuga) kankorėžių dengiamųjų žvynų viršūnėlės toli išlindusios iš po sėklinių, todėl jie atrodo pasišiaušę. Tai išskirtinis ir lengvai atpažįstamas pocūgių bruožas.

Pušų (Pinus) kankorėžiai nuo 2 iki 35 cm ilgio, įvairios formos, bet dažniausiai kūgio ar kiaušinio formos. Vasaros pabaigoje subrendę balkaninių, veimutinių pušų kankorėžiai netrukus pradeda brastyti sėklas, o paprastosios ir juodosios pušies kankorėžiai laukia pavasario. Sėklas išbarstę kankorėžiai paprastai nukrenta vasarą, išskyrus Bankso, smulkiažiedes ir dar keleto rūšių pušis, kurių kankorėžiai styro ant šakų keletą metų. Sibirinės korėjinės ir kedrinės pušies kankorėžiai nukrenta rudenį neišbarstę sėklų. Likimo valiai paliktus kankorėžius  išgliaudo žvėreliai ir paukščiai, mes jų sėklas taip pat galime valgyti. Deja, pušys pradeda derėti maždaug po 20 metų.

Pušų kankorėžiais, jeigu jų daug, galima mulčiuoti žemę po spygliuočiais vietoje žievės ar smulkintos medienos. Tai geras, vandeniui laidus mulčias. Ar gražu, čia jau skonio reikalas. Suktaspyglės pušies (Pinus contorta) kankorėžiai kartais keletą metų kybo šakose ir sėklų nebarsto arba išbarsto tik gerokai paspirginti – per vasaros karščius arba gaisrą, kurie jų natūraliose augavietėse nėra reti.

Labai įdomūs veimutinės pušies (Pinus strobus) kankorėžiai. Jie ilgi (10-20 cm) ir svyra žemyn – visai nepanašu į mums įprastus pušies kankorėžiukus. Panašūs, tik gerokai stambesni Armando (Pinus armandii) ir himalajinės pušies (Pinus wallichiana) kankorėžiai.
Baltažievės pušies (Pinus leucodermis) kankorėžiai iki subręstant būna mėlynai violetiniai.
Milžiniški skarotosios pušies (Pinus coulteri), kuri savaime auga Kalifornijoje, kankorėžiai gali sverti 2-2,2 kg. Pavojinga stovėti po medžiais, kai jie krenta iš 30 m aukščio!
Japonijoje geriama jaunų pušų kankorėžių arbata, kuri stiprina imunitetą. Iš kankorėžių ekstrakto gaminami vaistai nuo vėžio.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.