Tag Archives: Sasaella

Bambukų auginimas

Bambukai nereiklūs žemei, bet geriausiai ir greičiausiai auga purioje, vandeniui ir orui laidžioje ir humusu turtingoje žemėje. Yra išimčių – pastebėta, kad didbambukiai ir bambukaičiai geriau auga priemolyje. Kuo daugiau žemėje organikos, tuo geriau. Šaknų atžalomis plintančių bambukų verčiau nesodinti ypač sausose dirvoje – ieškodami vandens jie dar įnirtingiau leidžia ūglius. Nors bambukai trumpai pakenčia stovintį vandenį, tuo piktnaudžiauti nevertėtų. Jiems patinka lengvai rūgščios arba neutralios dirvos (5,5-6,5 pH).  Įvairiašakis didbambukis (Phyllostachys heteroclada) puikiai jaučiasi šlapiose, nuolat užliejamose vietose.

Po bambukais galima ir bet reikia krauti visą nupjautą žolę ir išravėtas piktžoles, jeigu jos jaunos ir be sėklų. Jeigu orai sausi, mulčias retsykiais palaistomas, pabarstomas salietra (iki liepos mėnesio). Šviežia žolė greitai sukrenta – tai puiki trąša bambukams. Per vasarą susidaro storas apipuvusio mulčio sluoksnis. Bambukų šaknys ypač gerai jaučiasi puvėsiuose, jos nesuserga ir pačios nepradeda pūti, jų nepuola jokie grybai. Po bambukais galima pilti virtuvės atliekas, užsienyje po jais užkasa dvėselieną, skerdienos atliekas – šie augalai vikriai įsisavina visą organiką. Aš po bambukais pilu nupjautą žolę, kartais “paslepiu” ir išravėtas piktžoles. Ten sliekų (ir žvejų) rojus.

Dauguma bambukų palyginti atsparūs sausroms, bet mes juos sodiname ne tam, kad kankinti, o tam, kad jie augtų. Ir augtų greitai. Šiltą lietingą vasarą bambukai iš tiesų auga kaip ant mielių. Labai sausą ir karštą vasarą reikia laistyti – gausiai, kartą per savaitę. Jeigu po bambukais kraunate nupjautą žolę ir mulčio sluoksnis storas, jų laistyti nereikia (nebent sausra užtrunka), nes mulčias puikiai sulaiko drėgmę. Ką tik pasodinti augalai laistomi dažnai.

[banner]Dauguma bambukų geriausiai jaučiasi saulėje ir pusau pavėsyje, o kai kurie nebijo ir visai tamsių kampelių. Visus didbambukius reikia sodinti saulėje, išskyrus juodąjį didbambukį (Phylloastachys nigra), kuris geriau jaučiasi  pusiau pavėsyje. Bašanijoms (Bashania) tinka pusiau pavėsis, o bambukaičiams (Fargesia), indlendrėms (Indocalamus), Pleioblastus, šeivabambukiams (Pseudosasa), sazoms (Sasa), Sasaella, pelbambukiams (Shibataea) – pusiau pavėsis ir pavėsis. Nuo saulės reikėtų saugoti visus jaunus, ką tik pasodintus bambukus.

Nenuostabu, kad tikrą lietuvišką vasarą – vidutiniškai šiltą ir lietingą – bambukai jaučiasi geriausiai. Šaltą ir lietingą arba karštą ir sausą jie skursta, augimas sustoja. Lėčiau augantiems aukštiems bambukams dažnai nepakanka trumpos vasaros, ir vos pradėję augti jie priversti ruoštis žiemai. Tai viena iš priežasčių, kodėl bambukai pas mus nepasiekia rūšiai būdingo aukščio.

Didžiausia aukštaūgių bambukų bėda yra ta, kad šaltomis, o ypač vėjuotomis žiemomis virš sniego dangos esantys stiebai su lapais nušąla, o pavasarį labai vėlai atželia. Vos pradeda augti, o jau, žiūrėk, atėjo ruduo. Mažų krūminių bambukų grožiui šalnos beveik nepakenkia, nes žiemą jie po sniegu (dažniausiai kyšo tik viršūnės), be to, net ir nušąlę pavasarį jie sparčiai atauga.

Aukštesni ilgai maivosi, todėl metus kitus gražaus krūmelio vietoje styro vos kelios suvargusios šakelės. Jeigu stiprūs šalčiai kartojasi, tokie augalai labai nuskursta ir niekad pilnai neatauga. Aukštesnių bambukų stiebus žiemai reikia uždengti, apvynioti agroplėvele ar maišiniu audeklu, saugoti nuo vėjo, o šaknis storai mulčiuoti. Žvarbus vėjas žiemą bambukams yra daug baisiau negu -25 C šalčio tykią ir ramią dieną.

Šalčiui atspariausi Fargesia, Phylloastachys, Bashania, Arundinaria, Pleioblastus, Pseudosasa, Sasa, Sasaella, Semiarundinaria, Shibataea genčių bambukai, o ypač atskiros jų rūšys. Jie nebijo -17oC, o kai kurie net -23C. Prie ištvermingiausių priskiriami auksavagiai didbambukiai (-25C), pluoštiniai didbambukiai (-26C),  plikieji didbambukiai (Phyllostachys nuda – iki -27C), kai kurie bambukaičiai (Fargesia murielae ir Fargesia nitida – iki 27C), taip pat  bambukaičių kultivarai `Jiuzhaigou`,  `Scabrida` (-24C), kurilinė saza (Sasa kurilensis – iki -25C) ir Sasaella ramosa (-26C).

Nukritus temperatūrai iki -30C ar -35C, neverta tikėtis kad bambukų stiebai išgyvens, bet storai mulčiuotos šaknys dažniausiai peržiemoja. Bent jau apie Kauną.

Per septynerius metus neteko pastebėti, kad bambukus pultų kenkėjai ar ligos. Jeigu jūsų augintinis skursta, lapai gelsta, blykšta ir byra, tai dažniausiai sąlygoja netinkamos gyvenimo sąlygos, fiziologinės problemos – saulės, vandens, šilumos, trašų stoka arba perteklius.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Ką žiema paliko

Ilga, šalta, neįprasta – be atlydžių – žiema jau pasitraukė, laikas skaičiuoti nuostolius. Atlydžius lydinčios staigios paros temperatūrų kaitos ir mirkimo vandenyje nepakenčiantys augalai peržiemojo neblogai. Rizikos zonos augalais laikyti plaštakiškų (Acer palmatum) bei japoninių klevų kultivarai (Acer japonicum), sirinės kinrožės (Hibiscus siriacus), japoninis seglinis (Stewartia pseudocamellia), skėtkėniai (Sciadopytis) mano sode neapšalo nei vienos šakutės (Vidurio Lietuva). Užtat nukentėjo tie, iš kurių to visai nebuvo tikimasi. 

Pagrindinė bėdų priežastis – šaltas vėjas, storas, apledėjęs, iki kovo vidurio nenutirpęs sniego sluoksnis ir kaitri pavasarinė saulė. Po sniegu palaidoti visžaliai lapuočiai, taip pat spygliuočiai sušuto, išlūžo. Ant vejos drėgnesnėse vietose matyti furaziozės (sniego pelėsis) pėdsakai, nuo jos nukentėjo ir visi žemaūgiai, po sniegu žiemoję šalčiui atsparūs bambukai (Sasa, Pseudosasa, Sasaella,  Pleioblastus).

Nuo šaltų vėjų stipriai apšalo atvirose vietose augę puskiparisiai (net 10-15 metų amžiaus), rytinės tujos, lauravyšnės, nukentėjo kai kurios spalvą žiemą keičiančios pušys ir kėniai. Vasarį vaizdas sode dar buvo neblogas. [banner] O kovo pradžioje, vos per keletą saulėtų dienų, išdegė dauguma virš sniego išlindusių spygliuočių. Ypač nukentėjo pietryčių-pietvakarių pusėje pasodinti Lietuvoje labai mėgiami baltųjų eglių (Picea glauca) kutivarai, šiek tiek apsvilo ir įsaulyje augančios įvairių dekoratyvinių formų paprastosios (Picea abies) bei rytinės (Picea orientalis) eglės. Tie patys kultivarai pavėsyje ir užuovėjoje nenukentėjo.

Išdegusias, rudas šakutes reikėtų iškirpti iki šalčio nepažeistų vietų. Neverta tikėtis, kad rudi spygliai nubyrės, o jų vietoje užaugs nauji žali. Visgi jeigu nusvilę tik pavieniai spygliukai, o šakutės su naujais pumpurais sveikos, galima tikėtis, kad per sezoną augalas atsigaus. Lėtai augantys ir stipriai apšalę (pvz., visą vieną pusę) spygliuočiai taisyklingą geometrinę formą atgauna per 3-5 ar daugiau metų. Senesnės spygliuočių šakos neaugina naujų ūglių, todėl atsivėrusią tuštumą pamažu užpildyti gali tik augdamos kitos šoninės šakelės. Kai kurios eglės sprogsta ne 1, bet 2 kartus. Pirmą kartą nauji ūgliai labai aiškiai matomi, jie dideli ir jų daug. Antras etapas būna negausus, ūgliukai mažyčiai ir pavieniai, tačiau jo nuvertinti nereikėti, ypač jeigu jūsų augalai iš paskutiniųjų kabinasi į gyvenimą ir svarbus kiekvienas mm.

Didesnę dalį šakų nušalę augalai kartais ir nebeatsigauna. Spygliuočiai miršta lėtai, todėl dar metus kitus jie gali atrodyti visai neblogai, lyg kabintųsi į gyvenimą. Jeigu augalas stipriai apšąla kasmet, gal jo vieta kompostinėje?

Pavasarį išpjaunamos tik šalčio pažeistos, sudžiūvusios spygliuočių šakos. Tai netinkamas metas pjauti žalias šakas – genėti, formuoti, keisti arba gerinti augalo lajos formą. Šiuos darbus reikėtų perkelti į vasaros vidurį arba pabaigą. Vasarą dar kartą apžiūrėkite iškarpytus augalus. Gali būti, kad apšalo daugiau šakučių, bet anksti pavasarį pažeidimų dar nebuvo matyti.

© Sodoplanas.lt, 2010. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.