Tag Archives: sodyba

Spygliuočiai želdynuose

Pas mus įprasta spygliuočius sodinti tik gyvatvorėse arba išmėtyti vejoje padrikai tikintis kad jų visžalė ir dažnai spalvinga laja savaime suteiks dekoratyvumo. Iš tiesų spygliuočiai sklype vaidina tokį patį vaidmenį kaip ir kiti augalai, vieni puikiai tinka akcentams, o kiti tėra geras fonas išraiškingesniems augalams. Jų vieta sode turi būti kruopščiai suplanuota jau vien todėl, kad didžiąją metų dalį – nuo vėlaus rudens iki vėlyvo pavasario – kai kiti augalai be lapų, jie gros pagrindiniu smuiku ir pasodinti ne vietoje darkys bendrą vaizdą, o ne puoš jį.

Nors spygliuočiai šiek tiek keičia savo spalvą metų bėgyje, lapuočių krūmų ir daugiamečių gėlių derinimas želdyne įneša daugiau gyvumo, o sezonų kaita būna gerokai išraiškingesnė. Be to, tai gerokai išplečia augalų asortimentą ir spalvų gamą, juos paprasčiau ir pigiau surinkti.

Nereikėtų labai pedantiškai skaičiuoti augalų dydį ar aukštį, nes visa tai labai paprasta, o dažnai net ir rekomenduojama pakoreaguoti žirklėmis. Viena iš didžiausių bėdų yra ta, kad spygliuočiai dažniausiai auga lėtai, o kiti augalai greitai, ir želdynas įgauna nenormalias proporcijas.

Visuomet palikite spygliuočiams pakankamai vietos aplink augti ir gražėti. Jeigu spygliuočius sodinate kartu su daugiametėmis gėlėmis ar menkaverčiais lapuočiais krūmais, juos galima suglausti labiau, nes spygliuočiui paaugus kitus augalus tiesiog iškelsite.

[banner] Jeigu taupote ir perkate mažus sodinukus, rizikuojate mažiausiai 10-15 metų laukti kol sodas pagaliau bus toks kokį nusipiešėte, badydamas akis tuščiais tarpais tarp augalų. Kartais verčiau investuoti ir pirkti didesnius augalus. Svarbu neapsigauti perkant sodinukus: stambesnių rūšių ir miniatiūriniai kultivarai dažniausiai parduodami vienodo standartinio dydžio. Miniatiūriniai jau būna gerokai paauginti, o kiti dar visai jauni. Pasodinus juos kartu miniatiūriniai beveik nesikeis, o kiti ims augti ir pamažu išdarkys bendrą vaizdą. Todėl grupuoti geriausia augalus kurie yra panašaus augumo arba nebijo žirklių (ir jos nesugadina jų prigimtinio lajos grožio). Kita išeitis, kad gėlyno tarpuose 10 metų neišvilpautų vėjai – derinti spygliuočius su kitais augalais, kuriuos vėliau, spygliuočiams paaugus, perkelsite kitur. Galima spygliuočius grupuoti su nereikliais, puošniais ir augiais, žirklių nebijančiais lapuočiais krūmais (japoninės lanksvos, sedulos, pūkeniai, raugerškiai ir pan.), kurių vėliau persodinti nereiks, užteks kontroliuoti jų dydį ir formą sekatoriumi.

Grupavimas

Akcentiniai augalai padeda nukreipti žvilgsnį ten kur jums reikia. Jeigu vejoje ar gėlynui skirtoje vietoje ryžotės pasodinti tik vieną augalą, jis turi būti vertas šios garbės, o jo dydis –  atitikti erdvę. Visgi didesniame sklype toks augalas visuomet atrodys geriau jeigu aplink jį bus grupuojami mažesni.

Skaičius du iš karto padalina vaizdą į dvi simetriškas puses. Du vienodi augalai niekuomet nesodinami kartu, juos turi skirti takelis, įėjimas, laiptai ar gėlių lysvė.

Trejetuką reikėtų išmėtyti netvarkingai. Jeigu trikampyje derinate skirtingų rūšių augalus, sodindami palikite tarp jų šiek tiek daugiau erdvės.  Ketvertukas  geriausiai atrodo, kai padalinama į dvi grupes – vienoje lieka 3 augalai, o kitoje 1.

Penketukas geriausiai atrodo pasodintas kartu, panašiai kaip trijulė. Stambiausi egzemplioriai  sodinami trikampyje, o smulkesni išdėstomi kraštuose. Šešetukas geriausiai atrodo padalintas į dvi grupes po 3. Didesnes augalų grupes skaidykite neporiniais skaičiais.

Dažniausios dekoratyvinių medžių ir krūmų grupavimo klaidos –  pasodinama per tankiai, augalai nedera lajos forma ir spalvomis, jiems reikia skirtingų augimo sąlygų ir jie vienas kitam trukdo. Jau prieš pirkdami augalus turite žinoti, kur ir kaip juos sodinsite – grupėmis ar pavieniui, vejos viduryje ar pakraštyje, prie tvoros, namo fasadinėje pusėje ar vidiniame kieme, ir pan. Kai kurie medžiai ir krūmai labai gražiai atrodo grupėje, bet visai netinka sodinti po vieną.

Grupėmis sodinami augalai derinami ne tik pagal išvaizdą, bet ir augimo sąlygas. Juk vieniems reikia saulės, kitiems pusiau pavėsio, priemolio arba priesmėlio, o kai kurie paprasčiausiai nepakenčia kaimynystės. Labai svarbu, augalai augtų vienodai greitai. Jeigu vieni augs greitai, po 15-50 cm per metus, o kiti lėtai (1-5 cm), grupė atrodys prastai ir augalus gali tekti persodinti.

Pabandykite ant popieriaus nusipiešti keletą eskizų. Viename pavaizduokite augalų grupę, kaip ji atrodo dabar, o kitame – kaip grupė atrodys po 10 ar 15 metų, kai medeliai ar krūmai užaugs.

Jūsų dėmesiui keletas paprastų spygliuočių grupavimo planelių, kurie galbūt įkvėps ir pažadins jūsų vaizduotę. Nereikėtų jais vadovautis aklai, nes planeliai sukurti kompiuterine apželdinimo programa, kuriame įdiegtas ribotas augalų asortimentas, todėl čia išvardintus, bet rečiau prekyboje sutinkamus augalas galite drąsiai keisti populiaresniais, panašaus dydžio, spalvos ir lajos formos. Rekomenduoju ir patiems pažaisti su GardenPuzzle, tai nemokama lengvai valdoma programėlė. Labai smagu! :)

Visi augalai planeliuose vaizduojami jau pasiekę savo normalų, veislei būdingą aukštį ir formą. Paspauskite ant paveikslėlio, kad atsidarytų didesnis.

1 planelis. Sala

Aukščiausias augalas – dygioji eglė (Picea pungens)  `Koster,` raudonas – Tunbergo raugerškis (Berberis Thunbergi) `Atropurpurea`,  šalia jo geltonas kupstas – paprastoji tuja (Thuja occidentalis) `Rheingold`. Tarp tujos ir eglės auga kazokinis kadagys (Juniper sabina) `Tamariscifolia`, šalia stambi gelsva pagalvė – žirniavaisis puskiparisis (Chamaecyparis pisifera) `Filifera Aurea`. Priešais puskiparisį auga kalninė pušis (Pinus mugo) `Mops`, o želdyno priekyje – paprastoji tuja `Danica`.

Pilkšvi kilimėliai tai gulčiasis kadagys (Juniperus horizontalis) `Blue Chip`, o raudonai žydintys krūmeliai – sidabrakrūmiai (Potentilla fruticosa) `Red Ace`.

(Bus daugiau)

© Sodoplanas.lt, 2013, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

5 pradinuko klaidos

Įsigijus namą su sklypu rankos tiesiog niežti sėti, sodinti, nesvarbu ką ir kaip, bet svarbu kuo greičiau ir daugiau. Sodininkystė nemėgsta skubos, gražus želdinys “tapomas” pamažu (nebent pasamdomas profesionalus   “dailininkas”), todėl klaidų neišvengiama.

Pirmiausia ir didžiausia klaida, kurią daro visi naujokai, kai pagavus azartui perkami visi patikę ar pirmiausiai pasitaikę medžiai ar krūmai ir sodinami kur pakliūva. Vėliau prasideda begaliniai persodinimai, augalų keitimai vietomis ar naujais augalais, ir galutinis kiemo vaizdas susiformuoja po gero dešimtmečio ar nesusiformuoja visai, tuo sukeldamas didžiulį nusivylimą.

Kita klaida, kai susižavima ir pradedami kolekcionuoti vienos rūšies augalai. Rimta augalų kolekcija ir akiai malonus želdinys – dvi sunkiai suderinamos savokos, nebent sklypas labai didelis ir savo kolekciją jūs galite meistriškai paslėpti tarp kitų augalų.

Trečia klaida, kai nekreipiama dėmesio į augalo ir sklypo dydžio darną. Dažniausiai prekiaujama jaunais, mažais augalais ir nepatyręs sodininkas pirkdamas net nepaklausia, kas užaugs iš šio mažo mielo spyglių ar lapų kamuoliuko. Nesodinkite didelių rūšinių medžių ir krūmų miesto sklype ir miniatiūrinių ar pusiau žemaūgių medžių ir krūmų erdvioje kaimo sodyboje, nebent jūs turite slaptą mintį ir viziją kaip juos tinkamai panaudoti.

Ketvirta klaida, kai nepaisoma agrotechnikos. Augalus reikia grupuoti pagal jų poreikius saulei, dirvai, jos pH ir drėgmės kiekiui. Tie, kurie mėgsta saulę, lengvą ir rūgščią žemę, prastai jausis pavėsyje ir molyje. Ir atvirkščiai.

[banner] Penkta klaida – žavėjimasis egzotiškais ir šalčiui neatspariais augalais. Jų vieta narvelyje, t.y. – vazonėlyje, o gražūs, daug priežiūros nereikalaujantys želdynai kuriami iš paprastų, šalčiui atsparių medžių ir krūmų, jų žemaūgių kultivarų spalvingais lapais ar spygliais.

Dažniausiai sumedėjusių augalų dydis apibūdinamas taip:

Miniatiūrinis augalas per 10 metų užauga nuo1 iki 30 cm (vidutiniškai 1-2,5 cm per metus).

Žemaūgis augalas per 10 metų užauga nuo 30 cm iki 1,8 m (vidutiniškai 2,5-15 cm per metus).

Vidutinio dydžio augalas per 10 metų užauga nuo 1,8 iki 4,5 m (vidutiniškai 15-30 cm per metus).

Normalaus dydžio (stambus) augalas per 10 metų užauga apie 4,5 m (apie 30 cm per metus).

Visgi gražiai susitvarkyti kiemą galima ir be specialisto pagalbos, jeigu rimtai domitės augalais, išmanote jų dydį, augimo greitį, lajos formą, lapų ar spyglių spalvas ir jų kaitą kintant metų laikams. Tam reikia ne vienerių metų augalų stebėjimo ir mokymosi iš savo bei svetimų klaidų.

Dažnai spygliuočiai sodinami tik gyvatvorėse arba išmėtomi vejoje padrikai tikintis kad jų visžalė ir dažnai spalvinga laja savaime suteiks dekoratyvumo. Iš tiesų spygliuočiai sklype vaidina tokį patį vaidmenį kaip ir kiti augalai, vieni puikiai tinka akcentams, o kiti tėra geras fonas išraiškingesniems augalams. Jų vieta sode turi būti kruopščiai suplanuota jau vien todėl, kad didžiąją metų dalį – nuo vėlaus rudens iki vėlyvo pavasario – kai kiti augalai be lapų, jie gros pagrindiniu smuiku ir pasodinti ne vietoje darkys bendrą vaizdą, o ne puoš jį.


© Sodoplanas.lt, 2013, Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Vazonai lauke. Hypertufa

Patys geriausi vazonai ir loviai miniatiūriniams sodeliams bei alpinariumams yra išpjaustomi  iš tufos. Ši uoliena porėta, minkšta – greitai įšyla ir sulaiko šilumą, lengvai skobiasi, sugeria drėgmę iš aplinkos. Aukštikalnių augalai, kurie mėgsta saulės atokaitą ir sausą skurdoką žemę, tufos vazonuose jaučiasi kaip namie. Bet tufa reta ir brangi, todėl vietoje jos naudojami hypertufos liejiniai, kurie gaminami iš cemento ir liejinį minkštinančių medžiagų (durpių, perlito, vermikulito ir pan.).

Hypertufa yra sunkesnė už tufą, bet lengvesnė už betoną.  Iš hypertufos pagaminti vazonai ir loviai savo išvaizda primena akmenį, yra ilgaamžiai, žiemą juos galima palikti lauke – nesuskyla. Yra daug įvairių hypertufos receptūrų, nuo kurių priklauso liejinio išvaizda, savybės ir paskirtis. Dažniausiai „žaidžiama“ dviejų pagrindinių medžiagų – cemento ir durpių kiekiais.

Užsienyje hypertufos vazonai dažniausiai gaminama iš cemento, durpių ir perlito (2:3:3) arba vermikulito mišinio. Jie labai dailūs, atrodo lyg granitas. Pas mus šių medžiagų (vermikulito ir perlito) gauti sunku arba jos brangios, todėl dažniausiai apseinama su betonu, durpėmis ir smėliu (santykiu 1:2:1). Pagal tokį  receptą pagaminti loviai labai sunkūs. Hypertufos masę galima „palengvinti” putų polistirolo granulėmis arba dedant daugiau durpių. Kiek tiksliai jų berti  nustatysite tik bandydami patys. Kai gautas rezultatas patiks, lengvai raižysis kol minkštas ir bus tvirtas, kai sustings, vadinasi, radote aukso viduriuką.

[banner]Hypertufos masės tirštumas prikrauso nuo to, kokiu būdu planuojate gaminti vazoną ar lovį. Jeigu lipdysite jį rankomis, darykite tirštesnį. Tinkamas tirštumas tuomet, kai suspaudus rankoje rutuliuką išvarva vos keli vandens lašai. Tuomet paimkite pageidaujamos formos talpą, pavydžiui, plastikinį vazoną, apvilkite jį plastikiniu maišeliu arba apvyniokite plėvele, apverskite ir išorinę sienelę aplipdykite hypertufa. Sienelės storis ir dugnas turi būti 3-5 cm storio. Dugne įsmeikite 2-4 pagaliukus, kuriuos po paros ištrauksite, kai masė šiek tiek sukietės. Tai bus drenažo skylės. Šiek tiek pridenkite lipdinį polietilenu, kad per greitai nesukietėtų. Po paros patikrinkite ar masė pakankamai sustingusi. Jeigu pirštas lenda lengvai, paliekama dar parai. Paskui plėvelė nuimama, vazono kraštai aplyginami, sienelės nuvalomos arba, jeigu reikia, atsargiai nušveičiamos metaliniu šepečiu. Galima atsargiai išraižyti įvairių ornamentų. Vėl pridengiama plėvele ir pavėsyje džiovinama apie porą savaičių. Jeigu džiovinama patalpoje arba lauke labai sausa, kasdien nupurškiama vandeniu. Lipdytas vazonas nėra labai dailus, sienelės nebūna vienodo storio, bet kiekvienas lipdinys savitas, originalus, ir gali būti tikri kad kito tokio niekas kitas neturi.

Jeigu vazoną arba lovį planuojate ne lipdyti, bet lieti, hypertufos masę darykite skystesnę, kad galėtumete lengvai sukrėsti į tam skirtą formą. Imkite dvi skirtingų dydžių trisluoksnio kartono dėžes ar du plastikinius vazonus. Įstačius talpas vieną į kitą, tarp sienelių turi likti 3-5 cm tarpai. Apvilkite jas plastiko plėvele, įkrėskite hypertufos masės į stambesnę  formą ir suformuokite dugną. Įstatykite mažesnę talpą ir užpilkite tarpus tarp sienelių. Gerai suspauskite, kad neliktų oro burbulų. Pridenkite plėvele ir palikite parai ar dviem. Paskui atsargiai išimkite mažesnę formą. Atsargiai aplyginkite sienelių kraštus, pridenkite plėvele ir palikite dar parai. Paskui apverskite ir nuimkite didesnę formą. Jeigu formos nenusiima, supjaustykite jas. Sieneles ir kraštus nušveiskite, pridenkite plėvele ir džiovinkite taip pat kaip lipdytą vazoną.

Jeigu pirmasis vazonas pavyko ir nusprendėte jų pasigaminti daugiau, išsinuomokite betono maišyklę, nes sumaišyti didesnį kiekį hypertufos, kaip ir betono – ne juokų darbas.  Į mišinį įpilkite betono plastifikatoriaus – neliks burbuliukų, masė bus vientisesnė, o liejiniai dailesni.

Geriausia hypertufos vazonus lieti rudenį ir palikti lauke per žiemą, kad juos išskalbtų lietus ir išbandytų šaltis.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Kvapnios mažylės

Per keletą metų Lietuvoje labai išpopuliarėjo Davido budlėjos (Buddleja davidii). Nors joms pas mus šiek tiek per šalta ir žvarbią žiemą kartais iššąla, didžiuliai kvapnūs žiedynai bei gausus žydėjimas paperka visus. Budlėjos žydi „bangomis“, nuo liepos iki vėlyvo rudens, žiedynai stipriai kvepia medumi ir būna lipte aplipę drugeliais. Deja, sausu oru žiedynai greitai peržydi ir atrodo nedailiai, juos reikia iškirpti. Pats krūmas irgi greitai praranda formą, išretėja, jį reikia nuolat genėti, formuoti. Geriausia rudenį nupjauti visas šakas prie pat žemės arba palikti nedidelį kelmelį ir apkasti žeme. Rudenį nenupjautos ir nemulčiuotos budlėjos vistiek beveik visuomet nušąla iki sniego dangos (arba žemės). Iki žemės išgenėtas augalas pradeda augti ir pražysta šiek tiek vėliau, bet lapai būna didesni, žiedynai stambesni ir sodresni. Užauga iki 1,5-2 m. Negenimos ir neformuojamos budlėjos būna aukštesnės, bet retos, žiedynai smulkesni. Jos netinka dekoratyviniams želdiniams, nes pusę metų vietoje krūmo žioji skylė, taip pat netinka ir gėlynams, nes augalas per stambus.

[banner] Naujas miniatiūrinis kultivaras `Blue Chip` tiesiog sutvertas sodinti gėlynuose. Augalas kompaktiškas, ne aukštesnis kaip 60 cm (pas mus dažniausiai nesiekia 40 cm), o laja gražios formos. Jauni augalai žydi keletą savaičių, vyresni – nepertraukiamai nuo liepos vidurio iki šalnų. Žiedynai nedideli, kaip ir pats augalas, levandų spalvos, peržydėjusius netrukus paslėpia nauji, todėl jų karpyti nereikia. Sėklų nesubrandina arba subrandina labai mažai.

`Blue Chip` reikia atviros saulėtos vietos, purios ir lengvos žemės. Galima auginti alpinariume, gėlių lysvėje, tinka miestų gėlynams apželdinti, nes nebijo sausros. Puikiai jaučiasi vazonuose, balkono loveliuose ar krepšeliuose kartu su kitomis sausrai pakančiomis gėlėmis – verbenomis ir gludais. Labai gerai atrodo pasodintos grupėmis po 10 ir daugiau augalų, tinka didesniems plotams apželdinti. Žiedynus gausiai lanko drugeliai, bitės ir kiti vabzdžiai. Rudenį šakos iškerpamos paliekant nedidelį kelmelį. Galima šakas palikti žiemoti ir iškirpti pavasarį, kai iš kamieno pradės augti nauji ūgliai.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

`Sutherland Gold` šviečia iš toli

Dekoratyviniai šeivamedžiai ypač tinka erdvesniems sudėtiniams, visą sezoną dekoratyviems spalviniams gėlynams, kur derinami  lapuočiai ir spygliuočiai krūmai, stambios dekoratyvinės žolės ir kai kurios daugiametės gėlės. Geltonlapiai ir margalapiai šeivamedžiai puikiai atrodo kaip šviesus fonas tamsesniems augalams arba prie tamsios tvoros, raudonlapiai, atvirkščiai – gerai atrodo šviesiame fone (šviesi tvora, namo siena, veja, stambesnis žalialapis krūmas). Dekoratyviniuose želdynuose dažniausiai auginami juoduogio (Sambucus nigra) ir raudonuogio (Sambucus racemosa) šeivamedžių kultivarai spalvotais lapais.      

Raudonuogių šeivamedžių kultivarai vilioja ne tik skaisčiai geltona spalva, bet ir plunksniškais lapais bei ažūrine puikios formos laja. Plačiai auginamą `Plumosa Aurea` pamažu išstumia pagerintas jo variantas – `Sutherland Gold`.
`Plumosa Aurea` lapai giliai karpyti, plunksniški, nuo žalsvai geltonų iki skaisčiai geltonų, gražiai svyra. Šakas augina pakopomis, lanku ir tai šiek tiek primena japoninių klevų augimo manierą. Žydi baltais konuso formos žiedynais, uogytės raudonos. Karštą sausą vasarą lapai šiek tiek apdega.      

`Sutherland Gold` pavasarį išsiskiria oranžiniais ūgliais, kurie atrodo puikiai mėlyname dangaus fone. Vėliau lapai nusidažo skaisčiai geltonai ir spalvą išlaiko visą sezoną. Šakos auga pakopomis, panašiai kaip `Plumosa Aurea`. Lapai, jeigu augalui pakanka drėgmės, beveik niekuomet neapdega saulėje. Naujų ūglių viršūnės visuomet rausvos ar bronzinės, puikiai kontrastuoja su senesniais geltonais lapais. Balti žiedai ir ryškiai raudonos uogytės taip pat puošia krūmą. Didžiausia  `Plumosa Aurea` ir `Sutherland Gold` bėda –  rudenį lapai ima vysti ir kristi palyginti anksti, nuo krūmo apačios į viršų, todėl pasodinus juos atviroje vietoje nuplikusias šakas reikėtų maskuoti kitais augalais.      

 Po pelnytų pagyrų reiktų aptarti ir vieną prastą šeivamedžių savybę. Šie augalai sutraukia visus apylinkės kenkėjus, ypač juos puola amarai ir lapsukiai. Todėl kartą per sezoną, gegužės viduryje ar pabaigoje rekomenduojama juos nupurkšti efektoriumi. Galima maišyti efektorių su aktara ir purkšti šeivamedžius kartu su rožėmis, tik svarbu neperdozuoti.

Geriausios trąšos šeivamedžiams – lėtai tirpios kompleksinės (po saujytę po krūmu pavasarį). Labai mėgsta ir organines trąšas: gerai perpuvusį mėšlą, pūdytos žolės kompostą (nupjauta vejos žolė sluoksniuojama su žeme arba pūdoma viena), vadinamąjį skystą kompostą (organinės atliekos užpiltos vandeniu ir suraugintos).     [banner] 

 © Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.      

   

Rausvos cercio vilionės

Rožiniais žiedais aplipusios šakos, o kartais ir visas kamienas.  Medukas nedidelis, bet koks gražus – ar moteriškės atsilaikys? Žinoma, ne. Iš medelyno gražuoliai medeliai persikels į mūsų kiemus ir sodybas ir padidins lepinamų pusiau egzotinių augintinių gretas. Tų, kuriuos reikia dengti žiemai, o pavasarį ant pirštų galų pėdinti patikrinti, ar dar gyvi.

Kanadiniai cerciai (Cercis canadensis L.) nėra jau tokie lepūs, bet šalčiui jautroki, ypač kol jauni. Jiems reikia parinkti šiltą saulėtą vietą užuovėjoje ir žiemai, kol nedidukai, šiltai apklostyti. Lietuvoje galima gauti svyrantį suktašakį `Lavender Twist`, rečiau – raudonlapį `Forest pansy` ar  raudonžiedį `Appalachian Red` kanadinius cercius.

Nors vadinamas kanadiniu, Kanadoje jis retai aptinkamas – neapsigaukite palaikę jį nereikliu ir šalčiui atspariu vien dėl pavadinimo. Natūraliai jis paplitęs JAV rytinėje pakrantėje, nuo Niu Yorko valstijos iki Teksaso, o ten gerokai šilčiau negu pas mus. Be to, cerciai mėgsta saulę ir sausesnį orą, todėl jie nėra populiarūs Didžiojoje Britanijoje, nes dėl drėgno oro prastai žydi. Visgi vienas iš naujesnių kultivarų – `Lavender Twist` – gali viską apversti aukštyn kojomis. Jis dar vadinamas `Covey`, nes buvo atrastas C.Covey sode Westfielde. Šis miestelis yra visai netoli sienos su Kanada, ant Ernie ežero (vienas iš 5 vadinamųjų Didžiųjų Mičigano ežerų) kranto.

[banner] Suaugęs medelis siekė vos 1,5 m, jo šakos šiek tiek sukosi ir sviro žemyn iki žemės. Tuomet C. Covey ėmėsi  medelį formuoti – atlenkė ir pririšo centrinį ūglį, kad augtų į viršų. Per keletą metų, nuolat kartojant procedūrą, natūraliai svyrantį medelį pavyko „užauginti” iki 2,5 m. Beje, sodininkė jį rado visai atsitiktinai, pakelėje, važiuodama atostogauti į Floridą. Apie neįprastą kanadinio cercio atmainą išgirdęs Tim Brotzman, medelyno savininkas iš Ohio, atvyko jo apžiūrėti ir netrukus įsigijo išskirtines teises jį dauginti ir platinti.

Plačiąjai visuomenei `Lavender Twist` buvo pristatytas 2008 metais Čelsio gėlių šou. Britus jis sužavėjo ypač gausiu žydėjimu, kuris paaiškinamas tuo, kad nusvirusiose ir susisukusiose šakose sula teka lėčiau ir augalas suformuoja daugiau pumpurų. Lietuvius šis cercis galėtų sužavėti savo atsparumu šalčiui. Teigiama, kad prigijęs ir sutvirtėjęs medelis nebijo net -30oC. Labiausiai jam gali pakenkti vėlyvos pavasario šalnos.

Dėl polinkio formuoti skėtinę lają ir svirti `Lavender Twist` dažniausiai skiepijami į aukštą poskiepį. Pražysta jauni. Purpuriniai žiedai atrodo puikiai ant tamsių šakų ir kamieno. Žydi prieš skleidžiantis lapams arba tuo pačiu metu. Peržydėjus užsimezga ilgos rudos ankštys. Lapai dideli, pavasarį rusvai žali, o vasarą žali, širdelės formos, panašūs į puošmedžio lapus (Cercidiphyllum). Rudenį pageltonuoja.

Labai gražus ir raudonlapis kanadinis cercis `Forest Pansy` – jo lapai pavasarį tamsiai purpuriniai, su giliomis ryškiomis gyslomis. Vasarą jie išblunka, įgauna rausvai žalią atspalvį, o rudenį pasipuošia geltonais, oranžiniais ir purpuriniais potėpiais. Beje, lapai, nors ir dideli, nebijo vėjo ir nesudryksta. Užauga iki 1,5 m. Žydi prastai, bet žiedų niekas ir nepasigenda.

Raudonžiedis `Appalachian Red` – taip pat natūrali atmaina, rasta pakelėje Merilendo valstijoje. Jeigu ne žiedai, jis niekuo nesiskirtų nuo rūšinio augalo. Lapai žali.

Viduržemio jūros regione auginamas apskritalapis cercis (Cercis siliquastrum L.). Jis žydi ypač gausiai rausvai alyviniais žiedais, bet neatsparus šalčiui.

Kanadiniui cerciui parinkite šiltą ir saulėtą vietą užuovėjoje. Mėgsta derlingą purų priemolį, vandeniui laidžią dirvą. Geriausiai jaučiasi ir žydi kai žiemos gilios, be atlydžių, o vasaros karštos.

`Lavender Twist` geriausiai atrodo pasodintas vienas vejoje – tai išskirtinis augalas. Vietą cerciui parinkite kruopščiai, kad nereiktų vėliau persodinti. Šie augalai nepakenčia persodinimo, auga lėtai.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

Laikas kirpti kasas

MiskantasIlgos miskantų šluotos puošia gėlyną visą žiemą. Pavasarį žiedynai jau būna gerokai apskurę, bet stiebai vis dar atrodo dekoratyviai. Vis dėlto juos reikėtų iškirpti, kol dar nepradėjo augti nauji ūgliai. Gegužės pradžia labai tinka ne tik genėti dekoratyvines žoles (miskantus, lendrūnus, ašuotes), bet ir jas dauginti.

Žolėms senstant ir kerui didėjant jo vidurys ima plikti. Gaunasi savotiškas riestainis su skyle centre. Kasmet ta skylė platėja, o keras silpnėja ir augina vis mažiau stiebų. Plikė – tai pirmas ženklas, kad augalą būtina išskirstyti ir persodinti į kitą vietą. Mažų ar vidutinio dydžio dekoratyvinių žolių kerą galima išversti iš žemės kastuvu ir išskirstyti su peiliu. Išrinkite sudžiūvusius ūglius, išpjaukite sunykusias kero dalis. Miskantus ir kitas stambias žoles iškasti per sunku, jas dalinkite kastuvu atkirsdami po tokį kero gabalą, kokį planuojate sodinti. Sodinkite iš karto po dalinimo ir nepamirškite palaistyti. Jeigu vieną kerą paliksite senojoje vietoje, pakeiskite žemę.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama. [banner]

Lyg ir bukas, lyg ir ne

Fagus sylvatica Tai išskirtiniai augalai (Fagus sylvatica), netinka mišriems želdiniams. Dekoratyvinių formų bukai, įgrūsti į kamputį ar prispausti prie tvoros tarp kitų augalų, neteks savo prasmės. Kad sužibėtų, šiam augalui reikia atviros saulėtos vietos (ar pusiau pavėsio) ir jokių kaimynų. Ypač gražūs svyrančios formos bukai arba atmainos spalvotais lapais. Paprastieji bukai labai tinka karpomoms gyvatvorėms, bet jų sodinukai brangūs, todėl šiuo tikslu retai naudojami ir dažniausiai pakeičiami skroblais.

 Tuos didžiuosius, 8-20 m aukščio bukus verčiau palikti sodyboms, o mažesnius galima drąsiai sodinti prie namų. Juo labiau, kad bukai palyginti lėtai auga ir nebijo žirklių, todėl juos galima genėti, formuoti, reguliuoti aukštį, plotį ir šakų kiekį.

 Vienas iš seniausių ir gražiausių geltonlapių paprastojų bukų, tinkamų erdvioms sodyboms – `Aurea Pendula`. Jis turi vieną pagrindinį stiebą augantį vertikaliai ir daug šakų, kurios svyra stačiai žemyn, todėl vainikas palyginti siauras. Didžiausia šio buko bėda – vasarą geltoni lapai nepažaliuoja, todėl stipriai nudega saulėje. Kita vertus, pavėsyje lapai prastai nusispalvina, o kartais būna visai žali.

Dar vienas įdomus, lėtai augantis bukas mažesniems sodams – `Cochleata`. Jo lapai apvalūs, dantyti, šaukšto formos. 70 metų amžiaus pasiekia 4,5 m aukštį.

[banner] Bukų kolekcionieriams patinka `Cristata`, kurios lapai panašūs į gaidžio skiauterę ir sutelkti į tankius stačius guotelius. Auga labai lėtai, dėl ypatingos lapų formos ir guotelių iš šakų nesunku suformuoti „debesėlius“, todėl tinka auginti kaip bonsą. Soduose `Cristata` nėra labai populiari ir retai auginama. Užauga iki 8 m aukščio ir 6 m pločio. Per 15 metų pasiekia 3-3,5 m aukštį.

`Albovariegata` – lapai dryžuoti baltai, ypač ryškūs pavasarį, bet išblanksta vasarą. Lapai ant pavienių šakų visai pažaliuoja. Sausą ir karštą pavasarį balti lapai apdega, todėl šį buką rekomenduojama sodinti pusiau pavėsyje, kad saulė jį apšviestų tik ryte ar vakare, o dieną vainikas slėptųsi šešėlyje.

`Asplenifolia` kultivaras yra dažnai painiojamas su `Laciniata`. Jo lapai žali, siauri ir giliai karpyti. Su amžiumi lapai platėja ir pasidaro panašūs į `Laciniata` lapus. Kam patinka `Asplenifolia`, bet turi mažą sklypą, turėtų atkreipti dėmesį į `Mercedes`. Tai vadinamoji “raganos šluota“ – savaiminė `Asplenifolia` mutacija rasta ant vienos šio augalo šakos. `Mercedes` auga krūmu, labai lėtai, tai tikriausiai mažiausias paprastojo buko kultivaras. Jo lapai siauri, ilgi, ant krūmo išsilaiko per žiemą. Laja apvali, nesunkiai formuojama.

Paprastasis bukas `Dawyck gold`

 Olandijos Trompenburg arboretume auga keletas `Dawyckii` glaustašakių bukų siaura aukšta laja. Nuo 1968 metų jie reguliariai dera. Iš sėjinukų, sukryžminus `Dawyckii` su kitais dekoratyviniais bukais, buvo atrinkta keletas tokių puikių veislių kaip `Dawyck Gold` ir `Dawyck Purple`. Jos labai populiarios ir gausiai auginamos Lietuvoje.

`Dawyck Gold` auga greitai, medelio laja siaura ir aukšta kaip `Dawyckii`, o lapai geltoni kaip `Zlatia`. Naujų ūglių lapai yra aukso geltonumo, bet pamažu pažaliuoja vasaros pradžioje. Nauja ūglių banga vasaros viduryje vėl užaugina geltonus lapus ir gražiai kontrastuoja su senesniais žaliais. `Cercidiphyllum` lapai nudega labai rečiau negu kiti geltonlapiai bukai, nes pirmoji lapų banga iki karščių spėja pažaliuoja, o antroji yra negausi ir dažniausiai pasirodo lietingu laikotarpiu, vasarai persiritus į antrąją pusę. Lapai rečiau nudega ir tuomet, kai per vasaros karščius žemėje užtenka drėgmės.

`Dawyck Purple` – dar vienas `Dawyckii` sėjinukas. Jis auga greitai, laja siaura ir aukšta, o lapai tamsiai purpuriniai ir spalva beveik nesikeičia visą sezoną (šiek tiek pašviešėja vasaros viduryje).

 Dėmesio vertas raudonlapis bukas `Rohanii` giliai karpytais lapais. Vasarą jie išblunka iki purvinos rausvai rudos spalvos. Šiek tiek mažiau blunka `Rohanii` sėjinukas ` Rohan Trompenburg`, o ypač vertinamas `Interrupta Purpurea` labai giliai, kartais iki pagrindinės gyslos sukarpytais ir visą sezoną ryškiai purpuriniais lapais. Auga palyginti greitai, ant medelio pasitaiko šakų nekarpytais lapais.

 Vienas iš populiariausių svyrančių bukų kultivarų – `Purpurea Pendula`. Šis medelis riečiasi į kamuolį kaip katinas – kokio aukščio nusipirkote, toks ir liks, jeigu specialiai neformuosite. Kad augtų į viršų, reikia išrinkti vieną aukščiau esančią jauną, bet stiprią šaką, atlenkti ir pritvirtinti prie kuolo. Per porą metų ji suformuos aukštesnę arką su keletu naujų žemyn svyrančių šakų. Taip medelis laipteliu pakils aukščiau. Tuomet reikia imti kitą šakutę ir procedūrą pakartoti. Pamažu suformuosite norimo aukščio fontaną. `Purple Fountain` taip pat reikia formuoti, bet šis bukas linkęs auginti augti stačiai, todėl jam padėti reikia tik iš pradžių. Atlenkus vieną šaką ir nukreipus ją į viršų vėliau tereikia prižiūrėti, kad neištįstų per daug. `Purple Fountain` lapai šviesesni negu `Purpurea Pendula`. `Red Obelisk ` – dar vienas puikus kultivaras. Laja siaura, aukšta, lapai tamsiai purpuriniai, banguotais kraštais.

 `Silverwood` kai kurie lapai baltai dėmėti. Geriausiai šis medis jaučiasi pusiau pavėsyje.

`Roseomarginata` (sin. `Tricolor`, `Purpurea Tricolor`) lapai purpuriniai su šviesiai rausvu pranykstančiu apvadu, kartais išmarginti rausvomis ar kreminėmis juostelėmis. Vasarą apvadas pasidaro bronzinis, pats lapas išblunka, taigi spalva suvienodėja.

`Luteovariegata` lapų apvadai pavasarį siauri geltoni, vėl išblunka ir išplatėja, o galiausiai pažaliuoja.

`Franken` užauga iki 3 m aukščio ir 2 m pločio. Lapai baltai taškuoti ir dryžuoti. Geriausiai jaučiasi pusiau pavėsyje, saulėje vasarą lapai apdega. Auga labai lėtai, per 15 metų pasiekia 1,5 m aukštį.

Paprastasis bukas `Pendula` rudenį

 Bukai geriausiai jaučiasi ir greičiausiai auga drėgnoje kalkingoje žemėje, saulėtoje vietoje. Geltonlapius augalus, kad lapai vasarą nenudegtų, verčiau sodinti pusiau pavėsyje. Ir atvirkščiai, pavėsyje ar pusiau pavėsėje pasodintų raudonlapių bukų lapai greitai pažaliuoja arba įgauna nešvariai rudą spalvą, o kartais ir visai nenusidažo.

Pirmaisiais metais po pasodinimo reikia reguliariai (retai, bet gausiai) laistyti, ypač per sausras. Ligoms ir kenkėjams bukai atsparūs, tačiau jeigu kenkėjai puola visą sodą, neaplenks ir bukų.

Kai kurių dekoratyvinių bukų lapai išsilaiko ant kero iki pavasario arba dar vėliau. Nauji lapai sprogsta vėlai, kai kiti medžiai ir krūmai jau išsprogę. Nauji lapai išstumia senuosius, jeigu jie vis dar kybo ant kero.

Šalčiui palyginti atsparūs, vidurio Lietuvoje per 10 metų nebuvo nė karto apšąlę (stebėta per 20 įvairių kultivarų). Žemaūgius krūmo formos bukus reikia saugoti nuo sniego, kad storas sluoksnis jų neišlaužytų.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.