Figūrinį karpymą savo želdynuose pirmieji ėmė taikyti romėnų sodininkai I amžiuje prie Kristų. Tiesa, pirmaisiais juos krikštyti ne visai teisinga, nes romėnai šį amatą nusižiūrėjo iš… ožkų. Jeigu yra tekę keliauti Viduržemio jūros pakrantėmis, o ypač šio regiono salomis, tikriausiai atkreipėte dėmesį į būrelius sulaukėjusių ožkų, kurios lyg cirko akrobatai karstosi stačiomis uolomis. Žemė ten nederlinga,  augalų mažai, dauguma jų efemeriniai ir tris ketvirtadalius metų praleidžia po žeme, išlysdami tik anksti pavasarį, kai orai vėsūs ir lietingi. Todėl vasarą iš uolų plyšio kyšantis žalias lapas – atgaiva ir turisto akims, ir ožkų pilvukams. Krūmai turi būti ypač gerai prisitaikę augti, o tiksliau – išgyventi sudėtingomis sąlygomis. Jiems nuolat trūksta drėgmės ir maisto medžiagų, be to, juos nuolat negailestingai geni. Kadangi ožkos dažniausiai pasiekia tik vieną krūmo pusę, apačią ar viršų, pamažu krūmas įgauna tam tikrą formą. Yra tekę matyti debesėlių, laivų ir keisčiausių geometrinių figūrų formos krūmokšnių, pakibusių ant uolų virš bedugnės.

Masiškai figūriniu karpymu susižavėta tik Renesanso laikotarpiu, kai idėjų pritrūkę italų ir prancūzų sodininkai ėmė semtis įkvėpimo antikinės Romos madose. Žymiausias to meto kūrinys – Versalio sodai. Britai bandė kopijuoti, bet jiems prastai sekėsi. Tačiau dėl savo aistros sodininkauti, jie greitai perėmė visas technikas, jas patobulino ir pritaikė savo poreikiams. Jų dėka puikios žalios skulptūros iš didikų ir karalių sodų persikėlė į mažus, bet jaukius angliskus sodelius. Figūrinis karpymas iš priveligijuoto užsiėmimo tapo mielu ir prieinamu kiekvienam. Ir šiandien, kalbėdami apie puikiausias pasaulyje gyvatvores, vejas ir žaliąsias skulptūras, dažniausiai minime ir žavimės britų, o ne prancūzų sodais.

Formalūs geometriniai želdiniai – gyvatvorės, apvadai ir žaliosios skulptūros suteikia sodui svorio, didesnę estetinę vertę ir užbaigtumo įspūdį. Tai želdinio rėmas – nekintantis, stabilus, tokį efektą paprastai galima pasiekti tik mažosios architektūros statiniais (akmeniniais ar trinkelių takais, pergolėmis, pavėsinėmis, grįstomis aikštelėmis, dekoratyviniais tvenkiniais). Gerai prižiūrimi geometriniai želdiniai nekinta ir yra dekoratyvūs visus metus. Jie gražūs savaime, bet dera su akmenimis ir ryškiais gėlynais. Jais nesunkiai galima paslėpti sklypo trūkumus ir išryškinti [banner] privalumus.

Žaliosioms skulptūroms formuoti labiausiai tinka visžaliai, lėtai augantys, gerai sutankėjantys ir karpymą pakenčiantys krūmai ir medžiai smulkiais lapais arba spygliais. Labiausiai tinka buksmedžiai (Buxus sempervirens) ir kukmedžiai (Taxus baccata), bet galima naudoti ir karpomų gyvatvorių augalus – gudobeles (Crataegus), ligustrus (Ligustrum), skroblus (Carpinus), tujas (Thuja), kaulenius (Cotoneaster) ir pan.

Pradedantiesiems sodininkams figūrinis karpymas skamba mistiškai ir jie baidosi sodo žirklių kaip arklys automobilio.  Iš tikrųjų procedūra visai paprasta, svarbu tinkami ir neatšipę įrankiai.

Dažnai sakoma, kad skulptūrai suformuoti reikia viso gyvenimo. Iš tikrųjų tai priklauso nuo to, kokio amžiaus augalą pradedate formuoti ir kokio tikitės rezultato. Sudėtingoms 3-4 aukštų arba labai detalioms smulkmeniškoms figūroms sukurti išties reikės laiko, bet paprastoms geometrinėms formoms užtenka 3-5 metų, jeigu sodinukas tinkamo aukščio ir tankumo. Iš paaugusio augalo skulptūrą suformuosite greičiau negu iš mažiuko, ką tik įsišaknijusio auginio (juk jis pats augs ir stiprės mažiausiai 3 metus). Medelynuose galima nusipirkti įvairaus amžiaus ir dydžio sodinukų augintų konteineriuose. Piniginė labai nesuplonės, jeigu įsigysite 2-4 paaugintus buksmedžius ar kukmedžius, bet tai sutaupys jums keletą, o dažnai ir kelioliką metų. Konteineriuose auginti krūmai ir medžiai nepatiria didelio streso persodinti į didesnį vazoną arba į lysvę, juos galima pradėti genėti jau kitais metais.

(Bus daugiau)

© Sodoplanas.lt, 2013. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.