Tag Archives: spygliuočiai medžiai

Spygliuočiai želdynuose

Pas mus įprasta spygliuočius sodinti tik gyvatvorėse arba išmėtyti vejoje padrikai tikintis kad jų visžalė ir dažnai spalvinga laja savaime suteiks dekoratyvumo. Iš tiesų spygliuočiai sklype vaidina tokį patį vaidmenį kaip ir kiti augalai, vieni puikiai tinka akcentams, o kiti tėra geras fonas išraiškingesniems augalams. Jų vieta sode turi būti kruopščiai suplanuota jau vien todėl, kad didžiąją metų dalį – nuo vėlaus rudens iki vėlyvo pavasario – kai kiti augalai be lapų, jie gros pagrindiniu smuiku ir pasodinti ne vietoje darkys bendrą vaizdą, o ne puoš jį.

Nors spygliuočiai šiek tiek keičia savo spalvą metų bėgyje, lapuočių krūmų ir daugiamečių gėlių derinimas želdyne įneša daugiau gyvumo, o sezonų kaita būna gerokai išraiškingesnė. Be to, tai gerokai išplečia augalų asortimentą ir spalvų gamą, juos paprasčiau ir pigiau surinkti.

Nereikėtų labai pedantiškai skaičiuoti augalų dydį ar aukštį, nes visa tai labai paprasta, o dažnai net ir rekomenduojama pakoreaguoti žirklėmis. Viena iš didžiausių bėdų yra ta, kad spygliuočiai dažniausiai auga lėtai, o kiti augalai greitai, ir želdynas įgauna nenormalias proporcijas.

Visuomet palikite spygliuočiams pakankamai vietos aplink augti ir gražėti. Jeigu spygliuočius sodinate kartu su daugiametėmis gėlėmis ar menkaverčiais lapuočiais krūmais, juos galima suglausti labiau, nes spygliuočiui paaugus kitus augalus tiesiog iškelsite.

[banner] Jeigu taupote ir perkate mažus sodinukus, rizikuojate mažiausiai 10-15 metų laukti kol sodas pagaliau bus toks kokį nusipiešėte, badydamas akis tuščiais tarpais tarp augalų. Kartais verčiau investuoti ir pirkti didesnius augalus. Svarbu neapsigauti perkant sodinukus: stambesnių rūšių ir miniatiūriniai kultivarai dažniausiai parduodami vienodo standartinio dydžio. Miniatiūriniai jau būna gerokai paauginti, o kiti dar visai jauni. Pasodinus juos kartu miniatiūriniai beveik nesikeis, o kiti ims augti ir pamažu išdarkys bendrą vaizdą. Todėl grupuoti geriausia augalus kurie yra panašaus augumo arba nebijo žirklių (ir jos nesugadina jų prigimtinio lajos grožio). Kita išeitis, kad gėlyno tarpuose 10 metų neišvilpautų vėjai – derinti spygliuočius su kitais augalais, kuriuos vėliau, spygliuočiams paaugus, perkelsite kitur. Galima spygliuočius grupuoti su nereikliais, puošniais ir augiais, žirklių nebijančiais lapuočiais krūmais (japoninės lanksvos, sedulos, pūkeniai, raugerškiai ir pan.), kurių vėliau persodinti nereiks, užteks kontroliuoti jų dydį ir formą sekatoriumi.

Grupavimas

Akcentiniai augalai padeda nukreipti žvilgsnį ten kur jums reikia. Jeigu vejoje ar gėlynui skirtoje vietoje ryžotės pasodinti tik vieną augalą, jis turi būti vertas šios garbės, o jo dydis –  atitikti erdvę. Visgi didesniame sklype toks augalas visuomet atrodys geriau jeigu aplink jį bus grupuojami mažesni.

Skaičius du iš karto padalina vaizdą į dvi simetriškas puses. Du vienodi augalai niekuomet nesodinami kartu, juos turi skirti takelis, įėjimas, laiptai ar gėlių lysvė.

Trejetuką reikėtų išmėtyti netvarkingai. Jeigu trikampyje derinate skirtingų rūšių augalus, sodindami palikite tarp jų šiek tiek daugiau erdvės.  Ketvertukas  geriausiai atrodo, kai padalinama į dvi grupes – vienoje lieka 3 augalai, o kitoje 1.

Penketukas geriausiai atrodo pasodintas kartu, panašiai kaip trijulė. Stambiausi egzemplioriai  sodinami trikampyje, o smulkesni išdėstomi kraštuose. Šešetukas geriausiai atrodo padalintas į dvi grupes po 3. Didesnes augalų grupes skaidykite neporiniais skaičiais.

Dažniausios dekoratyvinių medžių ir krūmų grupavimo klaidos –  pasodinama per tankiai, augalai nedera lajos forma ir spalvomis, jiems reikia skirtingų augimo sąlygų ir jie vienas kitam trukdo. Jau prieš pirkdami augalus turite žinoti, kur ir kaip juos sodinsite – grupėmis ar pavieniui, vejos viduryje ar pakraštyje, prie tvoros, namo fasadinėje pusėje ar vidiniame kieme, ir pan. Kai kurie medžiai ir krūmai labai gražiai atrodo grupėje, bet visai netinka sodinti po vieną.

Grupėmis sodinami augalai derinami ne tik pagal išvaizdą, bet ir augimo sąlygas. Juk vieniems reikia saulės, kitiems pusiau pavėsio, priemolio arba priesmėlio, o kai kurie paprasčiausiai nepakenčia kaimynystės. Labai svarbu, augalai augtų vienodai greitai. Jeigu vieni augs greitai, po 15-50 cm per metus, o kiti lėtai (1-5 cm), grupė atrodys prastai ir augalus gali tekti persodinti.

Pabandykite ant popieriaus nusipiešti keletą eskizų. Viename pavaizduokite augalų grupę, kaip ji atrodo dabar, o kitame – kaip grupė atrodys po 10 ar 15 metų, kai medeliai ar krūmai užaugs.

Jūsų dėmesiui keletas paprastų spygliuočių grupavimo planelių, kurie galbūt įkvėps ir pažadins jūsų vaizduotę. Nereikėtų jais vadovautis aklai, nes planeliai sukurti kompiuterine apželdinimo programa, kuriame įdiegtas ribotas augalų asortimentas, todėl čia išvardintus, bet rečiau prekyboje sutinkamus augalas galite drąsiai keisti populiaresniais, panašaus dydžio, spalvos ir lajos formos. Rekomenduoju ir patiems pažaisti su GardenPuzzle, tai nemokama lengvai valdoma programėlė. Labai smagu! :)

Visi augalai planeliuose vaizduojami jau pasiekę savo normalų, veislei būdingą aukštį ir formą. Paspauskite ant paveikslėlio, kad atsidarytų didesnis.

1 planelis. Sala

Aukščiausias augalas – dygioji eglė (Picea pungens)  `Koster,` raudonas – Tunbergo raugerškis (Berberis Thunbergi) `Atropurpurea`,  šalia jo geltonas kupstas – paprastoji tuja (Thuja occidentalis) `Rheingold`. Tarp tujos ir eglės auga kazokinis kadagys (Juniper sabina) `Tamariscifolia`, šalia stambi gelsva pagalvė – žirniavaisis puskiparisis (Chamaecyparis pisifera) `Filifera Aurea`. Priešais puskiparisį auga kalninė pušis (Pinus mugo) `Mops`, o želdyno priekyje – paprastoji tuja `Danica`.

Pilkšvi kilimėliai tai gulčiasis kadagys (Juniperus horizontalis) `Blue Chip`, o raudonai žydintys krūmeliai – sidabrakrūmiai (Potentilla fruticosa) `Red Ace`.

(Bus daugiau)

© Sodoplanas.lt, 2013, kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Žavingieji bukučiai

Bukieji puskiparisiai ( Chamaecyparis obtusa) kilę iš Japonijos aukštikalnių. Rūšiniai augalai dideli ir retai auginami želdynuose, bet žemaūgiai, geltonspygliai, lėtai augantys kultivarai užsienyje labai populiarūs. Kaip ir dauguma iš Rytų kilusių augalų, bukieji puskiparisiai šiek tiek keistoki, neįprasti akiai. Galima jų nekęsti arba jais žavėtis, bet abejingų nebus. Išsiskiria trumpomis šakelėmis, suktomis, lyg garbanotomis jų viršūnėlėmis. Dauguma kultivarų neturi viršūnės arba ji nėra aiškiai išreikšta. Pirmasis prieš 15 metų man tekęs „bukutis“ – `Nana Gracilis` – prieš jį nuperkant keletą metų skurdo vazonėlyje ir labiau priminė keistą bijūno žiedą, negu mažą grakštų medelį, kaip žadėjo pavadinimas. Mano paskutinis numylėtinis – `Tsatsumi Gold` svyrančiomis geltonomis šakelėmis, lyg reumato išsuktais pirštais. Sudėjus šiuos du augalus krūvon vargiai nuspėtum jų kraujo ryšį.  Kandidatas į numylėtinius – `Lemon Twist `, bet šis dar vos matyti virš žemės (o dabar giliai po sniegu)  ir sunku pasakyti  kaip jam seksis man patikti. :) Šiuo metu pasaulyje yra atrinkta tikrai daug puikių miniatiūrinių bukųjų puskiparisių, ir keletas įdomesnių, jeigu rimtai pataupysiu, šią vasarą nutūps mano kolekcijoje.

Balsvi, geltoni, tamsiai žali, suktomis šakutėmis, pasišiaušę kaip ežiukai, purūs ir minkšti kaip miško samanos – štai kokie tie „bukučiai“. Kai kurie labiau primena elfų namukus ar pasakų personažus negu augalus. Pavyzdžiui, `Golden Fern`, kurį galima supainioti su tikru paparčiu. `Snowkist` kai kurių šakelių viršūnės kreminiai baltos, lyg apsnigtos negausiu pirmu sniegu, o `Chirimen` šakos atrodo lyg būtų apaugusios samanomis ir primena keistą šiurpoką padarą, kuris tiesia savo ūglius stačiai į viršų ieškodamas atramos užsikabinti. Šis augaliukas pirmas mano šių metų “Privalu turėti” augalų sąraše.

Miniatiūriniai bukųjų puskiparisių kultivarai – puikus akcentas alpinariume arba nedideliame japoninio stiliaus sodelyje, arboretume.

Gerai auga drėgnuose, bet laidžiuose priemoliuose, mėgsta saulę ir drėgną orą, bet oro drėgmės jiems visai pakanka, jeigu pažemė storiau mulčiuota žieve. Jeigu alpinariumas prie tvenkinio, tuomet dar geriau. Nors mėgsta saulę ir atviras vietas, jiems nepatinka šaltas vėjas, todėl spalvingus brangius kultivarus verčiau sodinti užuovėjoje, pusiau pavėsyje. Miniatiūriniai (dwarf) puskiparisiai gali augti vazonuose.

Rekomenduoju aplankyti www.iselinursery.com

Tai visame pasaulyje garsus medelynas Oregono valstijoje (JAV), kurio selekcininkai yra išvedę ar atradę daug tikrai įspūdingų spygliuočių kultivarų. Ten rasite ne tik spygliuočių aprašymus, bet ir pasigrožėsite puikiomis nuotraukomis.

© Sodoplanas.lt, 2013. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Spygliuočių dauginimas. Sėja

Kur jau čia žmogus ištversi, kai prieš akis sijonus plaiksto rytinės eglės, akina geltonspyglės pušys ir jūros mėliu užlieja uoliniai kadagiai… Ir taip kasryt, ir taip kasdien, kol supranti kad esi priklausomas, kad tau reikia daugiau, dar ir dar nors sode jau nėra laisvos pėdos. Ranka taip ir tiesiasi paglostyti, nugnybti, į žemę įkišti… Tad šį sykį – apie spygliuočių dauginimą.

Rūšiniai augalai dauginami sėklomis. Tai ypač populiaru miško pramonėje, kur vienu ypu reikia gauti daug sodinamosios medžiagos, taip pat medelynuose, kurie specializuojasi skiepydami spygliuočius, nes sėjinukai yra naudojami kaip pigus ir nereiklus poskiepis. Kultivarai, kurie savo išvaizda gerokai skirasi nuo rūšinių augalų sėklas subrandina retai, o tie kurie subrandina, vistiek dauginami vegetatyviniu būdu, nes jų sėjinukai neišlaiko veislei būdingų požymių (natūraliai grįžta prie rūšiai būdingos išvaizdos) arba tie požymiai labai retai ir prastai išreikšti. Nelygu augalas, veislės požymius išlaiko apie 10-60 proc. sėjinukų. Žodžiu, pasėjus bukojo puskiparisio “Nana Gracilis“ sėklas, gal tik 10 proc. sėjinukų turės tikslius veislės požymius.

Neetiška sėklomis dauginti tų kultivarų, kurie skirti pardavimui, nes tai tas pats kaip parduoti katę maiše. Net jeigu trimetis sėjinukas atrodo labai panašus į motinį augalą, po metų, dviejų ar penkių jis gali pasikeisti neatpažįstamai. Geltonspyglių, glaustašakių augalų sėjinukai paveldi daugiau veislei ir formai būdingų požymių, o štai margi ar svyruokliniai – beveik niekada. Daugelis kultivarų, ypač žemaūgiai, besidriekiantys sėklų nė neužmezga.

Visgi spygliuočių dauginimas sėklomis yra labai įdomus, smagus, nors ir ilgas procesas. Motulė gamta kartais prikrečia pokštų, ir tarp sėjinukų pasitaiko išskirtinių egzempliorių įdomios formos ar spalvos laja,  deformuotomis šakomis arba spygliais, ar kitais keistais, bet akį traukiančiais morfologiniais požymiais, kurie verti ne tik naujo veislės pavadinimo, bet ir patento.

Sėklomis dauginami dekoratyvūs rūšiniai spygliuočiai, tokie kaip veimutinės pušys (Pinus strobus), Engelmano (Picea engelmannii) ar serbinės eglės (Picea omorica), arba didžiosios pocūgės (Pseudotsuga menziesii) tinka sodinti erdvesnėse sodyboje, nes užauga dideli. Sėjinukai praverčia ir tuomet, kai augalų reikia daug ir tikslingai. Pavyzdžiui, paprastųjų eglių gyvatvorei arba kalninių pušų smėlingiems šlaitams sutvirtinti.

Sėklų galima nusipirkti ar prisirinkti patiems. Kankorėžiai paprastai subręsta rudenį. Įnešti į šiltą patalpą jie išsiskleidžia ir sėklos nesunkiai išbyra. Jeigu kankorėžis neatsidaro, jį galima pašildyti iki 40-45C. Išbyrėjusias sėklas prieš sėją būtina stratifikuoti (peršaldyti). Jos sumaišomos su drėgnu smėliu ir mažiausiai 6 savaites laikomos plastiko maišelyje šaldytuve (tinka standartinė 4oC temperatūra). Paskui, paprastai vasario-kovo mėnesiais, sėjama į rūgštoką substratą vazonėliuose ar dėžutėse (taip daug patogiau) ir laikoma šviesioje patalpoje (galima išnešti į šiltnamį ar vėsų prieškambarį). Dalis sėklų sudygsta tą patį pavasarį, bet dauguma tik po metų. Vėliau dėžutės išnešamos į lauką ir laikomos užuovėjoje, pusiau pavėsyje, užklotos agroplėvele. Žemė jose neturi perdžiūti ar užmirkti. Tokią sėjos eigą rekomenduoja specialistai, o aš darau daug paprasčiau. Sėju rudenį tiesiai į daigyną, lysves pažymiu, pasėju ir mulčiuoju smulkinta žieve (2-3 cm sluoksniu). Jeigu sėklų mažai arba augalas labai vertingas, jas 2 mėnesius laikau drėgname smėlyje šaldytuve, paskui sėju į dėžutes, mulčiuoju žieve, išnešu į lauką ir įkasu į žemę arba pastatau (jeigu žemė įšalusi) užuovėjoje. Dėžutes užkloju agroplėvele, šonus apkamšau pernykšte [banner] nupjauta žole, lapais ar stambia medžio žieve ir palieku iki šiltesnių dienų. Agroplėvelė skirta tam, kad mulčias ir kamšalai nesusimaišytų. Atšilus orams agroplėvelė saugo nuo per kaitrios saulės, žemė dėžutėse lėčiau džiūva. Sėjinukų mažiausiai metus nejudinu. Kitą žiemą dėžutes vėl užkloju agroplėvele, pridengiu lapais, žieve. Žemių mišinį gaminu iš nupjautos žolės ir smulkios medžio žievės – juos sumaišius per metus ar dvejus gaunasi puikus pūdinys, kuris tinka ne tik spygliuočius sėti, bet ir įšaknydinti jų auginius. Supuvusi žolė turi daug maistingų medžiagų, o apirusi žievė daro substratą purų, laidų ir rūgštų. Jeigu sėklos labai smulkios, pūdinį persijokite ir išrinkite stambesnes dalis. Paprastai sėjama 1-2,5 cm gyliu. Jeigu pasėlį mulčiuosite smulkinta medžio žieve, sėkite ant žemės paviršiaus, nes mulčias ir sudarys tuos 2,5 cm. Smulkias sėklas verčiau užberti ne žieve, bet smulkiu smėliu.

(Bus daugiau)

Beje, spygliuočių dauginimas labai išsamiai ir aiškiai aprašytas Dendrologų draugijos tinklapyje. Rekomenduoju paskaityti: Augalų dauginimas gyvašakėmis

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo draudžiama.

Lėtapėdžiai

Kukmedžiai (Taxus) pakenčia genėjimą ir karpymą, todėl Europoje nuo seno buvo naudojami gyvatvorėms, žaliosioms sienoms, labirintams ir gyvosioms sodo skulptūroms kurti. Juos nesunku dauginti sėklomis ir auginiais, bet jie palyginti reiklūs augimo salygoms. Be to, pas mane jie auga ypač lėtai, o kantrybės (taigi logiškai – ir kukmedžių) aš turiu nedaug.

Nors tankūs ilgaamžiai kukmedžiai idealiai tinka gyvatvorėms ir užsienyje yra vieni iš populiariausių augalų gyvatvorėms sodinti, pas mus jos labai retos. Pirmiausiai dėl to, kad, kaip jau minėjau, kukmedžiai labai lėtai auga, o dažnas mūsų norime „tvorą užauginti“ kuo greičiau. Žinoma, ko tiems kukmedžiams skubėti, juk jie gyvena ne vieną tūkstantį metų. Šaltesnę žiemą gyvatvorė pašąla ir joje lieka skylės, kurios „užauga“ labai pamažu. Saulėta gyvatvorės pusė žiemos pabaigoje kartais apdega, – ir vėl tos pačios problemos. Dar viena bėda – brangūs sodinukai (keletą kartų brangesni negu eglės), kas ypač aktualu sodinant ilgą gyvatvorę. Todėl pas mus kukmedžiai labiau tinka gėlynų apvadams ir neaukštoms gyvatvorėms pusiau pavėsyje arba pavėsyje, taip pat figūriniam karpymui (geometrinės formos, gyvūnų ir žmonių figūrėlės). Aukštoms gyvatvorėms tinka europinio kukmedžio (Taxus baccata) formos ‘Fastigiata’, ‘Fastigiata Aurea’, ‘Fastigiata Robusta’. [banner]

Tai žemei reiklus augalas, jis neaugs sausoje smėlėtoje ar rūgščioje dirvoje, nepakenčia sausrų ir stovinčio vandens. Taigi žemė turi būti neutrali ar šiek tiek kalkinga, drėgna. Labiausiai tinka derlingas, gerai įdirbtas priemolis. Pas mane auga molyje.Geltonspygliai kukmedžiai pavėsyje išblunka iki balsvų, juos reikėtų sodinti pusiau pavėsyje arba saulėtoje vietoje, bet apsaugoti nuo vidurdienio spindulių. Šią problemą galima išspręsti sodinant kukmedį prie aukštesnio medžio, kuris per patį vidurdienį ant jo mestų šešėlį. Geltonspyglės šakelės saulėje dažnai apdega, ypač sausą karštą vasarą arba žiemos pabaigoje.

Kukmedžiai sprogsta gegužės pradžioje, žydi vasarą, o sėklos subręsta rugsėjo mėnesį ir laikosi ant kero iki žiemos (arba juos nulesa paukščiai). Jeigu reikia daug augalų gyvatvorei ir niekur neskubate, „uogytes“ galima surinkti, per žiemą stratifikuoti, o pavasarį pasėti daigyne. Dalis sėklyčių sudygsta tai pačiais metais, kitos po metų ar net dviejų. Jauni daigeliai pridengiami nuo saulės, o prieš žiemą storai mulčiuojami.

Kitą sykį trumpai apžvelgsiu europinių ir tarpinių kukmedžių kultivarus.

© Sodoplanas.lt, 2012. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Kėnis su skėčiu

Ir ne vienu. Menturinis skėtkėnis (Sciadopitys verticillata)  išsiskiria originalia išvaizda ir labiau primena keistą peraugusį kiaulpienės žiedyną, negu spygliuotį medelį. Dėl savo dekoratyvumo jis labai populiarus. Yra atrinkta keletas įdomesnių atmainų skėtkėnių spalvingais spygliais ir neįprastos formos laja – kolekcininkai juos dažniausiai atsiveža iš Lenkijos ar Vokietijos. Vieną kitą skėtkėnį galima rasti ir mūsų augalų prekybos aikštelėse.

Auga labai lėtai, po 5-10 cm per metus. Miniatiūriniai skėtkėniai per metus paauga vos ketvirtį tiek.
Šiltesnio klimato šalyse, gerose sąlygose per 20 metų medelis gali pasiekti 6 ar net 8 metrų aukštį, o vainikas plačiausioje vietoje išsipučia iki 4 m. Lietuvoje skėtkėniai turėtų užaugti iki 3 m aukščio, bet tai tik spėjimai – vargu ar surastume bent vieną 20 metų augalą. Tačiau mažumas – ne bėda. Atvirkščiai, lėtas skėtkėnio augimas ir dekoratyvi kompaktiška laja ypač vertinama mažuose priemiesčio sklypuose, o miniatiūrinių atmainų skėtkėnius galima drąsiai sodinti alpinariumuose.

Genėti skėtkėnių nereikia, nebent nuspręsite iškirpti nudžiūvusią šakutę arba nereikalingą viršūnę (kartais susiformuoja dvi arba trys). Nors dar visai neseniai dendrologai abejojo, ar skėtkėniai gali žiemoti Lietuvoje, mano turimos 4 veislės Kaune žiemoja nedengiamos ir nukenčia minimaliai. Visgi jeigu skėtkenį sodinate pirmą kartą ir jums neramu, pirmąsias dvi žiemas apvyniokite lają agroplėvele arba, jeigu augalas mažutis, apkaskite pušų žieve.

[banner] Panašiai kaip metasekvojos ar kėniai, skėtkėniai mėgsta drėgną derlingą žemę. Nepakenčia stovinčio vandens ir šalto sauso vėjo žiemą. Taigi, jeigu sklypas vėjuotas, šiam augalui reikės rasti užuovėją; sodinkite jį netoli sienos, tvorelės, tankios gyvatvorės. Blogiausiu atveju iš pagalių ir brezento (faneros, puto polistirolo lakštų) aplink skėtkėnį žiemai galima pastatyti bestogį namuką.

Specializuotoje literatūroje rašoma, kad jiems patinka rūgštoka žemė, bet savo augintiniams aš jos specialiai nerūgštinau. Visi storai mulčiuoti pušies žieve – irdama ji šiek tiek parūgština žemę – matyt, to gana. Tręšiama kartą per sezoną, anksti pavasarį, tuo pačiu metu kaip ir kitus sumedėjusius augalus. Paberkite keletą kruopelių lėtai tirpstančių kompleksinių, spygliuočiams skirtų trąšų. Pirmus metus ar dvejus po pasodinimo skėtkėnių verčiau visai netręšti. Spygliuočius apskritai geriau tręšti mažiau ir rečiau arba visai netręšti, negu pertręšti.

Gerai jaučiasi saulėje (drėgnoje sunkesnėje žemėje) ir pusiau pavėsyje. Jeigu pasodinsite saulėje, pavasarį nepamirškite apsukti agroplėvele, kad nenusviltų saulėje, o vasarą per karščius ar ilgiau trunkančias sauras – palaistyti. Jeigu tingite laistyti ir neturite laiko šokiams su agroplėvele, saulėje skėtkėnių nesodinkite. Ideali vieta, kai lają apšviečia rytinė arba vakarinė saulė, o vidurdienio spinduliai nepasiekia.

Žiemą skėtkėniai pakeičia spalvą, spygliai šiek tiek paruduoja, įgauna nešvarų atspalvį, o pavasarį jie sprogsta labai vėlai, vėliau už kitus spygliuočius, todėl kartais atrodo, kad augalas miręs. Neskubėkite jo rauti. Ypač vėluoja sprogti žiemą pažeisti ar prastomis sąlygomis augantys skėtkėniai.

Dauguma menturinių skėtkėnių yra gražios konuso ar formos. Jų spygliai (lapai) švelnūs, stambūs, išsidėstę ratuku ūglių viršūnėse ir primena japoninį apverstą skėtį.

Štai keletas labai gražių kultivarų. Dauguma jų kilę iš Vokietijos ir JAV.

`Winter Green`laja visus metus sodriai žalia, žiemą neprauduoja.

`Joe Kozey` laja siauros kolonos formos, šoniniai ūgliai prigludę prie kamieno.

`Green Cushion`- miniatiūrinis pagalvėlės formos augalas sodriai žaliais spygliais. Kasmet paauga po 2,5 cm.
`Green Parasol`- gražus kūgio formos augalas su storais spygliais ir bukais trumpais ūgliais.
`Golden Parasol`kūgio formos. Pavasarį nauji ūgliai ryškiai geltoni, vasarą balsvi, o rudenį pažaliuoja. Būtina saugoti nuo saulės ir perdžiūvimo, nes spygliai linkę apdegti.
`Moonlight`- gražios kūgio formos medelis kreminiai baltais spygliais. Sodinama pusiau pavėsyje. Būtina saugoti nuo saulės ir perdžiūvimo. Sodinama užuovėjoje į drėgną derlingą žemę.
`Green Kugel`- mažutis rutulio formos krūmelis. Auga lėtai, labai tinka alpinariume.
`Picola`- dar vienas tamsiai žalias rutuliukas. Itin geromis sąlygomis per 20 metų gali užaugti iki 80 cm.
`Yellow Dream` šviesiai geltonais spygliais. Sodinama nuo vėjų apsaugotoje, derlingoje žemėje, pusiau pavėsyje.

Karl Gercens nuotrauka

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Maži ir dideli kankorėžiai

Ryškiausias skiriamasis spygliuočių bruožas yra jų dauginimosi organai. Jie turi ne žiedus, o strobilus (kankorėžius), kuriuose subręsta sėklos. Spygliuočiai yra plikasėkliai – jie išaugina sėklapradžius be apvalkalo. Sėklapradžiai paprastai būna moteriškojo strobilo (makrostrobilo) žvynų viršuje arba pakraštyje. Vyriškojo strobilo (mikrostrobilo) žiedadulkėms apvaisinus sėklapradžius vystosi sėklos. Joms bręstant atskiri makrostrobilo segmentai, vadinami žvynais, sukietėja ir taip susiformuoja visiems pažįstamas kankorėžis.

Sporifikavimo metu pavasarį ant sėklapradžio viršūnės patekusios mikrosporos per mažą angelę įtraukiamos prie branduolėlio ir ten visus metus “pramiega“. Kitą  pavasarį mikrosporos sudygsta, įvyksta apvaisinimas ir kankorėžiai pradeda augti. Sau būdingą dydį jie pasiekia per mėnesį ar kelis, o paskui bręsta iki rudens.

[banner] Kai kurių kiparisinių šeimos atstovų, pavyzdžiui, kadagių sėklažvyniai yra mėsingi, todėl jų kankorėžiai panašūs į uogas. Jie bręsta dvejus metus, o kai kurių rūšių kadagių – ir per metus.
Neišsiaižę su sėklomis viduje nukrinta sibirinės, korėjinės, kedrinės pušų kankorėžiai. Kėnių kankorėžiai subyra vis dar kabėdami šakose, paskleisdami ne tik sėklas, bet ir žvynus.

Kėniai ir eglės neretai painiojami tarpusavyje, nes kai kurių rūšių augalai yra ganėtinai panašūs. Tačiau yra vienas puikus skiriamasis bruožas, kuris niekuomet neapgauna. Eglių kankorėžiai visuomet kabo – jų viršūnėlės svyra žemyn, kėnių – visuomet statūs, žiūri į saulę.

Eglių kankorėžiai pailgi, ritiniški, 10-16 cm ilgio ir 3-4 cm skersmens, rusvi arba gelsvai rusvi. Beje,  jeigu pasiilgote egzotikos jaunus eglių kankorėžiukus galima valgyti keptus.
Labai gražūs, ryškūs eglių makrostrobilai – purpuriniai, rausvi, gelsvi arba žali. Sporifikuoja pavasarį, skleidžiantis spygliams, apie gegužės mėnesį. Kankorėžiai prinoksta ir pradeda aižėti rudenį, jeigu orai saulėti, bet dažniausiai žiemą. Jie patys nukrinta kitą vasarą.
Serbinių eglių kankorėžiai sėklas išbarsto, o patys laikosi ant šakų dar daug metų.
Deja, kad eglės pradėtų derėti turi praeiti mažiausiai 10 metų (išskyrus kai kuriuos kultivarus).
Ypač gražiai pavasarį atrodo rytinė eglė (Picea Orientalis) `Skylands`, kai tarp gelsvų spyglių kyšo daugybė mažučių raudonų makrostrobilų. Graži ji ir vėliau, pasipuošusi ilgais žemyn svyrančiais kankorėžiais.
Paprastosios eglės (Picea abies) `Acrocona` gražūs ir vyriški, ir moteriški strobilai. Jie skaisčiai raudoni ir pasirodo net ant palyginti jaunų augalų. Kankorėžiai iš pradžių žali, paskui patamsėja iki rausvai gelsvų, dekoratyvūs visus metus. Miniatiūrinė `Acrocona` kopija – paprastoji pušis `Push` – pradeda žydėti ir derėti vos pasiekusi 30 cm aukštį. Makrostrobilai taip pat raudoni.

Kai kurių kėnių rūšių makrostrobilai ryškiai raudoni, purpuriniai ar rausvi ir labai puošnūs.  Kankorėžiai ovalūs, įvairių spalvų, iki 15 cm ir ilgesni. Jie auga tik ant viršūninių medžio šakų, yra statūs kaip žvakutės. Kai prinoksta (rugsėjo-spalio mėn) nukrinta ir sėklos, ir žvyneliai, lieka tik smailios kankorėžių ašelės, kurios išsilaiko šakose keletą metų. Iš jų gausumo galima spręsti apie medžio derlingumą.
Kvapiojo kėnio (Abies procera) pavyzdžiu dažnai iliustruojami knygų skyriai apie spygliuočių dauginimasi – pradedant  mažyčiu makrostrobilu, kuris netrukus pavirsta didžiuliu puošniu kankorėžiu, ir baigiant kankorėžio ašele, kuri lieka išbyrėjus sėkloms ir žvynams.
Labai gražūs Vičo kėnio (Abies veitchii) kankorėžiai. Jie 5-6 cm ilgio, 2-3 cm skersmens, violetiniai arba rausvai rudi. Korėjinio kėnio (Abies koreana) kankorėžiai 4-7 cm ilgio, iš pradžių mėlynai violetiniai, vėliau tamsiai mėlyni. Šis kėnis labai tinka dekoratyviniams želdynams, nes derėti pradeda visai jaunučiai medeliai, o kankorėžiai stambūs ir gražūs.

Maumedžių (Larix) makrostrobilai rausvi ar purpuriniai, labai puošnūs. Kankorėžiai ovalūs, rutuliuko arba kiaušinio formos, o sėkliniai žvynai odiški ir plačia viršūne. Jie dažniausiai subręsta rudenį, o sėklas pradeda barstyti žiemą, bet daugiausiai jų išbarsto pavasarį, iki balandžio mėnesio. Dauguma rūšinių maumedžių pradeda derėti  tik sulaukę 15-25 metų.

Pocūgių (Pseudotsuga) kankorėžių dengiamųjų žvynų viršūnėlės toli išlindusios iš po sėklinių, todėl jie atrodo pasišiaušę. Tai išskirtinis ir lengvai atpažįstamas pocūgių bruožas.

Pušų (Pinus) kankorėžiai nuo 2 iki 35 cm ilgio, įvairios formos, bet dažniausiai kūgio ar kiaušinio formos. Vasaros pabaigoje subrendę balkaninių, veimutinių pušų kankorėžiai netrukus pradeda brastyti sėklas, o paprastosios ir juodosios pušies kankorėžiai laukia pavasario. Sėklas išbarstę kankorėžiai paprastai nukrenta vasarą, išskyrus Bankso, smulkiažiedes ir dar keleto rūšių pušis, kurių kankorėžiai styro ant šakų keletą metų. Sibirinės korėjinės ir kedrinės pušies kankorėžiai nukrenta rudenį neišbarstę sėklų. Likimo valiai paliktus kankorėžius  išgliaudo žvėreliai ir paukščiai, mes jų sėklas taip pat galime valgyti. Deja, pušys pradeda derėti maždaug po 20 metų.

Pušų kankorėžiais, jeigu jų daug, galima mulčiuoti žemę po spygliuočiais vietoje žievės ar smulkintos medienos. Tai geras, vandeniui laidus mulčias. Ar gražu, čia jau skonio reikalas. Suktaspyglės pušies (Pinus contorta) kankorėžiai kartais keletą metų kybo šakose ir sėklų nebarsto arba išbarsto tik gerokai paspirginti – per vasaros karščius arba gaisrą, kurie jų natūraliose augavietėse nėra reti.

Labai įdomūs veimutinės pušies (Pinus strobus) kankorėžiai. Jie ilgi (10-20 cm) ir svyra žemyn – visai nepanašu į mums įprastus pušies kankorėžiukus. Panašūs, tik gerokai stambesni Armando (Pinus armandii) ir himalajinės pušies (Pinus wallichiana) kankorėžiai.
Baltažievės pušies (Pinus leucodermis) kankorėžiai iki subręstant būna mėlynai violetiniai.
Milžiniški skarotosios pušies (Pinus coulteri), kuri savaime auga Kalifornijoje, kankorėžiai gali sverti 2-2,2 kg. Pavojinga stovėti po medžiais, kai jie krenta iš 30 m aukščio!
Japonijoje geriama jaunų pušų kankorėžių arbata, kuri stiprina imunitetą. Iš kankorėžių ekstrakto gaminami vaistai nuo vėžio.

© Sodoplanas.lt, 2011. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

Keičiam kailį!

Dygioji eglė WaldbrunnNėra gražesnio mėnesio už gegužę, kai stojus šiltiems ir drėgniems orams tiesiog per naktį, lyg paspaudus mygtuką, išsprogsta visa žaluma ir augalai ima keisti savo rūbą ne dienom, o valandom. Tai metas, kai rankose arba kauptukas (piktžolės irgi auga kosminiu greičiu), arba fotoaparatas, nes po valandos kitos  žavinga akimirka  jau gali būti praėjus. Panašiai kaip anekdote apie flegmatiką ir vėžlius zoologijos sode: “atidariau vartelius, o jie tik švyst švyst švyst, ir pabėgo“.

Tikiuosi, neužpuls manęs gėlininkai, bet gegužę man gražiausi ne pirmieji žiedai [banner] (dabar gausiai žydi mažieji vilkdalgiai (Iris pumila) ir dauguma pavasarinių gėlių), o naujus ūglius auginantys – kailiuką keičiantys – spygliuočiai. Įprasta manyti, kad spygliuočiai visus metus vienodi, jų spalva nesikeičia. Tai netiesa. Pirmiausia tokią nuomonę paneigia gausybė kultivarų, kurie stebina savo sugebėjimais keisti  spalvą pagal sezoną (vasarą žali, žiemą – geltoni, arba žali ir rudi, pilki ir mėlyni), kiti pavasarį augina ryškius geltonus ar balsvus, rausvus ūglius, kurie pažaliuoja tik po gero mėnesio. Tačiau visi spygliuočiai, net paprasčiausios eglutės, kurių pilni miškai ir pamiškės, pavasarį pasidabina gerokai šviesesniu, skaistesniu ir minkštesniu rūbu, negu dėvėjo visus metus – ežiukai trumpam pavirsta meškiukais.

Keletas nuotraukų iš mano sodo. Paspauskite ant nuotraukos, kad ją padidintumėte:

Sitkinė eglė Papoose Tenais Baltoji eglė Blue Planet Tikroji metasekvoja Goldrush Dygioji eglė Waldbrunn
Dygioji eglė Glauca Pendula Europinis kukmedis Repens Aurea Paprastoji eglė Nidiformis Pilkasis kėnis Compacta
Subalpinis kėnis Compacta Menturinis skėtkėnis Paprastoji eglė Pumila Kalninė pušis

© Sodoplanas.lt, 2010. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

Spygliuočiai – saujoje žemių

Namų kiemai, terasos ir balkonai vis dažniau puošiami dekoratyviniuose vazonuose pasodintais  spygliuočiais. Spalvingais, dažniausiai taisyklingų geometrinių formų visžaliais krūmais ir medžiais puošiama siekiant greito ir ilgalaikio efekto.

Spygliuočiai puošnūs visus metus, jų priežiūra nesudėtinga, tačiau vazonuose, kur šaknims labai mažai vietos, gerai auga ne visi. Reikėtų rinktis lėtai augančius medelius ir krūmus, tačiau neverta pirkti labai jaunų, nes lauksite ne vienerius metus, kol jie įgaus reikiamą formą. Dauguma miniatiūrinių arba pusiau miniatiūrinių spygliuočių per metus paauga vos 1-4 cm.
 
Vazonuose spygliuočiams reikia sudaryti tokias pačias sąlygas, kaip ir augantiems grunte. Pušis, kadagius, tujas, kai kuriuos puskiparisius sodinkite į lengvesnį priesmėlį, o egles, kėnius, kukmedžius – į purų, derlingą priemolį. Antros grupės augalai geriau jausis pusiau pavėsyje arba pavėsyje, pirmosios – pusiau pavėsyje ir saulėje. Išimtis – augalai spalvinga laja. Nesvarbu, ar tai kadagys ar eglė – geriausiai abu atrodys ir augs saulėje arba pusiau pavėsyje. Pavėsyje jų spalva išbluks, geltoni ar balti spygliai bei šakelės pažaliuos. Žiemą spalvingus augalus būtina ypač kruopščiai saugoti nuo saulės, nes jie nusvyla pirmieji.

Didžiausia vazonuose augančių spygliuočių bėda – greitai išdžiūvantis žemių gumulas. Juos reikia dažnai laistyti, o žemės paviršių mulčiuoti. Jeigu vazonų daug, karštą vasarą laistymas gali virsti tikra kankyne. Pirmaisiais metais į šviežią žemę pasodintų spygliuočių tręšti nereikia. Kitais metais, jeigu augalai nepersodinami, pavasarį prie šaknų įterpiama lėtai tirpstančių trąšų (skirtų 3 mėn.laikotarpiui), kurių užtenka visą sezoną. Spygliuočiai nepakenčia pertręšimo, todėl su trąšomis nepersistenkite.

Nors moliniai vazonai yra dailesni, jie porėti ir išgarina daug vandens. Juose žemė perdžiūva dvigubai greičiau negu plastikiniuose vazonuose. Spygliuočiai jautriai reaguoja į perdžiūvimą, todėl geriausia juos iš pradžių sodinti į plastikinius vazonus, o paskui įstatyti į gražesnius molinius. Žemės paviršius mulčiuojamas medžio žieve arba žvyru, dekoratyviais akmenukais – toks mulčias ne tik paslepia nedailų plastikinį vazoną, bet ir sulaiko drėgmę.

Miniatiūriniai arba pusiau miniatiūriniai spygliuočiai medžiai ir krūmai

Tujos
Vakarinė tuja (Thuya occidentalis) `Danica`.
Vakarinė tuja (Thuya occidentalis) `Teddy`.
Vakarinė tuja (Thuya occidentalis) `Tiny Tim`.
Vakarinė tuja (Thuya occidentalis) `Smaragd`.
Rytinė tuja (Thuya orientalis) `Aurea Nana`.

Puskiparisiai
Lausono puskiparisis (Chamaecyparis lawsoniana) `Ellwoods Gold`, `Ellwoods Gold Pillar’, `Ellwoods Pillar`.
Lausono puskiparisis (Chamaecyparis lawsoniana) `Green Globe`.
Lausono puskiparisis (Chamaecyparis lawsoniana) `Minima Aurea`.
Bukaspyglis puskiparisis (Chamaecyparis obtusa) `Tsatsuma Gold`, `Tsatsuma`.
Bukaspyglis puskiparisis (Chamaecyparis obtusa) `Fernspray Gold`.
Žirniavaisis puskiparisis (Chamaecyparis pisifera) `Nana`.
Žirniavaisis puskiparisis  (Chamaecyparis pisifera) ‘Sungold’.
Žirniavaisis puskiparisis  (Chamaecyparis pisifera) `Filifera Aurea Nana`.
Žirniavaisis puskiparisis  (Chamaecyparis pisifera) `White Pygmy`.
Baltasis puskiparisis (Chamaecyparis thyoides) `Rubicon`.

Kėniai
Balzaminis kėnis (Abies balsamea) `Nana`.
Korėjinis kėnis (Abies koreana) `Nana`.
Korėjinis kėnis (Abies koreana) `Compact Dwarf`.

Kadagiai
Kininis kadagys (Juniperus chinensis) ‘Pyramidalis’.
Pakrantinis kadagys (Juniperus conferta) `Blue Pacific`.
Paprastasis kadagys (Juniperus communis) `Sentinel`.
Uolinis kadagys (Juniperus scopolorum) `Blue Arrow`.
Žvynuotasis kadagys (Juniperus squamata) `Blue Carpet`.
Žvynuotasis kadagys (Juniperus squamata)  `Blue Star`.
Žvynuotasis kadagys (Juniperus squamata) `Holger`.
Tarpinis kadagys (Juniperus x media)  `Carbery Gold`.
Tarpinis kadagys (Juniperus x media)  `Gold Coast`.

Eglės
Paprastoji eglė (Picea abies) `Nidiformis`.
Paprastoji eglė (Picea abies) `Pumila`.
Baltoji eglė (Picea glauca) var.albertiniana `Conica`.
Baltoji eglė (Picea glauca) var.albertiniana `Globe`.
Baltoji eglė (Picea glauca) var.albertiniana `Daisies White`.
Baltoji eglė (Picea glauca) var.albertiniana `Laurin`.
Baltoji eglė (Picea glauca) var.albertiniana `Sander`s Blue`.

Pušys
Baltažievė pušis (Pinus leucodermis) `Compact Gem`.
Kalninė pušis (Pinus mugo) `Gnom`.
Kalninė pušis (Pinus mugo) `Mops`.
Kalninė pušis (Pinus mugo) `Winter Gold`.
Juodoji pušis (Pinus nigra) `Pierrick Bregon`, `Globosa`, `Nana`.

Žiemą vazonuose auginti spygliuočiai laikomi garaže ar kitoje vėsioje, bet būtinai šviesioje patalpoje. Nuolat tikrinama, kad žemė neperdžiūtų, laistoma. Visžaliai augalai garina vandenį ir žiemą, todėl vandens atsargas jiems reikia nuolat papildyti. Juos būtina gausiai laistyti rudenį, dar prieš sušąlant žemei, jeigu ruduo sausas. Šalčiui jautresnius augalus galima sudėti į didelius plastiko maišus arba dėžes, o tarpus tarp vazonų užpilti sausais nukritusiais lapais, medžio žieve, pjuvenomis ar durpėmis.

Jeigu vazonuose auginti spygliuočiai tikrai atsparūs šalčiui (2 zonomis atsparesni negu zona, kurioje gyvenate), o vazonas didelis, juos galima palikti lauke – pavėsyje ir užuovėjoje, vazoną pravartu apšilti. Lietuva yra 4-6 klimato zonoje (4 zona – Rytų Lietuva, 6 zona – pajūrys).

Žiemą lauke nepalikite augalų, kuriuos į vazonus sodinsite ar persodinsite šį rudenį, taip pat šiemet užsienyje pirktų augalų ir tų egzempliorių, apie kurių atsparumą šalčiui neturite tikslios informacijos.

© Sodoplanas.lt, 2010. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.

Ką žiema paliko

Ilga, šalta, neįprasta – be atlydžių – žiema jau pasitraukė, laikas skaičiuoti nuostolius. Atlydžius lydinčios staigios paros temperatūrų kaitos ir mirkimo vandenyje nepakenčiantys augalai peržiemojo neblogai. Rizikos zonos augalais laikyti plaštakiškų (Acer palmatum) bei japoninių klevų kultivarai (Acer japonicum), sirinės kinrožės (Hibiscus siriacus), japoninis seglinis (Stewartia pseudocamellia), skėtkėniai (Sciadopytis) mano sode neapšalo nei vienos šakutės (Vidurio Lietuva). Užtat nukentėjo tie, iš kurių to visai nebuvo tikimasi. 

Pagrindinė bėdų priežastis – šaltas vėjas, storas, apledėjęs, iki kovo vidurio nenutirpęs sniego sluoksnis ir kaitri pavasarinė saulė. Po sniegu palaidoti visžaliai lapuočiai, taip pat spygliuočiai sušuto, išlūžo. Ant vejos drėgnesnėse vietose matyti furaziozės (sniego pelėsis) pėdsakai, nuo jos nukentėjo ir visi žemaūgiai, po sniegu žiemoję šalčiui atsparūs bambukai (Sasa, Pseudosasa, Sasaella,  Pleioblastus).

Nuo šaltų vėjų stipriai apšalo atvirose vietose augę puskiparisiai (net 10-15 metų amžiaus), rytinės tujos, lauravyšnės, nukentėjo kai kurios spalvą žiemą keičiančios pušys ir kėniai. Vasarį vaizdas sode dar buvo neblogas. [banner] O kovo pradžioje, vos per keletą saulėtų dienų, išdegė dauguma virš sniego išlindusių spygliuočių. Ypač nukentėjo pietryčių-pietvakarių pusėje pasodinti Lietuvoje labai mėgiami baltųjų eglių (Picea glauca) kutivarai, šiek tiek apsvilo ir įsaulyje augančios įvairių dekoratyvinių formų paprastosios (Picea abies) bei rytinės (Picea orientalis) eglės. Tie patys kultivarai pavėsyje ir užuovėjoje nenukentėjo.

Išdegusias, rudas šakutes reikėtų iškirpti iki šalčio nepažeistų vietų. Neverta tikėtis, kad rudi spygliai nubyrės, o jų vietoje užaugs nauji žali. Visgi jeigu nusvilę tik pavieniai spygliukai, o šakutės su naujais pumpurais sveikos, galima tikėtis, kad per sezoną augalas atsigaus. Lėtai augantys ir stipriai apšalę (pvz., visą vieną pusę) spygliuočiai taisyklingą geometrinę formą atgauna per 3-5 ar daugiau metų. Senesnės spygliuočių šakos neaugina naujų ūglių, todėl atsivėrusią tuštumą pamažu užpildyti gali tik augdamos kitos šoninės šakelės. Kai kurios eglės sprogsta ne 1, bet 2 kartus. Pirmą kartą nauji ūgliai labai aiškiai matomi, jie dideli ir jų daug. Antras etapas būna negausus, ūgliukai mažyčiai ir pavieniai, tačiau jo nuvertinti nereikėti, ypač jeigu jūsų augalai iš paskutiniųjų kabinasi į gyvenimą ir svarbus kiekvienas mm.

Didesnę dalį šakų nušalę augalai kartais ir nebeatsigauna. Spygliuočiai miršta lėtai, todėl dar metus kitus jie gali atrodyti visai neblogai, lyg kabintųsi į gyvenimą. Jeigu augalas stipriai apšąla kasmet, gal jo vieta kompostinėje?

Pavasarį išpjaunamos tik šalčio pažeistos, sudžiūvusios spygliuočių šakos. Tai netinkamas metas pjauti žalias šakas – genėti, formuoti, keisti arba gerinti augalo lajos formą. Šiuos darbus reikėtų perkelti į vasaros vidurį arba pabaigą. Vasarą dar kartą apžiūrėkite iškarpytus augalus. Gali būti, kad apšalo daugiau šakučių, bet anksti pavasarį pažeidimų dar nebuvo matyti.

© Sodoplanas.lt, 2010. Kopijuoti ir platinti be autoriaus sutikimo griežtai draužiama.